miniBB: free php bulletin board and forum software
- Šåćčńņšąöč’ - Ķą÷ąėī - Īņāåņčņü - Ńņąņčńņčźą - Ļīčńź - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / KIAULĖ

Ąāņīš Ńīīįłåķčå
Vilnietis
Medžiotojas

Ó÷ąńņķčź

 # Äąņą: 25 Ķī’ 2020 01:23 - Ļīļšąāčė: Vilnietis


Pradžia: VOKIŠKAS METODAS (http://www.hunter.lt/index.php?action=vthread&for um=5&topic=20106)

KIAULĖ (medžiotojų žargonu - subrendusi šerno patelė)


Gruodžio rytas aušo lyg kalėdinis atvirukas. Medžiai baltavo aplipę prišalusiu sniegu, o tolimoj mėlynavo padūmavusios aušros nuspalvintos eglės. Kiaurai peršalęs GAZ-ikas nerangiai birbė apsnigtu, neišvažinėtu keliuku link miestelio centro. Dėdė įdėmiai žvelgė pro apšalusį ir pradraskytą priekinį langą į kelią, Algis trynė vis šalantį ir rasojantį šoninį stiklą, bandydamas įžvelgti naktines žvėrelių pėdas. Ant galinės sėdynės nerimo šunys: Dėdės laikos Keri ir Meri.
Ten, prie miestelio gaisrinės – medžiotojų susitikimo vieta. Jau stovėjo kelios mašinos aikštelėj, būriavosi pirmieji susirinkę medžiotojai. Iš garažo dūmindamas ir plerpdamas išvažinėjo šios dienos darbinis arkliukas - GAZ-66 su įrengta būda medžiotojams vežioti. Dėdė prie stovinčių lengvųjų nesuko, pastatė GAZ-iką kiemo viduryje. Šiandien Dėdė vežios varovus.
Išleido ir pririšo šunis, ir tik tada nuėjo sveikintis. Būrelis vyrų kantriai stebėjo kol bus pririšti šunys ir linksmai sveikinosi su vis naujai atvykstančiais.
- Nu matau ir Jūs ne katalikai, - linksmai špilkiavosi Juodėnas, stambaus sudėjimo vyras iš Vilniaus. – Geri katalikai sekmadieniais mišių eina, o ne į mišką ruošiasi...
- O mes kaip šventieji be nuodėmės gyvenam, tai vienas kitas mišias praleidę irgi daug nenusidėsim,- taip pat linsmai atsakinėjo Dėdė. – Patį dabar irgi ne bažnyčioj susitinku...
- Nu taip, taip... Jau Dėdė tai šventasis... – juokėsi ir vėl linksmai erzino vienas kitą vyrai.
- Na, rašomės. – kvietė prezidentas Savičius. – Po dvidešimt litų: kurui ir varovams.
- O šnapsui? – vis dar laidė juokus kažkuris.
- Šnapsą reikėjo savo atsivežti... – nesileido į juokus prezidentas. Vyrai sugužėjo į vidų, iš eilės diktavo medžiotojo bilieto numerius ir pasirašinėjo medžioklės lape. Šalia, į ant stalo stovinčią atvožtą kažkieno skrybėlę, krito popierinės kupiūros, kažkuris rausėsi pinigų krūvoj ieškodamas grąžos. Užsirašę virto i lauką, vėl būriavosi tęsti nutrauktas kalbas.
XXX
Algis irgi išėjo į lauką. Šaltukas kando, todėl užsimovė pirštines, paglostė šunis. Tie, rodos, lyg žmogiškos glamonės pasiilgę, stojosi ant galinių kojų, bandė pasiremti priekinėmis letenomis Algiui į krūtinę ir prašėsi glostomi vizgindami savo gauruotas uodegas.
- Algi, prieik. Nepasididžiuok... – pakvietė Juodėnas. Nekantriausieji ant mašinos kapoto pasidėję skurdžią užkandą leido ratu stiklelį.
- Tai, kad ačiū. Aš jau... – sumelavo Algis.
- Ką jau? Kada spėjai?
- Dėdė pusryčiam įpylė.
- A... Nu, ponai kitaip pratę...
Dar su tamsa pabudęs Algis sėdo prie pusryčių stalo. Dėdė išties siūlė išgerti stiklelį, kaip jis sakė, širdį pradžiugint, bet Algis atsisakė. Vakarykštės vaišės dar jautėsi ir vietoj to išgėrė antrą puodelį stiprios kavos. Ir dabar nenorėjo. Gal vėliau, per pietus...
Dabar Algis šypsodamasis žiūrėjo kaip Mizgaitis patylom keitė savo vietą vyrų rate, kad vėl atsidurtų prieš atkeliaujantį ratu stikliuką. Stikliukas keliavo dideliu ratu, vyrai išgerdavo po vieną, o Mizgaitis taikėsi jau trečią kartą atsakyti į sveikinimą: - Už medžioklę. Buk sveikas! Džiuginu Tavo širdį! Džiaugiasi mano širdis...
Mizgaitis, gal penkių dešimčių metų vyras buvo visų varyminių medžioklių dalis, varovų vyresnysis. Nors megėjas išlenkti stikliuką, nei vienos medžioklės praleidęs nebuvo. O ir vertingas buvo: mišką žinojo geriau nei savo kiemą, niekada nenuklysdavo į šoną. Vasarą uždarbiaudavo grybaudamas ir uogaudamas, žiemą padėdamas žmonėms malkauti, vos ne kasdien lankydavosi miške. Pastovaus darbo neturintis, dirbti nelabai mėgstantis Mizgaitis varovaut eidavo noriai ir kitus varovus prižiūrėdavo, kad tie sąžiningai pravarytų sunkiai praeinamus miško kvartalus. Ir dabar Mizgaitis, apsižiūrėjęs, kad į jį perdaug niekas nekreipia dėmesio, atsargiai sliūkino į rato pabaigą, gal dar pasiseks gaut ketvirtą.
Šone, prie GAZ-iko su pririštais šunimis, atskirai būriavosi, medžiotojus stebėjo ir patyliukais šnabždėjosi varovai: vietiniai trylikos –aštuoniolikos metų vaikinukai, su oranžinėmis kelininkų liemenėmis ant nudėvėtų striukelių. Apsiavę senais guminiais batais dabar jie trypčiojo stengdamiesi bent kiek sušilti. Jų lengva apranga kėlė gailestį, bet Algis suprato ir tai, kad varinėdami visą dieną jau po antro varymo bus šlapi nuo prakaito. Smulkiausias iš jų, apsivilkęs aiškiai per didele liemene, atsitūpęs glostė Meri, o ši vis kaip įmanydama bandė lyžtelti jam veidą.
\Iš patalpos išėjo prezidentas su Dėde.
- Varovai, pas mane. – pakvietė į savo GAZ-iką sėsti Dėdė.
- Judam, judam. - ragino ir prezidentas. Rūkantys gesino nuorūkas ir medžiotojai lipo į GAZ-66 būdą, kišo kuprines po suolais, taikėsi atsisėsti į savo mėgstamas vietas. Mizgaitis klestelėjo į priekinę GAZ-iko sėdynę ir ragino varovus, besigrūdančius gale su šunimis.

XXX
- Na, saugumo techniką visi atsimenat, - nedaugžodžiavo prezidentas, - primenu, taisyklėse niekas nepasikeitė. Žiūrim šūvių kampus, saugom varovus...
- Ką šaunam? – klausė medžiotojai.
- Kaip visad: šernai, zuikiai, plėšrūnai... Turim dar dvi strinų licezijas, reik šiandien uždaryti... žiūrėsim kaip seksis... Kiaulių!... Kiaulių nelieskit! Penki šimtai litų! Žiūrėkit…
XXX
Pirmas numeris. Pats kraštinis flange...
Algis žvalgėsi aplinkui ir bandė įsiminti šauti patogias properšas eglyne. Iš tiesų burtų keliu jam teko šeštas numeris, bet pamatęs nepatenkintas Jablonskio akis pats jam pasiųlė keistis. Jablonskis, šeštą dešimtį baigiantis vyras, vaikščiojo sunkiai: širdis, sąnariai...
Pirmas numeris pačiame flango gale, vos ne puskilometris nuo mašinos, o šeštas čia pat prie posūkio. Ir žvėrys dažnai bėgdavo būtent šeštam. O tas „pirmas“ tai taip... Tik esant dideliam medžiotojų skaičiui čia stodavo „numeris“. Dėl vis ko... – sakydavo prezidentas, Pats Algis nė karto neatsiminė atvejo, kad kas nors būtų ką nors čia sumedžiojęs. Ir ne nuostabu... Už poros šimtų metrų tysojo geležinkelis, kuriuo laiks nuo laiko pradundėdavo krovininiai sąstatai. Žvėrys vengė bėgti į šią pusę
Ir Algis žinojo, kad negalės džiaugtis medžiokle, matydamas kaip Jablonskis lėtai kiūtina į savo pirmą numerį. Todėl ir pasikeitė. Senio akys nušvito, Jablonskis kaltai šyptelėjo ir nusisukęs lėtai slinko į savo iškeistą medžioklės vietą. O Algis greitu žingsniu atpėdino čia. Pirmas numeris. Pats kraštinis flange... ir nei pėdelės sniege einant iki čia.
Dar kartą apžvelgė savo pozicijas, užsitaisė, pamojavo artimiausiam kaimynui. Tas jam atsakė, reiškia mato... Kažkur ryto miglą perdrėskė pirmieji saulės spinduliai. Algis pilna krūtine traukė eglyno kvapą ir iš burnos kilo garas. Tiek to, kad veltui čia stovi... už tai grožis koks aplinkui...
Varymas prasidėjo. Ne, varovų neišgirdo... Tiesiog kažkaip staiga miško tyla praplyšo, suvirpėjo, kažkas pasikeitė... Dar kelios minutės ir kažkur anam miško gale lyg tai pasigirdo varovų balsai. Ir vėl tyla. Tik kažkoks mažas miško paukštelis purptelėjo į gretimą eglę, priversdamas lyg zovada sušuoliuoti Algio širdį. Ne ... netikras aliarmas...
Jau aiškiai girdėjosi varovai. Nors kažkaip pasisuko ir varė dešinėn, tai yra tolyn nuo Algio, bet jis puikiai skyrė bent artimiausių trijų varovų balsus. Neapsiriksi, trečiasis, vidurinis, buvo Mizgaitis. Staiga, šunų lojimas! Urzgimas, lojimas, varovų balsai susiliejo į vientisą triukšmą. Ten, miške, kažkas vyko. Kažkas, kas priverčia šuoliuoti širdį, drebėti rankas. Kažkur, pagrindinėje medžiotojų linijoje pasigirdo šūvis, dar vienas, dar dupletas. Varovai šaukė dar garsiau, dar dažniau…
Šernai! Tikrai šernai! Ką dar su tokiu azartu puls šunys? – pagalvojo Algis. Ir pasijuto kažkaip vienišas, nedalyvaujantis didžiojoje medžioklėje. Visas veiksmas ten… o čia tik eglių šakomis straksintis mažas miško paukštelis…
Šunys trumpam nutilo, bet tik tam, kad ir vėl pasigistų kaip tolsta nuo Algio. Vėl nuaidėjo keli šūviai. Po truputį tilo ir varovai. Varymas baigtas – pagalvojo Algis ir jau rengėsi ištaisyti dvivamzdį, kai išgirdo trakštelėjimą. Tylų, tokį, kad net suabejojo, ar nepasivaideno. Trakšt! Dar kartą… Tikrai kažkas juda artyn… Jau šautuvas prie peties… Dar akimirka… Štai jis! Didelis juodas kuilys eglyne… Keletas žingsnelių artyn, stovi, klauso už eglių… Dar artyn… vėl stovi, nesimato… Tolumoj girdisi medžiotojų erzelys, matyt, kažkas jau pasakoja savo medžioklės nuotykius. Ir šernas klausosi, lūkuriuoja.
Algis sustingo net nekvėpuodamas. Matė juodulį, net jo iškvepiamą garą, bet prisitaikyti ir iššauti trukdė eglių šakos. -Kulka, tik kulka… - mintyse kartojo Algis ir atsargiai pasitikrino pirštu gaidukus. – Kulka dešiniam vamzdyje, reiškia pirmas gaidukas…
Staiga dar kažkas, traškesys… ir tarp eglių iššoko Meri. Rodos eglynas subangavo ir šernas akimirksniu iššoko tiesiai ant miško keliuko, įsiremiančio į geležinkelį. Šūvis!... Šernas lyg pakirstas čiūžtelėjo per apsnigtus, apšalusius mėlynojus. Iš kažkur atsiradusi antra laika kartu su Meri kibo į šerno paslėpsnius, užrzgė, drąskė, purtė… Šernas dar kelis kartus pasispardė ir nurimo. Šunys irgi nusiramino, vizgino uodegas ir uostinėjo aplinkui, retkarčiais lyžteldami šerno kailiu varvantį, garuojantį kraują.
Algis lyg pabudo iš sapno. Vėl išgirdo žmonių balsus, vėl pamatė vis aukščiau virš eglyno kylančią saulę. Širdis rimo… Visą užliejo džiaugsmas. Toks šernas…, toks kuilys… Gyvenime tokio didelio matęs nebuvo. O čia … vienu šūviu… kaip pakirstas! - Ėjo, beveik bėgo artyn. - Na ir didelis.. Kilogramų du šimtai… O gal ir dar daugiau…
Tik, kad kažkas ne taip… kažkas keista… Pakėlė galinę šerno koją…
- Bletj! ! ! Kiaulė!...
Staiga viskas dingo. Dingo džiaugsmas, dingo pasididžiavimas savimi. Dingo medžioklės troškulys ir azartas. Liko lyg meška tarp apsnigtų, apšarmojusių mėlynojų gulinti kiaulė…
XXX
Pykčiai nesiliovė ir sulipus į GAZ-66 būdą. Nuotaika buvo sugadinta visiems. Nors dauguma labai ir nesipiktino, Jonas Balčiūnas ir dar keletas vis labiau audrinosi:
- Neįsitikinęs - nešauk! Ar ne taip? ! Niekad šernų nebus, jei tokie snargliai taip šaudys!...
- Baik, Jonai, tai gi netyčia, nespecialiai… Šunys tur būt išskyrė, išblaškė… Kaip tu vieną atskirsi?,,. – ramino kai kurie Balčiūną.
Vilnietis
Medžiotojas

Ó÷ąńņķčź

 # Äąņą: 25 Ķī’ 2020 01:25


- Šūdas tie šunys!... Kartoju: neįsitikinęs - nešauk! Vyt tokį iš būrelio!
- Jonai, ką tu kalbi?,,, Už ką jį vyti?
- Vyt nereikia, tegul susimoka!...
- Nu tu kuuurva… Toookią kiaulę…
- Susimokės ir toliau tegu kiaules šaudo?...
- Nu ir kokią kiaulę?... Bergždžia jinai…
- Nieko jis nešaudo… Tai gi pirmą kartą, netyčia…
- Jei netyčia, tai tegul šį sezoną daugiau nemedžioja… Tegul namie pasėdi… snarglys, bletj… - akivaizdžiai nesivaldė Balčiūnas.
Gaz-66 važiavo mišku, o iš būdos garsiau nei variklio blerbimas sklido medžiotojų plūdimasis, ginčai ir priekaištai…
XXX
Iš karto po varymo pabaigos prie Algio privažiavo Dėdės GAZ-ikas. Dėdė pasišaukė šunis, pririšo. Apžiūrėjo šerną ir numykė: - Nu, dabar tai bus… Ruoškis…
Išklausė Algio pasakojimą ir palingavo galva: - Tavo kaltės čia nėra… bet… žinai kaip mūsų kolektyvas reaguos… Ruoškis. Pinigų ar turėsi? Paskolint?
- Nereikia,,, - numojo ranka Algis.
Saulė kilo virš eglių viršūnių, o Algio širdyje ir galvoje tvenkėsi vis juodesni debesys…
Kas pėsti, kas važiuoti GAZ-66 susirinko medžiotojai. Reklaitis pasisukinėjo aplink gulintį šerną, pacaksėjo liežuviu, pritarė ir tiems ir aniems. Įsitvėrė į Algio rankovę, vedėsi šalin ir kuždėjo Algiui į ausį:
- Na ir kam tu sakei, kad šerną šovei?... Reikėjo sakyti lapę… Lapę… Nepataikei, nubėgo… O vakare po medžioklės atvažiuotumėm dviese… ir pasidalintumėm… Mašiną gi turi…Nu tu ir durnas… reikėjo sakyti:- lapę…
Algis paskendęs savo mintyse ilgai nesuprato, ką jam kalba Reklaitis. Staiga suprato, truktelėjo ranką ištraukdamas striukės rankovę Reklaičiui iš rankų.
- Eik tu nakui! ! ! – nesusiturėjo.
- Nu ir durnas… reikėjo sakyti: -lapę… - dar bandė veblenti Reklaitis.
- Užteks plepėt! – nutraukė erzelį prie šerno prezidentas Savičius.- Kraunam, važiuojam! – Tvarką žinai, - pasisuko į Algį: - iki sekančios medžioklės - penki šimtai litų…
- Žinau…

XXX
Štai ir kita miško pusė. Tik pasitaikius progai Algis pareiškė norą eiti į varymą. Negalėjo daugiau klausyti medžiotojų kalbų. Tik ne dabar…O ir Balčiūno įžeidinėjimai nesiliovė. Balčiūnas akivaizdžiai jį provokavo.ir apsimetinėti, kad jis negirdi ar nesupranta darėsi neįmanoma. O kuo gali baigtis ginčas? Geriau jau eis prasieiti. Iš viso jau ir medžioti nesinorėjo, bet negi dabar viską mesi… Pagaliau, juk ir ši diena kada nors baigsis.
- Nesinervuok, - ramino Dėdė. – medžioklėje visko pasitaiko…
- Nesinervuoju… Už kiek pradėti?
- Minučių dešimt… Ir neskubėkit. Laikykit liniją. – Priminė varovams.
- Žinom… - atsakinėjo vaikinukai besiropšdami iš GAZ-iko.
Algis paėmė už pavadžio Keri. Šunys, jau buvę nurimę, vėl nerimąstingai uodė orą į varymo pusę ir bandė veržtis pirnyn. Algis ir smulkiausias iš varovų pavadžiais tramdė besiveržiančias laikas. Varovai rikiavosi miško keliuke.
Tik paleido nuo pavadžio Keri ir ši dingo bruzgynuose.
- Op! Op! Opapa! – varymas prasidėjo. Pribėgo ir Meri. Apsiuostė ir greitai pasileido Keri iš paskos.
- Ja! Bi! Tu! Te! Pilkoji! – geros nuotaikos neprarado Mizgaitis.
Vos už kelių šimtų žingsnių pasigirdo šūviai. Ir tie juodi debesys Algio galvoje ir širdyje pradėjo po truputį sklaidytis. Nebuvo kada austi juodas mintis, reikėjo lįsti po eglėm, lipti per išvartas, brautis per krūmus. Ir šūviai kėlė nuotaiką, reiškia, ne veltui per šį mišką braunamės.
Bruzgynus keitė eglynas, eglynus - pušynas. Varovai varė lyg į kalną, bet tankmė mažėjo ir eiti buvo vis lengviau. O kas gi čia? Samanose aiškiai matėsi šernų brydė, o šalia ir Keri su Meri pėdsakai. Algis įdėmiai apžiūrėjo brydę: kiaulė su paršiukais. “Kas per diena?” – dar nusistebėjo: - Pilnas miškas šernų!
Šernų brydė suko į kairę. “Reik eiti pėdom” – sumojo. Daugiau šūvių nebuvo. Kol šernų pėdos vingiavo tai kairiau, tai dešiniau, į keliuką išėjo jau paskutinis.
Vos keletas žingsnių iki keliuko, ant kurio prieš tai rikiavosi medžiotojų linija, gulėjo jaunas, šiūmetis šerniukas. Gražiai įmitęs, dar rudu kailiu. Ir nė vieno medžiotojo šalia. Keista… Tokie šerniokai visada būna medžiotojų dėmesio centre, sveikinamas sumedžiojęs šaunuolis, aptariamas įmitimas… O dabar kalbos girdėjosi už kalvelės pušyne. Nors ir ką tik iš varymo išėjęs, Algis nutarė pasidomėti vis garsėjančiu triukšmu pušyno dauboj.
Vyrai stovėjo ratu, kažkas piktai spjaudėsi, kažkas juokėsi. Balčiūnas visas raudonas, nusiėmęs kepurę skėsčiojo rankomis ir kažką bandė teisintis. Algis priėjo dar arčiau.
Rato viduryje gulėjo “kiaulė”.

Ši istorija yra autoriaus vaizduotės vaisius, todėl, bet kokie vardai, pavardės ar automobilių valstybiniai numeriai yra atsitiktinis sutapimas.
Anonimas


# Äąņą: 25 Ķī’ 2020 06:52




Anonimas


# Äąņą: 25 Ķī’ 2020 08:09


Ačių už medžioklę. Sudalyvavau kartu, net galėčiau savaitgalį nebevažiuoti.

Anonimas


# Äąņą: 25 Ķī’ 2020 15:12




Sotganas
Medžiotojas

Ó÷ąńņķčź

 # Äąņą: 25 Ķī’ 2020 18:24


Aprašyta klasikinė varyminė medžioklė apie 1980-1990m.m.( medžioju nuo 1975m.) ,ir gana tiksliai aprašyta, nes tokie atvejai buvo ne viename būrelyje.


Anonimas


# Äąņą: 25 Ķī’ 2020 20:23


Sotganas

Nu anais gerais laikais dar baudų už kiaules niekas nedėdavo 😉
forester99
Hunting forever

Ó÷ąńņķčź

 # Äąņą: 25 Ķī’ 2020 23:17


Vilnietis


Āąų īņāåņ
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Īņģåķčņü *×ņī żņī?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... 

» Ėīćčķ  » Ļąšīėü 
Āāåäčņå Ļšīńņī āāåäčņå óķčźąėüķūé Ėīćčķ.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 1
Narių - 0 		Daugiausia: 419 [18 Ąļš 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai

Ļīääåšęźą: miniBB forum software © 2001-2024