miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / PALMIRA

Autorius Žinutė
gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 23 Rugpjūtis 2016 08:13


PALMIRA

„Vasaraaa, vasaraaaa, jūra atnešė man...“. O man nieko neatnešė, nes jau keletą metų, vietoje daugelį viliojančio voliojimosi paplūdimyje, triukšmingoje ir sausakimšoje aplinkoje praleistų vakarų mūsų šalies kurortuose, pasirenku retai kam patrauklų poilsį nedideliame miestelyje. Čia be vargo vos per keletą minučių gali nuvykti ir pasinerti į švarumu bei tyrumu alsuojančius ežerus, o vakarais, vietoj pabodusios „А в таверне тихо плачет скирипка“, gali klausytis apogėjų pasiekusios gamtos garsų, stebint nedrąsiai iš miško išlendančius, vakarine gaiva besimėgaujančius, laukinius gyvūnus

Šios atostogos – ne išimtis. Ramiai riedėdamas pustuštėmis miesto gatvėmis klausausi vietinio radijo laidų, nepraleidžiančių progos pažerti išminties perlų, pakeliančių nuotaiką visai dienai. O kokia visuomenės informavimo priemonė be konkursėlių ir horoskopų? Šis radijas, nenusileisdamas sostinės grandams, žygiuoja koja kojon su mada, tad šypsodamasis klausau žymios būrėjos, bandančios išpranašauti auštančią dieną: „Diena bus kupina nuotykių, jos pabaigoje laukia nusivylimas, kuris, galimai, bus užgožtas paskutinę akimirką įžiebtos vilties, tačiau, nepaisant to, pabaiga vis vien bus liūdna“. Yra kaip yra, netikėdamas horoskopais, pro ausis praleidžiu žodžius, kuriems, kaip paaiškėjo vėliau, buvo lemta dar daugybę kartų iškilti iš užmaršties.
1.JPG
1.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 23 Rugpjūtis 2016 08:14


Diena, praėjusi maloniuose rūpesčiuose, tarpais tarp mirkimo ežere bei gausių vasaros gėrybių „naikinimo“ aptarinėjant vakarykštę medžioklę ir kuriant ateities planus, turėjo taip lakoniškai ir pasibaigti, tačiau viską sujaukė giminingos, neramios sielos skambutis, siūlantis nulėkti į pakrūmę uodų pašerti. Į viršų nukreiptu nykščiu duodu ženklą vyresniajam (galima pagalvoti, kad kada nors bučiau nepritaręs) ir išgirdęs: „aišku TAIP“, lekiu ruoštis eilinei, bet kaskart ypatingai, išvykai. Vasarą ilgai netrunki, juolab, kad būtini daiktai visada guli vienoje vietoje, nebyliai laukdami kelionės, tad jau po keliolikos minučių riedam link nuo miesto pakraščio matomo miško.

Bet ne viskas klojasi taip sklandžiai, kaip tikėjomės. Oro temperatūrų svyravimai bei dažnėjančios vėtros, lydimos griaustinių ir žaibų, pavydėtinu pastovumu aplanko mūsų šalį, ir dabar, priekyje juoda uždanga kabantis debesis, nežadėdamas nieko gero, užtraukė visą padangę. Vos išvažiavus iš tvankume skęstančio miesto, ant priekinio stiklo, plaudami dulkes, pradėjo kristi pirmieji nedrąsūs lietaus lašai, bet nuvykus į numatytą vietą, jau ištisa siena šniokštė lietus, žlugdydamas vakaro planus ir nepalikdamas jokių galimybių išlikti sausiems stichijai nepasiruošusiems medžiotojams. Pro langą stebėdamas kitame automobilyje įkalintus kolegas, prisiminiau ryte girdėtus Palmiros žodžius ir nors nenorėjau tikėti pranašyste, teko pripažinti, kad dienos pabaigą vainikuojantį nusivylimą ji atspėjo. Bet gamta yra vienintelė tikroji stebukladarė ir lietus pasibaigė taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Paskubomis užpildę dokumentus patraukėme į garuojančias pamiškes, kur laukė nuplautas žolės aksomas bei jo paraugti išlindę žvėrys. Einant per duslų, vandens lašų prisirpusį mišką, atmintyje vėl iškilo ryte girdėti žodžiai, nes iš naujo atgimusi viltis atitiko žadėtąją, tačiau paskutiniuosius Palmiros žodžius nuvijau šalin ir atsiribojęs nuo visko iki šiol matyto ir girdėto, drąsiai žengiau link tarp krūmų įsprausto bokštelio. Po praūžusios liūties nespėjusios nudžiūti žolės, apsunkusios nuo vandens, lyg švari banguota staltiesė užklojo žemę, ant kurios puikiai matytųsi bet koks žvėries pėdsakas. Bet gyvūnai ne tokie skubantys kaip medžiotojai, tad neradęs nei vienos perėjimo žymės, tyliai įsiropščiau į bokštelį. Nepastebėjęs nieko įtartino ar traukiančio dėmesį, apsisprendęs iki sutemų patykoti stirninų, o vėliau pereiti į netoliese esančią lipynę prie avižų lauko, pasinėriau į vasaros palaukimus lydinčią, šiltą ir ramią meditaciją.
2.JPG
2.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 23 Rugpjūtis 2016 08:15


Valanda pralėkė nejučiom. Nei vienas trakštelėjimas, nei vienas įtartinas šlamesys nesutrikdė kiek pridususios, vakarėjančios gamtos, todėl atsistojęs ir žvalgymasis į šalis pradėjau amžinąją kovą tarp noro pabūti, viliantis paskutinę akimirką sulaukti žvėries, ir siekio dar šviesoje nueiti į naują vietą, kur gal būt laukia sėkmė. Kaip tik tuo momentu, kai viltis baigė užgesti ir buvau pasiruošęs lipti lauk, gretimame laukelyje už medžių juostos pastebėjau iš miško greitu žingsniu išėjusį stirniną, kuris, perėjęs atvirą plotą, dingo nežinoma kryptimi. Adrenalinas, sukilęs pamačius trokštamą trofėjų, vėl sujaukė mintis. Galvoje suskambo žodžiai apie paskutinę akimirką duotą šansą, kurie dar labiau audrino sielą neleisdami apsispręsti, kaip elgtis toliau. Variantai buvo du: arba lipti ir bandyti sėlinti link nežinia kur dingusio stirnino, arba laukti vietoje, tikintis, kad perėjęs kanalą apaugusius krūmus, žvėris pasirodys mano laukelyje. Tačiau tirštėjanti tamsa neleido ilgai dvejoti, tad nusprendžiau suskaičiuoti iki šešiasdešimt ir sėlinti.

Akylai stebėdamas vietovę, paskubomis mintyse perrinkdamas skaičius ir jau persivertęs į paskutinę dešimtį, pamačiau iš už kalvos pasirodantį ragą. Netikėdamas blėstančio dangaus fone matomu vaizdu ir negalėdamas suvaldyti, tarsi žiemą nuo šalčio apėmusio drebulio, pakėlęs ginklą optikoje ieškojau oranžinio taško. Galiausiai, sutramdęs su širdies dūžiais sinchroniškai tirtančias rankas, stebėjau ramiai artėjantį vienragį, kuris, skabydamas žolę perėjo pievą, retsykiais kilnodamas galvą, priešų ar patelių paieškose. Tokį trofėjų praleisti buvo nevalia. Paskubomis įrėmęs ginklą užvedžiau kryžių ir, sulaukęs kol gyvūnas pasisuks šonu, paspaudžiau nuleistuką. Nuo atatrankos kilstelėjęs šautuvas atėmė galimybę nepertraukiamai stebėti stirniną, kuris dingo lyg vėjo nupūstas. Bergždžiai per optikos stiklus bandžiau aptikti tarp žolių ruduojantį kailį ir tik ore užsilikę vandens lašai, ten kur stovėjo gyvūnas, lyg dvasia bylojo, jog viskas vyko iš tikrųjų. Akimirką lukterėjau klausydamasis supančių garsų, bet neišgirdęs nieko įtartino, išskubėjau į nužiūrėtą vietą. Skriste praskridęs simboliškus šimtą metrų, radau tuštumą. Orientuodamasis iš bokštelio užfiksuotais ypatumais, zigzagais braidžiojau per pievą, bergždžiai stengdamasis pastebėti bent kokį pataikymo įrodymą. Galiausiai, po truputį artėdamas link bokštelio, pamačiau žolėje gulintį gyvūną. Nusivylimas, pradėjęs skverbtis į galvą, išgaravo kaip stirninas po šūvio, ir jau kitą akimirką džiaugiausi apžiūrinėdamas neeilinį trofėjų. Tačiau ilgai švęsti sėkmingos medžioklės nebuvo laiko, todėl atitempęs laimikį iki keliuko, kur vėliau būtų galima privažiuoti automobiliu, apsipylęs prakaitu, išskubėjau į anksčiausiai naktį pasitinkančią, miško viduryje užsėtą pašarinę aikštelę.
3.jpg
3.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 23 Rugpjūtis 2016 08:18


Nulaužtomis šakomis kruopščiai uždengiau krūmuose paslėptą stirniną, tačiau prisiminęs apie miške apsigyvenusias lūšis bei retsykiais užklystančius vilkus, iš kišenės ištraukiau neseniai su tiksliai paleista kulka atsisveikinusią tūtelę, ir palikau ją saugoti mano laimikio. Nors elgiausi kiek paranojiškai (tikėtina, niekam neįdomus buvo mano sumedžiotas žvėris, o ir paraku kvepianti tūtelė – abejotina apsauga nuo plėšrūnų), tačiau prisiskaitęs patarimų atlikau viską, kaip nurodyta, ir jau bėgte pasileidau link tamsoje skęstančio miško. Retai kur išlikusios senos pušys, susipynusiomis virš kelio tankiomis šakomis, formuojančiomis tunelį, lydėjo žinomu keliuku. Nors naktinėje medžioklėje praleista daugybė gyvenimo valandų, tačiau kaskart širdyje jaučiu su tamsa atsliūkinantį nerimą, tad stengdamasis neužsibūti subaugėjusiame miške, skubėjau į atviresnę vietą, kur žvaigždžių šviesos nesugeria lapai ir spygliai. Staiga išgirdau, nors, tiesą sakant, – pajutau, judesį ir išvydau, kaip juodas šešėlis peršoko siaurą keliuką ir be garso ištirpo aplinkoje. Išsitraukęs prožektorių ieškojau kelią pastojusio gyvūno, bet nei silueto, nei blizgančių akių nesimatė, tik į smėlį įsispaudę keturi, didelio katino pėdų antspaudai. Lūšis – neabejotinai toptelėjo. Būtent šioje vietoje praėjusią žiemą pirmą kartą buvau aptikęs katinėlio pėdsaką, kurį ilgai tyrinėjau mėgindamas nustatyti tikrąją savininko tapatybę, kol, prasklaidydamas bet kokias abejones, pėdsakas nutrūko ties vienu medžiu ir vėl išniro ties kitu. Tačiau šiandien, beveik susidūręs su seniai trokštamu pamatyti gyvūnu, nesijaučiau pamalonintas: buvo apmaudu, kad tamsa paslėpė retą žvėrį nuo mano akių, kartu nemaloniai nuteikė ir faktas, jog atsidūriau jo valdose, ir jaučiausi lyg iš pasalų stebima pelė. Tikėdamasis, kad žmogaus kvapas bei gamtai nebūdingi dvikojo garsai atbaidys katiną nuo tolimesnio bendravimo ir mano sumedžioto grobio, paspartinau žingsnį link tarp medžių matomos palaukės.
4.JPG
4.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 23 Rugpjūtis 2016 08:18


Sename maumedyje, kažkada pasodintame prie dabar jau su žeme susilyginusia sodyba, suręsta liepynė atvėrė puikią panoramą į kelių hektarų lauką, kuris dar pavasarį suartas, po ilgų sulaukėjimo metų vėl brandino avižų derlių miško artojams. Pakilęs menulis metė šešėlius nuo pavieniui styrančių piktžolių, ir žadindami vaizduotę vertė tyrinėti įtartinus juodulius. Galiausiai įsitikinęs, kad laukas tikrai tuščias, atsirėmiau į medžio kamieną ir užsimerkęs pasinėriau į naktinius garsus. Staiga ausį pasiekė darnų miško koncerto grojimą sujaukiantis kriuktelėjimas. Įtempiau klausą, tačiau garsas nepasikartojo, tad abejodamas tuo, ką girdėjau, ir nurašydamas viską ant nuo įtampos pradėjusio streikuoti pilvo, pradėjau kurti planus apie grįžimą namo. Kaip tik tuomet, iš tolimiausio lauko pakraščio, atsklido dar vienas kriuktelėjimas. Abejonių neliko! Dar netikėdamas antra sėkme per vieną vakarą, gal nuo šalčio dėl sušlapusių drabužių, gal nuo adrenalino, pradėjusiomis drebėti rankomis čiupau šautuvą ir optikoje pamačiau judantį juodulį. Padėjęs ginklą ant iš anksto paruoštos karties, skanavau laukelį, kuriame, visai nelauktai, aptikau ir daugiau naktinių svečių. Neskubėdami, nenoriai lįsdami iš miško, vienas paskui kitą pasirodė penki šernai, kurie, prisidengdami aukštomis žolėmis, atsargiai ragavo prisirpti baigiančias avižas. Manydamas, kad išnaudojau sėkmės limitą sumedžiojęs stirniną, stebėjausi likimu, suteiksiančiu dar vieną šansą dienos pabaigoje. Ir tai suvokus nupurtė nuo minties, kad viskas vyksta pernelyg panašiai, kaip numatė ryte girdėtas horoskopas. Bet kas nulemta iš aukščiau, nuo to nepabėgsi, todėl suvaldęs jaudulį, įvertinęs šernų dydį, taikiklyje ieškojau patogiausiai stovinčio. Tuo tarpu, įsidrąsinę žvėrys išlindo iš žolių ir tyrinėdami sėklų kokybę artėjo link manęs. Kai vienas, labiausiai įnikęs į agrokultūros naikinimą, atitolo nuo kompanijos ir priėjo prie lauką kertančio keliuko, kur žemė ne tokia derlinga ir avižos ne tokios aukštos, supratau, kad tai – mano šansas. Kiek įmanoma suderinęs širdies plakimą su medžio siūbavimu, uždegęs prožektorių paspaudžiau nuleistuką.
5.jpg
5.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 23 Rugpjūtis 2016 08:19


Kaskart po šūvio apima nuojauta – pataikei, ar ne. Nors reikia pripažinti, kad pirmas įspūdis ne visada pasiteisina, bet mintys apie galimai netikslų šūvį, kad paskubėta ir galima buvo viską padaryti kitaip, ilgam palieka drumzles sieloje. Šį vakarą kankino būtent tokia nuojauta. Nutilus aidui išgirdau nubėgančių, krūmus laužančių, žvėrių triukšmą. Apšvietęs lauką jame nieko neradau. Tik tolumoje iš miško sklido, matyt kartu su banda buvusios, nepatenkintos šernės šnopavimas, kuris rodė pasitraukimo kryptį. Privalėjau įsitikinti, ar pabėgę gyvūnai nepaliko amžiams atgulusio gentainio, tad atsargiai, apčiuopdamas kiekvieną tamsoje ištirpusią kopėčių pakopą, nulipau ir šviesdamas į šonus pajudėjau link galimos žvėries kritimo vietos. Keliuku perėjęs lauką iki pat miško nieko įtartino nepastebėjau. Privengdamas vienas lįsti į aukštas žoles, tikėdamasis, kad paliktas ramybėje, gal būt žeistas šernas, atiduos sielą dangui, pasukau link laukiančių kolegų, vildamasis, kad atvykę sustiprintomis pajėgomis, surasim šautą žvėrį.

Vejamas nemalonių minčių grįžau per menulio šviesos nepraleidžiantį mišką, pakeliui dar įsitikinau paslėpto stirnino saugumu ir nužygiavau link automobilių. Automatiškai peršokinėdamas po liūties telkšančias balas, mintyse buvau suręstoje liepynėje. Iš naujo analizuodamas kiekvieną judesį, mėginau atkartoti įvykių seką, aiškindamasis, ar viską padariau gerai. Ir nors tarp veiksmų neaptikau lemtingos klaidos, tačiau niekaip negalėjau atsikratyti pojūčio, jog šį kartą šūvis nepasiekė tikslo. Situacijos spalvas tirštino vėl suskambę paskutiniai horoskopo žodžiai: „pabaiga vis vien bus liūdna“. Šio įkyraus lemties aido niekaip nepavyko išvaikyti, kol nuo palaukės papūtęs vėjelis neatgaivino galvos ir kol priekyje nepasimatė viltį suteiksiančios automobilio šviesos.

Glaustai išdėsčius situaciją surinkom likusius šaulius ir dideliu buriu atvykom į neseniai šernų lankytą lauką. Tačiau nei keli papildomi prožektoriai, nei atkaklūs pėdsakų tyrinėjimai, nei, kaip paaiškėjo vėliau, rytinės paieškos, nedavė rezultatų. Viskas, kas buvo likę po šūvio, – tai penkių nubėgančių šernų pėdos bei mintyse girdimas piktas kriuksėjimas.

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 23 Rugpjūtis 2016 08:20 - Redagavo: gudas


Galvos niekaip neapleido įkyri mintis, kad vakaro eiga buvo apspręsta iš anksto, ir ne mano jėgoms įtakoti jos pabaigą. Galbūt tokiu būdu ieškodamas pasiteisinimo, visai žmogiškai kaltę nuo savęs bandžiau suversti kam nors kitam. Tikėtina ir tai, kad išgirsta horoskopo pranašystė, nubraižydama dienos karmą, nuteikė mane tokiai įvykių sekai. Tačiau niūrioms mintims nebuvo lemta ilgai karaliauti – jau privažiavus prie saugiai krūmuose gulinčio stirnino veide vėl švietė šypsena. Kiekviena nesėkmė, kiekviena klaida yra puiki dirva apmąstymams ir teisingų išvadų paieškoms. Nors, be abejonės, nusiminęs dėl paleisto trofėjaus, giliai širdyje šiek tiek džiaugiausi pamoka, prisižadėdamas pasiimti įmanomai daugiausia naudos iš neigiamai susiklosčiusių aplinkybių. Dabar, po ilgo laiko prisiminus dienos įvykius, stebėdamas ant sienos kabančią vienragio kaukolę, galiu drąsiai teigti, kad Palmira buvo neteisi – diena pasibaigė visai ne liūdnai: ji ne tik padovanojo puikų trofėjų bet suteikė (nors ir neišnaudotą) šansą, pripildydama sielą įvairialypėmis emocijomis, dėl kurių medžiojam ir dėl kurių gyvenam.
6.JPG
6.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

Almas81
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 23 Rugpjūtis 2016 09:48


grazu

forester99
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 23 Rugpjūtis 2016 09:50


gudas

Tiesiog gražu.

Pamsius
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 23 Rugpjūtis 2016 17:15


gudas
puiku!

Evaldass
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 23 Rugpjūtis 2016 17:28




gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 24 Rugpjūtis 2016 08:36


Almas81
forester99
Pamsius
Evaldass

Ačiū

vienas šūvis-vienas kūnas

Jūsų atsakymas
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Uždrausti *Kas tai yra?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... Išjungti

» Vardas  » Slaptažodis 
Iveskite savo vardą ir slaptažodį.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 1
Narių - 0
Daugiausia: 419 [18 Balandis 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai


Powered by miniBB forum software © 2001-2024