1+1 - www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po...


- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai

Pokalbiai prieš ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / 1+1

Autorius

Žinutė

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 31 Gruodis 2015 11:05

Istorija jau vieną kartą aprašyta, tad gali būti girdėta, tačiau dabar suliteratūrinta ir pagražinta.

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 31 Gruodis 2015 11:06 - Redagavo: gudas

1+1
Nėra beviltiškų situacijų, yra tik žmonės kurie jose tampa beviltiški.

Turbūt nesuklysiu pavadindamas žiemą sąstingio bei tam tikro susikaupimo, surimtėjimo laikotarpiu. Nepaisant žmonių gudrybių, siekiant atsiriboti nuo amžinojo gamtos ciklo, nepaisant tikslingų, o kartais ir nevalingų veiksmų, bandant įtakoti metų laikų kaitos pradžią ir pabaigą, žmonijai nepavyksta gyventi kitokiu ritmu, negu gamta. Ir tai nenuostabu – kad ir kokie protingi ir išprusę jaustumėmės, esame tik mažytė gamtos dalis, todėl neturim net teorinių šansų perorientuoti organizmą ir smegenų veiklą taip, kad žengtume bent žingsnį priešinga kryptimi. Veltui eikvojus jėgas ir energiją siekiant pratęsti kūnui malonų periodą, būtų daug paprasčiau pasikliauti instinktais ir atėjus šaltajam metų laikui, tarsi meškoms, nugrimzti į ilgą miegą, kaupiantis džiaugsmingai pasitikti audrą kūne bei sieloje sukeliantį pavasarį. Žiemą sulėtėja visų gyvų organizmų veikla, ne išimtis ir žmonės – dėl energijos stokos nuslopsta savirealizacijos poreikis, nebelieka beprotiško skubėjimo, susidaro įspūdis, kad pati žemė pradeda suktis lėčiau, suteikdama galimybę stabtelėti, apsižvalgyti bei apsvarstyti, kas nugyventa. Žmonės –¬ turbūt vieninteliai gyviai pasaulyje, kurie nesiliauja priešinęsi amžinajai tvarkai, nors kartais tai sukelia nepageidaujamus pojūčius bei neigiamas pasekmes. Tačiau toks, iš pirmo žvilgsnio, neprotingas „homo sapiens“ elgesys turi ir kitą, ne visuomet matomą pusę. Juk jeigu instinktyviai paklustume gamtos dėsniams, užliūliuoti žiemiško snaudulio nepajustume malonumo grožėtis bekraščiais, balta skraiste užklotais laukais, neįkvėptume pilna krūtine kaip niekad tyro, net girgždančio oro gaivumo ir nepažintume kitų smulkių gamtos stebuklų, kurie supa mus visus, bet džiugina tik gebančius juos pamatyti.

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 31 Gruodis 2015 11:06 - Redagavo: gudas

Toli palikus lėtai žiemos kamščiuose šliaužiantį miestą, akys žvelgia tarytum į nutapytą paveikslą – ledu surakintus ežerus ir upelius bei apmirusius medžius, kurie, peršalę nuo siaučiančių speigų, laukia akimirksnio sprogti gyvybe, vos tik pirmieji saulės spinduliai palies jų viršūnes. Netekęs giesmininkų miškas tampa mirusia jūra, padengta storu baltos druskos sluoksniu, naikinančiu bet kokią prasiskverbti bandančią gyvybę. Bet tai tėra išorinė, pro lekiančio magistrale automobilio langą matoma gamtos pusė. Mokantiems skaityti baltąją knygą, atsiveria nenutrūkęs laukinių žvėrių gyvenimas. Mėgindami taupyti energiją jie tartum nustoja judėti, tad reikia nemažai pastangų, norint pastebėti zuikio nugraužtą alksnio šakelę, stirnų sniege iškapstytų želmenų arba po nakties plonu ledu pasidengusią bebro paliktą eketę. Retai į gamtą ištrūkstančių akims šie vaizdai yra nepasiekiami ir tik užkietėjusių entuziastų bei nenurimstančių medžiotojų sielos gali džiūgauti mirusiame miške radusios amžinojo gyvenimo vilties simbolius. Tačiau medžioklės amatą išpažįstančius domina ne vien faktas, kad žvėrys niekur neišnyko žemei pasislėpus po baltąja paklode – tik jiems vieniems suprantama, kas patiriama radus neseniai praėjusios šernų bandos pėdsaką, narpliojant laukuose paliktų zuikių ar lapių takų raizgalynes, ar tyrinėjant miško keliuku prabėgusių vilkų pėdas. Šis jausmas nenumaldomai traukia į pakrūmę net siaučiant pūgai ir spaudžiant speigui, kai, tarytum, beliktų ramiai tūnoti šiltuose namuose ir gurkšnojant karštą vyną svajoti apie ateities sezoną. Tik šis jausmas verčia sustirusiam drebėti bokštelyje, klausantis nuo speigo pokšinčių medžių ir viliantis, kad susigundę atvežtais skanėstai į viliojimo vietą išlįs šernas, lapė ar usūrinis.

1.JPG

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 31 Gruodis 2015 11:07

Ne išimtis ir aš su draugais – nutilus medžioklių su varovais šūksniams, nepasiduodame įsivyravusiai apatijai ir neleisdami ginklams dulkėti iki pavasario, laikas nuo laiko aplankome lyg pasakoje gyvenantį žiemišką mišką. Tą vakarą, nebegalėdami ilgiau tverti tarp keturių sienų, užbaigę savaitės darbus bei apsikopę namuose, kupini vilties nors ir be didelių šansų, trise pajudėjome tykoti šernų, nepaisydami prie smilkinio pirštus sukiojančių artimųjų. Gera sėdėti šiltame visureigyje, kuris lengvai mindamas sniegą drąsiai rieda link tikslo, trasoje aplenkdamas vargšus, provėžose besimalančius „mažalitriukus“. Retas medžiotojas neturi humoro jausmo, tad kelionę lydi amžini juokeliai, prisiminimai bei pasakojimai apie įsimintiniausius nuotykius, kurie lyg žibalas kursto ugnį ir verčia skubėti, bijant praleisti, galbūt, vienintelį šansą. Giliai pasąmonėje žinau, jog po kelių valandų šalimo, tikrai keiksnosiu save ir kitus, kad esu „priverstas“ ne savo valia kęsti šaltį ir vėją, bet tai dar bus negreitai, tad susitelkę į esamos akimirkos žavesį, ištraukiam į minkštus dėklus įsispraudusius ginklus, kurie, gebėdami šnekėti, tikrai nepalaimintų mūsų sumanymo bei ryžto. Tačiau jų dalia – būti nebyliais nuotykių liudininkais, tad neturėdami pasirinkimo, jie paklūsta šeimininko nurodymams, retsykiais pakoreguodami paskutinę medžioklės akimirką, nubausdami arba apdovanodami mus, už vienokį ar kitokį sprendimą. Surinkę šautuvus ir sutvarkę dokumentus pirmą vietą užleidžiam Jo Didenybei Likimui – traukiam burtus, kur kuriam šiandien teks laukti laimės. Man atitenka pats tolimiausias miško kampas, tad ištaręs tradicinius „Nei plauko, nei tauko“, jau kitą akimirką žvilgsniu palydžiu žvėries akis primenančias, tarp medžių dingstančias, automobilio žibintų šviesas.

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 31 Gruodis 2015 11:08 - Redagavo: gudas

Likęs vienas apsižvalgau aplinkui. Į galvą pradeda lįsti nelinksmos mintys apie tai, kiek galėčiau ištverti tokiame šaltyje, jei manęs neatvyktų pasiimti? Ar gebėčiau prisitaikyti ir atlaikyti sąstingio negandas, kad bent iš dalies prilygčiau, nors ir pačiam mažiausiam, linksmai ant kelio savo pėdučių atspaudus palikusiam, miško peliukui. Deja, bet puikiai suvokiu savo, kaip laukinės būtybės, netobulumą. Tad nustūmęs nemalonias mintis į šalį, vos keldamas nuo apmautų rūbų apsunkusias kojas, lėtu žingsniu pajudu link už kelių šimtų metrų laukiančio, kiaurai peršalusio bokštelio, kuris artimiausiomis valandomis taps vieninteliu mane šildančiu prieglobsčiu. Pirmą kartą tenka būti šioje vietoje, todėl kiekvienas neaiškus juodulys, kiekvieno išversto medžio šaknys ar net šešėliuota gilesnė sniego duobelė atrodo įtartinos. Pirmas keliolika minučių vis pakeliu ginklą, tikėdamasis taikiklyje išvysti žvėrį, bet optikos šviesoje puikiai matomi vaizdai sudaužo svajones. Galiausiai įsitikinęs, kad viskas, ką regiu, yra tik sniego ir fantazijos kūriniai, pastatau ginklą į kampą ir pasiruošiu ramiam laukimui. Nuo kalvelės atsiveria puikus vaizdas į pamiškėje įrengtą masyklą, kurioje storu sniego sluoksniu padengtos gerybės byloja, jog vieninteliu trofėjumi šiandien gali tapti sloga ir nušalusios galūnės. Kiek tolėliau nepermatoma siena juoduoja senais medžiais užverstas miškas, iš kurio labiausiai tikėtina sulaukti, tarytum medžiotojų kantrybę bandančių, dažniausiai pasirodančių kai drebėdamas jau nepataikai danties ant danties, žvėrių. Bet tai – tik artimiausių poros valandų planai, todėl mėgindamas apsisaugoti nuo po rūbais besiskverbiančio šalčio, apsimovęs likusius atsineštus drabužius, gėriuosi supančia aplinka. Vienas pagrindinių veiksnių, skatinančių tykoti žiemą – paprasčiausias sniegas, kuris, atspindėdamas žvaigždžių šviesą, akims atveria vasarą dėl žolių, o rudenį dėl trumpų vakarų, nematomus vaizdus. Šią naktį palaukė, dėl giedro dangaus bei patekėjusio, lyg blynas apvalaus, menulio, švytėjo kaip dieną, atgimdama naujomis, nuo medžių metamų šešėlių sukurtomis būtybėmis. Šviesa bei vėjo netrikdoma ramybė sudarė galimybes išgirsti ir pamatyti bet kokį judesį, tačiau nepaisant puikių sąlygų, teko klausytis mirtinos tylos bei grožėtis menulio spindėjime blyksinčiomis snaigėmis.

2.jpg

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 31 Gruodis 2015 11:09

Išganymas atėjo kaip visada netikėtai. Jau pradėjęs kalenti dantimis, skaičiuodamas likusias minutes iki sutarto draugų atvykimo, aiškiai išgirdau lūžusią šaką. Žvalgydamasis į visas puses, persisvėręs pro bokštelio kraštą, bandžiau įžiūrėti ramybės trikdytoją, kai staiga, už masyklos augančiuose krūmuose pastebėjau lig šiol nebuvusį juodulį. Vis dar abejodamas, kad tai tėra eilinis kupstas, atsargiai pasiėmiau ginklą ir padėjęs jį ant atramos, keistai bijodamas to, ką galiu išvysti, prigludau prie optikos stiklo. Abejonės išgaravo. Priešais regėjau didelį, iki pusės pilvo sniege paskendusį, lyg iš medžio išdrožtą, ramiai stovinti šerną, kurio tik retsykiais trūkčiojančios ausys rodė, kad svečias įdėmiai tyrinėja aplinką. Nedrįsdamas giliai kvėpuoti mėginau suvaldyti dešimteriopai išaugusį, visą kūną apėmusį drebulį, suvokiant, kad bet koks neatsargus judesys, bet koks, iš miško darnaus tylėjimo išsiskiriantis garsas, išgąsdins įtarų žvėrį, palaidodamas vakaro svajones. Kartu buvo neaišku ar išvis teks sušauti, kadangi stora, beveik žvėries pečius siekianti sniego danga neleido įsitikinti, ar retais žingsniais prie papiltų grūdų artėjantis gyvūnas yra patinas, ar patelė. Iš vienos pusės, ruja buvo pasibaigusi ir pareigą atlikę kuiliai atstatinėdami jėgas vienišiais braidžiojo po mišką, kita vertus, buvo tikimybė, kad anksti susikergusios patelės, besiruošdamos naujos vados atsivedimui, jau atsiskyrė nuo bandos ir vaikšto po vieną ieškodamos maisto. Šis neapibrėžtumas kažkiek atvėsino jausmus, todėl atsilošęs ir mėgindamas normalizuoti kvėpavimą, laukiau tolimesnių žvėries veiksmų. Priešingai, nei tikėjausi, šernas nepuolė prie maisto, o pasitraukęs giliau į mišką, uostydamas galimai pavojingus kvapus, apėjo krūmus puslankiu ir, įsitikinęs saugumu, pasirodė atviroje laukymėje. Tačiau išlindus iš priedangos, įgimtas budrumas neišnyko, ir vietoj to, kad sustotų menulio apsviestame laukelyje, jis kantriai lūkuriavo pamiškėje, kur aukštas beržas metė šešėlį į balto sniego paklodę, neleisdamas gyvūno apžiūrėti. Tačiau net ir juodžiausiam šešėliui nepavyko nuslėpti virš šnipo kyšančių baltų ilčių, liudijančių, kad tai – būtent kuilys, kurio taip laukiau šį vakarą. Nors buvau už gero šimto metrų, puikiai girdėjau, kaip trata sniegas po jo kanopomis, kaip per knyslę traukia orą, net pasirodė, kad jaučiu šerių šlamėjimą papūtus lengvam vėjeliui. Vaizdo užburtas delsiau šauti. Nors taikiklis buvo seniai nukreiptas į žvėries petį, laukiau, kad žengęs porą žingsnių kuilys išlįstų iš šešėlio uždangos, bet tarsi nujausdamas negerą, delsė ir jis. Praslinko keliasdešimt sekundžių. Bijodamas įtaraus ir atsargaus žvėries elgesio, nutariau nebelaukti, ir melsdamasis, kad kulka pasiektų tikslą, paspaudžiau nuleistuką. Garso negirdėjau – visi jutimo organai buvo nukreipti į vieną juodą tašką, kuris, po šautuvo bakstelėjimo į petį, lyg zuikis milžiniškais šuoliais pasileido bėgti ir per sekundę perskrodęs atvirą laukymę, neilgai tratėdamas nutilo gretimuose krūmuose. Tuštuma – tai viskas, kas buvo likę po netrukdomai paleisto šūvio, privalėjusio pasibaigti sėkme. Drebėdamas iš nevilties mėginau įsiklausyti, dar tikėdamasis išgirsti tolstantį ar paskutinį atodūsį išleidžiantį žvėrį, tačiau ore tvyrojo tokia pat, kaip ir prieš šūvį buvusi, tyla, nuvilianti ir neteikianti vilčių. Lyg pažadintas iš miego, pajutau į realybę grąžinančius draugų pranešimus, kurių užklausos dėl ilčių ilgio ir šerno dydžio tik dar labiau erzino dėl neaiškios šūvio baigties. Galiausiai, nebegalėdamas viduje sulaikyti emocijų, kurios lyg ant mielių kylanti ir per puodo kraštus besiveržianti tešla, netilpo minčių perpildytoje galvoje, nebesibaimindamas garsiai kalbėti paskambinau brangiajai pasiguosti. Iš anksto žinodama, ką pranašauja naktiniai skambučiai iš miško, žmona priminė ne tik apie teigiamas nepataikymo pasekmes, bet ir apie įdėtą ugninį vandenį. Nors pastarasis pasiūlymas ir nesuviliojo, tačiau pasidalijęs našta ir išsikalbėjęs, padėjau ragelį jau morališkai nusiteikęs nubėgusio žvėries paieškoms, turėjusioms prasidėti po kankinančio, amžinybę trunkančio, dar patykoti nusprendusių draugų laukimo.

3.JPG

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 31 Gruodis 2015 11:10 - Redagavo: gudas

Tik įsidėjęs telefoną į kišenę išgirdau trakštelėjimą. Lyg adatos įgeltas sustingau, paslapčia tikėdamasis, kad šautas žvėris visgi nenubėgo ir guli artimiausiuose krūmuose, tačiau pakėlęs galvą, lygiai toje pačioje vietoje, kur pastebėjau išėjusį šerną, pamačiau dar vieną juodulį. Tuo momentu pradėjau abejoti sveiku protu, galimai sustreikavusiu nuo streso, bet patikėti vaizdo tikrumu privertė juodulio veiksmai – tik pasirodęs svečias, nieko nelaukdamas ir neįtardamas, atkartojo pirmojo šerno pramintą taką ir apėjęs krūmą žengė į atvirą vietą, kur uostydamas orą tyrinėjo vos prieš penkiolika minučių šauto žvėries pėdsakus. Negalėdamas patikėti, kad toks atsargus gyvūnas nepasibaidė triukšmo ir suteikė antrą šansą, griebiau ginklą ir, pagyręs save už įprotį persitaisyti po šūvio, pradėjau stebėti tolimesnius žvėries veiksmus. Šitas šernas, priešingai nei pirmasis, neužsibuvo medžio šešėlyje ir žengęs kelis žingsnius atsistojo šonu, visu gražumu pasirodydamas menulio šviesioje. Šį kartą puikiai matėsi lytį nusakantis šepetėlis po pilvu, baltas sniego fonas išryškino iškilimus virš snukio, o galinga priekinė kūno dalis užbaigė tobulą gamtos paveikslą. Tačiau vaizdinys kėlė ir sumaištį galvoje – kaip vaikščiodami vienas kitam iš paskos galėtų sutarti du galingi kuiliai? Akimirkai pradėjo kirbėti mintis, kad suklydau nustatinėdamas pirmojo šerno lytį, bet drausdamas abejoti savo sprendimu, nuvijau nemalonias mintis tolyn, susikoncentruodamas ties pasirodžiusiu žvėrimi. Tuo tarpu, naujasis svečias, žvelgdamas į nubėgusiojo pusę, ramiai stoviniavo vietoje – buvo panašu, kad nejaučia pavojaus ir trauktis nesiruošia. Idealiau būti negalėjo. Iš dangaus krentanti sidabrinė šviesa melsvai baltame sniege puikiai išryškino žvėries kūno linijas, per optikos stiklus galėjau atskirti nuo drėgmės susivėlusius ir suledėjusius plaukų kuokštus bei virš keteros kyšančius, storus pavienius šerius. Buvo likę tik susikaupti ir, prisiminus neseniai paleisto šūvio galimas klaidas, bandyti laimę dar kartą. Ir vėl – šūvio tarytum nebuvo. Jau atleisdamas nuleistuką pastebėjau, kad šernas apsisuko vietoje, man net nepradėjus traukti ginklo spynos persitaisymui, keliais šuoliais pasiekė krūmus ir, tratėdamas kelyje pasitaikiusiomis šakomis, ištirpo tamsoje paskendusiame miške.

4.JPG

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 31 Gruodis 2015 11:10

Jeigu iki šiol vykęs veiksmas buvo tragedija, tai po antro šūvio teatras sudegė kartu su aktoriais. Net pačiame baisiausiame košmare negalėdamas įsivaizduoti tokio scenarijaus, buvau šokiruotas įvykių seka. Dar nespėjęs nusiplakti už galimai netikslų pirmą šūvį, gavęs antrą šansą, nesugebėjau ir juo pasinaudoti. Iš lėto versdamas neuronus judėti po pilką sustingusią masę, negebėjau suvokti ir atleisti sau už taip pakrypusią įvykių eigą. Pranešęs draugams liūdną žinią, pastačiau ginklą į kampą, pasižadėdamas amžiams mesti, šitiek kančių keliantį amatą. Dėl visko galėjau kaltinti tik save, nes likimui puikiai pasitarnavus, nepasiėmiau to, kas buvo paruošta lyg ant lėkštės. Beliko liūdėti kančioje, gvildenant klaidas bei jas sąlygojusias priežastis. Tačiau susikaupti ir mąstyti negalėjau, tad atsilošęs į bokštelį, nekantriai laukiau draugų, kurie išvežtų toliau nuo prakeiktos vietos, kad būtų įmanoma kuo greičiau užmiršti vakaro įvykius.
Pagaliau išgirdau automobilį, o vėliau ir pamačiau išganymą žadančias, artėjančias šviesas. Tik dabar išdrįsęs nulipti, pajutau kaip nuo įtampos pakirto kojas, kurioms taip reikėjo jėgų brendant per juosmenį siekiančias pusnis. Atkartodami chronologiją, apžiūrėjome pirmojo žvėries pėdas. Nepaliestame, prieš dieną iškritusiame sniege, puikiai matytųsi menkiausias raudonas lašelis arba juodas kritęs šerys, bet šūvio vietoje radome tik didelių kanopų atspaudus bei milžiniškų šuolių pėdsaką. Neįtikėtina, kaip toks nerangus žvėris, į kalną lėkė su tokia jėga, jog reikėjo žengti kelis žingsnius, kad nueitume nuo vienos šuolio vietos iki kitos. Krūmus nuo vietos, kur stovėjo šernas, skyrė apie trisdešimties metrų įkalnė, tad, jei būčiau pataikęs, tikėtina, per tokį atstumą kraujas būtų radęs kelią iš po kailio. Deja, bet radome tik tą patį, kanopomis sujudintą sniegą. Labiau iš pareigos, nebesitikėdami aptikti gyvūną, praskleidę šakas įlindome į krūmus ir apstulbom! Kaip bėgęs, taip ir sustiręs paskutiniajame šuolyje, prisiglaudęs prie nedidelio medelio, gulėjo didžiulis juodulys, kuris seniai išleidęs sielą poilsiui spindėjo iltimis, bylojančiomis, kad trofėjus tikrai vertas kabinti ant sienos. Nespėję suvokti viso džiaugsmo ir įvertinti sėkmės, užkabinę virvę, pradėjome traukti kuilį link mašinos. Abejoju, ar be iš naujo plūstelėjusio adrenalino, tai būtų pavykę. Stumdami, vilkdami, skęsdami sniege, vietomis įkrisdami iki pažastų, galiausiai įveikėme užduotį ir jau žymiai linksmesni, įkvėpti sėkmės, grįžom i antrojo šūvio vietą. Viltis, tarsi karšta pirtis, atšildė sustirusį kūną ir jau tikėdami, kad ir kitas žvėris bus surastas, nusekėm aiškiai matomomis pėdomis. Šį kartą situaciją lengvino kraujo lašeliai, vedantys dviejų kuilių pramintu taku. Stebėdami vis didėjančias raudonas dėmes, pasiekėme mišką, kur už gero šimto metrų, radome ir antrąjį šerną, gulintį snukiu į mus, tarsi lauktų artėjančio skriaudiko. Sustingęs žvėris jau nekėlė pavojaus, todėl beliko tik džiaugtis neįtikėtinu radiniu. Reta sėkmė, šį vakarą aplankausi veną iš mūsų, buvo tiesiog siurrealistinė, o du, vienas šalia kito gulintys trofėjai, praturtindami patirtį, į visas puses draskė ir taip beribę vaizduotę. Medžioklės globėjai, nulemdami prieštaringą įvykių eigą, lyg žaisdami likimu, šią naktį padovanojo puikių akimirkų, įrodydami, kad net užspeistam į kampą, būtina tikėti, būtina neprarasti vilties, ir, jei esi vertas, anksčiau ar vėliau, sulauksi malonės, suteikiančios neapsakomų ir niekur kitur nepatiriamų emocijų.

5.JPG

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 31 Gruodis 2015 11:12

Visiems linksmų švenčių bei įsimintinų akimirkų naujais Medžioklės metais

vienas šūvis-vienas kūnas

keliautojas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 2 Sausis 2016 00:49

Aciu Gudai, graziai rasai.

DEFS
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 2 Sausis 2016 08:47

Su naujais metais!
Patiko.

"Kiekvienas žino tiek, kiek jo galva išmano..."(Omaras Chajamas) ::: Sertifikuotas Cerakote aplikatorius.

gudas
Hunting for living

Narys