Viltis miršta paskutinė - www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po...


- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai

Pokalbiai prieš ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / Viltis miršta paskutinė

Autorius

Žinutė

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 09:58

Spalio mėnesio paskutinė savaitė. Gamta jau pilnu pajėgumu ruošiasi artėjančiam žiemos sezonui. Vis dažniau pasitaikančios rytinės šalnos gražia balta šarma nudažo žemę, medžių šakos beveik visai apsinuogino, o likę kaboti šalčio paliesti lapai skaičiuoja savo paskutines dieneles. Gamtos sąstingiui ruošiasi laukiniai gyvūnai ir paukščiai. Dažnai net ir dienos metu atokesniuose užkampiuose galima stebėti į būrius susirinkusias ir intensyviai maitintis pradėjusias stirnas, danguje dažnai pasigirsta gagenančių, į pietus traukiančių, žąsų burių balsai, kurių trikampiai, tarytum vaiduokliai, atsiranda danguje temstant ir dingsta saulei patekėjus. Žmonėms nuėmus paskutinį derlių bei suarus likusius žemės plotelius, pamiškėse prie įrengtų jaukyklų vis dažniau pradeda lankytis šernai, kuriuos čia galima sutikti vos ne kas naktį. Atšalęs oras, padažnėjęs lietus ir sutrumpėjusi diena nė kiek nenuslopina jų apetito, atvirkščiai, pablogėjus oro sąlygoms, vis mažiau žmonių lankosi miške, rečiau trikdoma ramybė, todėl žvėrys atsargas žiemai gali ruošti nieko netrukdomi. Tik medžiotojai neapleidžia savo amato. Tie miško klajūnai, tik dėl jiems suprantamų priežasčių, bet kokiu metų laiku ir esant bet kokioms oro sąlygoms veržiasi į mišką, iš kurio dažniausiai nieko nepešę, giliai po vidurnakčio grįžę namo, atsigulę į šiltą lovą, užuot ilsėjęsi vėl svajoja apie tai, kaip važiuos į medžioklę

1.jpg

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 09:59

Vieną tokį vakarą vyko ir mano medžioklė. Pasikvietę į kompaniją dar kelis brolijos narius skuodžiam link miško. Kolegų jaukyklose pradėjo lankytis miško artojai, tad visi gerai nusiteikę skubam į pasimatymą su Medeina. Bet mano medžioklės tikslas – ne šernai. Kaip visada, esant galimybei rinktis, ką medžioti, aš renkuosi nedvejodamas. Likusi licencija stirninui saugiai guli kišenėje ir aš, pasiėmęs šautuvą, iššoku iš mašinos, palydžiu ją akimis, kol ji dingsta už posūkio, ir paėjęs kelis metrus keliuku žengiu į pievą.
Užlipęs ant nedidelio kalniuko atsistoju ir giliai įkvėpęs gryno rudeniško oro apžvelgiu lauką. Už medžių viršūnių pradėjęs slėptis saulės diskas paskutiniais savo šiltais spinduliais liečia veidą, o nuo pasislėpusio šešėlyje miško jau pradeda dvelkti šalčiu. Ovalo formos laukas atrodo visiškai negyvenamas, bet aš žinau, jog taip nėra. Iš savo bokštelio, esančio už 300 metrų kitam pievos gale, ilgais vasaros vakarais dažnai teko stebėti stirnų meilės nuotykius, lapių peliavimo procesą, o kartais pasirodantys šernai taip pat nuotaikos negadindavo. Bet šiandien nieko nesimato, todėl ilgai nelaukęs einu link tykojimo vietos. Paragavusi šalnų žolė pradėjo nykti ir puikiai nuslopina žingsnių garsus, todėl man belieka tik sukioti galvą ir stebėti, ar nesigano kur nors pamiškėje papilkėjusios stirnos. Bet kaip dažniausiai būna, ko labiau nori, to mažiau gauni. Šį kartą nieko nepastabėjęs ir, panašu, kad nieko neišgąsdinęs, be nuotykių nueinu iki bokštelio ir užlipęs dar kartą apžvelgiu visą lauką. Po kaire atsiveria puikus vaizdas į ką tik mano kirstą pievą, kurią iš visų pusių gaubia miškas, po dešine apie 100 metrų laukymė, apaugusi krūmais ir aukšta, niekada dalgio ašmenų nemačiusia žole. Staiga, nuo miško papūtęs vėjo gūsis atnešė surūgusių grūdų kvapą. Buvau visai pamiršęs, kad dar vasaros pradžioje ūkininkas atvežė ir prie miško išpylė priekabą grūdų atliekų, vėliau ją buvo aplankę ir šernai. Tačiau prieš porą mėnesių, po intensyvių liūčių, visa ta krūva virto purvo bala be jokių užuominų apie maistą, bet javų likučiai, susimaišę su vandeniu, vis dar skleidė tą maloniai nosį kutenantį brogos aromatą.

2.jpg

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 10:00

Netrukus pradėjo temti. Saulei visiškai pasislėpus virš žemės apie pusę metro pakilo rūkas, kuris viską padengė vientisa balta paklode. Virš rūko kyšančių medžių bei krūmų viršūnės, siūbuojančios nuo vėjo, atrodė tarytum jūroje plaukiantys laivai. Staigiai temstančio, rūku apgaubto miško grožis verte įdėmiai jį stebėti ir nepraleisti nei vienos akimirkos. Bet tolumoj atsiradęs, vos matomas, juodulys grąžino mane į realybę. Abejonių nebuvo, poros šimtų metrų atstumu per pievą plaukė stirna. Virš rūko matėsi tik jos korpusas ir galva. Aš staigiai pridėjau optiką prie akies, bet pamačiau tik baltą pieną. Dar nenorėdamas susitaikyti lėtai nuleidau šautuvą, beliko tik stebėti kaip nuplaukia mano šansas šį vakarą parsivežti trofėjų, nes galimybių kažką pakeisti nebuvo. Po kelių minučių visai sutemo ir stirnos siluetas ištirpo tamsoje, kartu su savimi nusinešęs paskutinę mano viltį. Atsilošiau į bokštelio kraštą, laukti nebuvo ko, bet kolegos ateis tik už poros valandų, tad nusprendžiau dar šiek tiek pakvėpuoti grynu oru bei pasiklausyti naktinių miško garsų. Atsipalaidavęs ir susitaikęs su tuo, kad šiandien mano medžioklė baigėsi, užsimerkiau ir mintimis nuskriejau kažkur toli. Sėdint bokštelyje kartais gera mąstyti apie nieką, malonu, kai mintys be jokios įtampos suka ratus apie kokią nors smulkmeną, apie kurią paprastai pagalvoti nėra nei laiko, nei poreikio.

3.JPG

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 10:00 - Redagavo: gudas

Netikėtai mano pamąstymus nutraukė lūžusios šakos garsas. Staiga atgimęs medžiotojo instinktas privertė visus jutimo organus susikaupti ir dirbti pilnu pajėgumu. Garsas pasikarojo, pradžioje toli, bet su lyg kiekviena minute vis arčiau ir arčiau. Abejonių, kad artėja stambus žvėris neliko, bet kas tai: Šernas? Elnias? Briedis? Staiga viskas nutilo. Jau ne pirmą kartą pastebiu, kad nesant galimybei naudoti regėjimo, kiti jutimo organai kelis kartus padidina savo efektyvumą. Bet dabar, net ir jie niekuo negalėjo padėti, aplinkui buvo visiška tyla. Praėjo pora minučių – jokio garso, gal man pasivaideno? Gal aš užmigau? Bet ne... Pagaliau išgirdau taip laukiamą, negarsų žvygenimą. Viskas pasidarė aišku, garsas kartojosi vis dažniau ir garsiau. Nors ir nieko nematydamas pajutau, kaip iš miško į dešinėje pusėje esantį žolyną pradėjo bėgti šernai. Bet kur jie eina??? Atsakymas neprivertė ilgai laukti. Už kelių sekundžių pasigirdo šurmulys ir kriuksėjimas būtent toje vietoje, kur ūkininkas vasarą buvo papylęs atliekas. Į mane pučiantis vėjas kartu nešė visus kvapus ir garsus – buvo aišku, kad šernai labai entuziastingai pradėjo knisti purvą, ir gretai surūgusiais grūdais pakvipo visa pamiškė. Džiaugsmas buvo toks pat didelis, kaip ir beviltiškumas. Ūkininkas išpylė pabiras prie miško tokioje vietoje, kad iš bokštelio man ir dieną nieko nesimatė, ką jau kalbėti apie tokią naktį kaip šiandien. O šernai savo ruožtu pasislėpę už išdžiūvusių žolių, kurios vietomis užaugo virš metro, ramiai puotavo ir jautėsi apsaugoti nuo bet kokių nelauktų svečių.

4.JPG

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 10:01

Sėdžiu, klausausi. Praėjo 10 minučių. Šernai smaginasi ir tikrai nesiruošia niekur eiti, o jeigu ir eitų, tai tik atgal į mišką. Suprantu, kad galiu rinktis iš dviejų variantų: arba dar pasiklausau ir einu į mašiną, arba bandau prislinkti prie šernų. Mąstau. Praeina dar 10 minučių. Šernams atėjus kraują užplūdęs adrenalinas šiek tiek atslūgo, tad atsiranda galimybė vertinti situaciją daugmaž racionaliai. Kyla mintis, kad net jei ir pabaidysiu šernus sėlindamas prie jų, tai vis vien nieko neprarasiu. Tad nusprendžiu išbandyti savo jėgas ir patikrinti, kiek arti galiu prieiti prie šernų bandos. Užsisegęs visus barškančius segtukus ir palikęs nereikalingus daiktus kabėti ant vinies medyje atsargiai atsistoju. Pramankštinu nutirpusias kojas ir pasiėmęs į vieną ranką šautuvą, o kita laikydamasis už kopėčių, lipu žemyn. Neiškritau, o tai jau džiugina. Pagaliau po kojomis tvirta žemė, galima atsikvėpti ir šiek tiek atsipalaiduoti. Nuo miško pusės vis dar girdimas šernų žvygenimas, o tai reiškia, kad viltis dar nežlugo. Bet kuo toliau, tuo blogiau – prieš mane priekyje apie 50 metrų styrančių, nuo kiekvieno prisilietimo traškančių žolių laukas. Eiti tiesiai per jį reikštų atsisveikinimą su bet kokia galimybe pasiekti tikslą. Ir štai tamsoje, už kelių metrų priekyje užmatau traktoriaus paliktas vėžes. Nors ir seniai jos paliktos, bet žolė toje vietoje ne tokia aukšta ir išdžiuvę stagarai aplaužyti, be to, tiksliai žinau, kad eidamas vežėm tikrai ateisiu iki tos vietos, kur manęs „laukia“ šernai. Tie pora metrų iki vėžių pasirodė lyg keli kilometrai. Kiekviena lūžusi šakelė, nulenkta žolelė, kiekvienas rūbų šlamesys griaustiniu aidėjo ausyse. Bet pagaliau atstumas įveiktas. Stoviu, klausau, šernai vis dar yra, o tai reiškia, kad mano kelionė iki Olimpo prasideda. Stipriai suspaudęs šautuvą atsargiai pradedu eiti, kiekvieną žingsnį dedu tik įsitikinęs, kad po padu nebus jokios šakos, kietos žolės ar kokio barškančio akmens. Kartais, šernams staiga nutilus, tenka sustingti ant vienos kojos ir kaip ekvilibristui, mojuojant ranka ir šautuvu, stengtis išlaikyti pusiausvyrą. Pagaliau apie 30 metrų distancijos įveikta. Bet šernų nesimato, traktoriaus vairuotojas, matyt, nebuvo labai blaivus, nes vėžės vietoj to, kad tiesiai eitų link išpiltų pabirų, vingiuoja per žolyną kaip dvi gyvatės, tad iki tikslo man reikia įveikti dar bent porą posūkių

5.JPG

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 10:02

Likus apie 20 metrų sustoju, bandau susikaupti ir nuraminti nervus prieš paskutinį etapą. Bet tai pasakyti lengviau, negu padaryti – vien nuo suvokimo, kad stoviu naktį miške tarp žolių, o vos už keliasdešimties metrų zuja nieko nejaučiantys ir neįtariantys laukiniai gyvūnai, adrenalinas užplūsta kiekvieną kūno dalelę, širdis pasiruošusi suplėšyti rūbus ir iššokti iš krūtinės. Bet aš nepasiduodu, kelis kartus giliai įkvėpęs ir dar stipriau suspaudęs šautuvą, pajudu toliau. Dar nematau, bet jaučiu, kad liko įveikti paskutinį posūkį ir man atsivers vieta, kurioje puotauja šernai, ir nuo manęs juos skirs vos keli metrai, todėl pakeliu koją paskutiniam žingsniui ir............

Staiga nakties tylą sudrebina šūvis. Po to – dar ir dar vienas. Pagaliau suprantu, kas vyksta, bet nenoriu tuo patikėti. Kaimiečiai, matyt iš anksto besiruošiantys Naujųjų sutikimui, leidžia pinigus į orą, fejerverkai gražiai nušviečia dangų, o garsas atsimušęs į mišką aidu pasklinda po visą laukymę. Tai tęsiasi apie porą minučių. Tuo momentu žvėrių negirdžiu, bet esu tikras, kad šernai tokio triukšmo neatlaikys. Pagaliau danguje užgęsta paskutinė kibirkštis ir tyla vėl sugrįžta į mišką. Įtempiu klausą stengdamasis išgirsti bent jau nubėgančių šernų triukšmą. Bet stebuklas! – aš ir toliau girdžiu juos šalia. Ramuskriuksėjimas gražina man pasitikėjimą ir aš, pastovėjęs porą sekundžių, žengiu kelis žingsnius. Paskutinis posūkis įveiktas, išknista laukymė tiesiai priešais mane. Juodos žemės fone jau galima atskirti arčiausiai stovinčių gyvūnų kontūrus, visai šalia savęs matau vieną didelį juodulį ir kelis mažesnius. Atstumas toks, kad jaučiu kiekvieną jų judesį, jaučiu kaip jie knisa žemę, laksto per žolę ir trinasi vienas kitam į šonus. Bet ilgai taip delsti aišku negalima, anksčiau ar vėliau jie tikrai mane pajus, todėl, atsargiai pakeliu šautuvą ir nusitaikau....

6.jpg

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 10:03 - Redagavo: gudas

Užvedu kryžių ant mažo juodulio ir paspaudžių nuleistuką. Per optiką matau iš vamzdžio išsiveržusią ugnį ir akimirkai viskas dingsta dūmuose. Po šūvio likę šernai sukriuksėję pasileidžia bėgti į visas puses. Staiga girdžiu, kad link manęs, padaręs nedidelį lanką per žoles, atbėga žvėris. Galvoje viena mintis – kur slėptis, jeigu tai bus šernė, juk aplink tik žolės ir nedideli krūmeliai. Garsui nenumaldomai artėjant šūkteliu ir jis nutyla vos kelių metrų nuo manęs. Žolių tarpe užmatau nedidelį juodulį. Naujas šovinys seniai lizde, todėl užvedu kryžių ir vėl iššaunu. Girdžiu, kaip kulka atsitrenkia į žvėrį, ir jaučiu, kaip jis griūna. Nutilus šūvio aidui dar kelias sekundes girdisi per mišką nubėgančių žvėrių garsai, bet greitai viskas aprimsta.

Įjungiu prožektorių ir šviečiu į pirmą žvėrį, jis guli ten, kur stovėjo, apie 7 metrus nuo manęs, pašviečiu į kitą – tas irgi nepajudėjęs ilsisi vos už 5 metrų nuo mano kojų. Išjungiu šviesą, atrodo reiktų džiaugtis dėl sėkmingos medžioklės, juk tai man pirmas kartas, kai pavyko sumedžioti iš karto du žvėris, bet kažkodėl labai džiaugtis nesinori. Viduje iškyla kažkoks prieštaravimas tarp to, ko taip siekiau, ir to, kas įvyko. Atsisėdu ant žemės ir nusiėmęs nuo prakaito sušlapusią kepurę žvelgiu į šalia gulinčius kūnus. Po truputį pradedu suvokti, kad ne dėl jų aš taip stengiausi, suprantu, kad net jei ir nebūtų pavykę jų sumedžioti, nesikrimsčiau. Juk būtent patirtos emocijos sėlinant link žvėries, buvimas taip arti jam nieko nenujaučiant, o gal būt galimybė akimirkai persikūnyti ir tapti tokiu pat laukiniu kaip jis, ir veja mus į mišką. Būtent to troškimas verčia mus šlapti, šalti ir kentėti gamtos išdaigas laukiant to momento, kada mes vėl galėsim patirti daug kam nesuprantamą, bet taip kiekvienam iš mūsų širdžiai malonų jausmą, vardu „medžioklės aistra“.

7.jpg

vienas šūvis-vienas kūnas

Adis
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 10:15

gudas
Puikus rašinys . Esi šaunuolis

www.dramblioginklai.lt

vovocka
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 10:22

Labai įspūdinga!

zwerys
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 10:35

gudas

Fantstiskas pasakojimas! Noreciau tai patirti

Anonimas

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 10:48

Paskaicius, net paciam kvapa uzgniauzia;) šaunuolis, labai gražus pasakojimas;)))

medziotoja
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 11:37

gudas
Juk būtent patirtos emocijos sėlinant link žvėries, buvimas taip arti jam nieko nenujaučiant, o gal būt galimybė akimirkai persikūnyti ir tapti tokiu pat laukiniu kaip jis, ir veja mus į mišką. Būtent to troškimas verčia mus šlapti, šalti ir kentėti gamtos išdaigas laukiant to momento, kada mes vėl galėsim patirti daug kam nesuprantamą, bet taip kiekvienam iš mūsų širdžiai malonų jausmą, vardu „medžioklės aistra“.

szulys
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 11:49

Nice

Vilkas_pilkas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 12:23

gudas
Spaudziu desine

Norejau i roju-tapau medziotoju

Pamsius
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 12:34

gudas

Evaldass
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 12:37

Liuks pasakojimas. Ir vieta tiksliai aprasyta

Tik vietoj grudu, dabar bulbos papiltos

Anonimas

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 12:46

Vienas zmogus yra pasakes:
-As negaliu kurti akanas kaip Janonis...

Grazus pasakojimas, 2 sernai, kad kuryba neuzstrigtu.

Saunuolis, lauksim tesinio.

Rolas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 13:23

gudas
Aš būsiu pirmas eilėje prie autografo.

____________________________________
Aš ir praeitam gyvenime buvau medžiotojas...
http://www.medziokle.org

medziotoja
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 13:34

Rolas
Aš būsiu pirmas eilėje prie autografo.
Ne, Tu- trečias

Pirmas- Evaldass, antra- aš

genaja
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 14:28

Evaldass
o ka bulbu nevalgo

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 16:21

Visiems ačiū.
Smagu, kad patiko

vienas šūvis-vienas kūnas

KestutisB
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 15 Lapkritis 2011 21:00

gudas

Nerialiai, kad ir man nugara slapia....! I miska noriuuuu!!!!!!!

Arviss
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 16 Lapkritis 2011 00:05

gudas
Saunuolis!

Tikiu kada nors isleisi grazia medziotojo prisiminimu knyga.Nusipirkciau

ZemupyS
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 16 Lapkritis 2011 00:58

gudas
joo,tu saunuolis,pavarai kai netyngi

tik galetum dazniau praturtint foruma savo aprasymais.butu ir yra faina paskaitinet tavo papaisymus

o dabar kiekviena diena tik gincai ir vepeziones daugiau nieko.

tai va jaigu esi medziotojas ir aprasineji savo istorijas ir ju neisigalvoji tai varykis greiciau i miska

kad turetum apie ka rasyt

o jaigu viskas isgalvota tai fantazijos tau tikrai netruksta ir tikrai rasai puikius rasinelius.

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 16 Lapkritis 2011 08:22

[b]ZemupyS[/
Esu medziotojas ir aprašinėju tai kas su manim įvyko,
dėl to ir smagus mūsų amatas kad niekada nežinai kuom baigsis

vienas šūvis-vienas kūnas

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 3
Narių - 0

Daugiausia: 419 [18 Balandis 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai