miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / STIRNINO KERŠTAS

Autorius Žinutė
gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 17 Gegužė 2019 08:40


Naujas medžioklės sezonas visuomet jaudina, kirbindamas sielą per žiemą susikaupusiomis svajonėmis, kurių išsipildymo trokšti išėjęs į mišką po ilgesnės pertraukos. Gundanti nežinomybė prieš kiekvieną išvyką sezono pradžioje dar labiau paūmėja, nes buvęs ramybės periodas, lyg užsisenėjusi liga, prašosi vaistų, kurie medžiotojams yra nauji įspūdžiai ir nauji trofėjai. Pirmąją dieną būtų galima sulyginti su intriguojančio pavadinimo ir įspūdingo viršelio knyga, kurią atvertęs randi tik baltus lapus bei tušinuką, ir tik nuo likimo bei asmeninių sugebėjimų priklauso šios knygos turinys. Ne pirmą sykį atverčiantiems tokį skaitinį jau akivaizdu, kad tušti lapai tikrai bus kažko prirašyti, tačiau konkrečių detalių bei aplinkybių nežinojimas, net kietą, patyrusio šaulio širdį, verčia plakti didesniu ritmu. Kuo daugiau medžioji, tuo daugiau malonumo patyri ne tiek nuo užpildytų lapų skaičiaus, kiek nuo apsakymų turinio, svarbiomis tampa smulkmenos ir detalės, į kurias nekreipdavai dėmesio būdamas jaunu, „be stabdžių“ medžiokliu. Bėgant metams, keistai aktualus tampa ir prologas su epilogu, vis daugiau vietos užima bendravimo, pamąstymų aprašymai, kuriuos mokyklos laikais mes visi praleisdavom, tarp aibės raidžių ieškodami veiksmo pradžios ir laukdami atomazgos. Dar keistesnę transformaciją išgyvena nebe pirmą dešimtį rašantieji, kuriems svarbiais tampa tik pavadinimas bei pirmas ir paskutinis sakiniai, o tai, kas viduje, būna tiek akivaizdu ir aišku, kad net rašalo eikvoti nekyla noro. Džiaugiuosi, kad iki jų lygmens pačiam yra dar labai toli (ir tikiuosi – ne pakeliui). Nepaisant keletu, nuotykių knygomis užpildytų lentynų, kraujas vis dar verda, kojos pajėgia išpildyti viską, ką sumąsto adrenalino paveiktos smegenys, todėl kiekvienais metais, prasidėjus naujam sezonui, eilinė knyga pasipildo neišdildomais įspūdžiais ir prisiminimais.
1.JPG
1.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 17 Gegužė 2019 08:41


Tačiau šis sezonas prasidėjo kitaip negu visada. Nepaisant ankstyvo pasiruošimo ir priviliotų šernų, nepaisant neįprastai dažnai pasitaikiusių laisvų, bokštelyje praleistų vakarų, viltys sulaukti skanėstų ištroškusių laukinių ilgašnipių sudužo, lyg trapus, iš lizdo iškritęs kiaušinis, ir pirmas lapas taip ir liko be trofėjaus nuotraukos. Buvo nemalonu pripažinti, kad nei sukaupta patirtis, nei kasdieninė žvalgyba, nei kitos pastangos nedavė rezultato. Susitaikant su pirmuoju pralaimėjimu, teko mėgautis „mažaisiais“ įspūdžiais, kuriuos teikė matyta briedžių šeimyna, gausi smulkioji fauna bei, savo eilės laukiančios, ruduoti bebaigiančios palaukių puošmenos – stirnos. Jų medžioklės sezono laukiau su ypatingu nekantrumu. Perversdamas ankstesnių trofėjų nuotraukas, stebėdamas ant sienų kabančius ragus, mintimis nukeliaudavau į praeitį, atkartodamas malonias akimirkas, prisimindamas šiltais vasaros vakarais stebėtus, meilės spektaklį vaidinančius stirninus. Todėl pagaliau gavęs leidimus ir visai savaitei pasikaustęs kantrybės, pradėjau trokštamo laimikio paieškas. Tačiau daugeliui žinoma, kokie šansai birželio pradžioje pamatyti bent kokią stirną, jau nekalbant apie įspūdingais trofėjais pasipuošusį patiną. Nuo ankstyvo pavasario į viršų besistiebianti augmenija pasiekia pusantro metro aukštį, tad braidant po tankias džiungles, nebent užlipus ant besiilsinčio gyvūno, gali pastebėti į tolį šuoliuojančias jo ausis. Miškas irgi pilnas sodrios nesumedėjusios žolės, kurią mielai renkasi atsargūs, meilės feromonų dar nepaveikti žvėrys, tik išskirtiniais atvejais pasirodantys atvirose vietose. Bergždžios būna ir medžiotojų gudrybės siekiant išvilioti patinus į palaukes, nes švilpukai ir kvapai – bejėgiai prieš gamtos dėsnius. Savo šansus belieka didinti tik nužygiuotais kilometrais. Tačiau, nepaisant visų pastangų, antrasis sezono lapas taip pat liko tuščias. Atkakliai ir monotoniškai, lyg kalantis į medį genys, skanuodamas vieną po kitos pievas, mėgindamas patirti bent kažkiek emocijų, net puldavau sėlinti prie retsykiais pasirodančių patelių, vildamasis iš arčiau įžiūrėti galbūt ant galvos kyšančius menkiausius kauburėlius. Deja, bet po visos savaitės nuotykių teko pripažinti žvėrių pergalę ir, sudėjus ginklą į dėklą, melstis medžioklės dievams, kad numatoma nauja galimybė visgi virstų nuotykiu su trokštama pabaiga.
2.JPG
2.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 17 Gegužė 2019 08:41


Beveik mėnesio pertrauka užgožė nusivylimą. Vėl atsidūręs pamėgtose vietose stebėjau malonias, tačiau dvilypes pasekmes lemiančias permainas. Iš aukščiau nubrėžtų terminų saistomi ūkininkai baiginėjo šienauti paskutines pievas, apnuogindami milžiniškus laukų plotus, o aukštas pamiškių žoles, puikiai tarnavusias prieglobsčiu tiek stirnoms, tiek smulkiajai faunai, okupavo karvės, tarsi dėmės ant dalmatino, papuošusios kiekvieną palaukę, tuo pačiu atbaidydamos bet kokį laukinį žvėrį. Tačiau ir sėdėjimu namuose nieko nepasieksi, todėl užmiršęs nesėkmes ir palikęs už durų rūpesčius bei kasdieninius darbus, iškeliavau į laukus, kur seniai pramintas maršrutas viliojo nežinomybe. Atrodytų, kad tie patys krūmai, tas pats miškas ir tos pačios, iš metų į metus nesikeičiančios laukymės, turėtų atsibosti, tačiau kiekvieną išvyką stebima gamta kaskart pasitinka lyg senas geras bičiulis, o vis kartojamas maršrutas nuolat pasipildo vis naujais prisiminimais. Smagu žygiuoti žinant, kur eini ir kokiu tikslu, gera, kai nebūtina blaškytis ieškant užtvankos kanale arba dvejoti dėl to, kur žvalgytis žvėrių. Visa tai buvo ištirta, įsisavinta ir išbandyta savo kailiu, todėl pasinaudojant sušlapusių rūbų ir prisemtų batų patirtimi, jau buvo galima su mažiausiais nuostoliais pasiekti nubrėžtą tikslą. Tiesiog pasivaikščiojimas tais pačiais takais būtų atsibodęs, bet ginklas ant peties, kai ieškai lyg ir prognozuojamų, bet visuomet staigmeną pateikiančių laukinių žvėrių, suteikė prasmę, tad greitu žingsniu žygiuodamas sėlinimo takais, akimis nekantriai ieškojau oranžinių siluetų, stengdamasis neįminti į galvijų paliktas dovanas.
2.1.jpg
2.1.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 17 Gegužė 2019 08:42


Tąkart visos pakeliui aplankytos „grybingos“ vietos tylėjo, slėpdamos savo gyventojus. Taip nieko ir nesutikęs, pasukau link netoliese matomo miško, kur užkampyje tarp medžių stovėjo išsiilgusi lipynė. Beliko pakilti ant paskutinės kalvelės ir apačioje pasimatytų į niekur vedantis, retai naudojamas keliukas. Tuo metu, kai jau apžvelgęs besidriekiančią palaukę ir nenustatęs nieko įtartino pradėjau leistis nuokalne, žvilgsnis užkliuvo už nuo keliuką apaugusių krūmų atsiskyrusių siluetų. Kur stovėjau, ten ir kritau. Prispaudęs galvą prie žemės bijojau net pakelti akis, nes gulėdamas ant plikos kalvos viršūnės neturėjau jokių šansų pasislėpti ir bet koks neatsargus veiksmas užkirstų kelią grįžti namo su trofėjumi. Praslinko minutė. Nedrąsiai pasukęs galvą žvelgiau į stirnas, dar nežinodamas, su kurios lyties gyvūnais likimas suvedė šį kartą. Prisitraukti ginklą, kad optikoje būtų galima geriau apžiūrėti žvėris, nebuvo net minčių. Puikiai mačiau į save įsistebeilijusius du žvilgsnius, kurie būtų bemat užfiksavę menkiausią judesį, kuriuos ir taip buvo sunku suvaldyti nuo apėmusio adrenalino. Ir staiga vienai iš stirnų pakėlus galvą užfiksavau tarsi auksu žibančius ragus. Praslinko dar keletas, tarsi begalybę besitęsiančių minučių. Nenustatę pavojaus gyvūnai ir toliau rupšnojo žolę, nekreipdami dėmesio į tamsią dėmę saulės išdžiovintos kalvos fone. Vis labiau įsidrąsindamas, matydamas ramų stirnų elgesį, net pamatavau atstumą, kuris buvo tinkamas, tik į vamzdį įdėta, iki šiol realiomis sąlygomis nenaudota kulka vertė nerimauti. Palikęs nereikalingus daiktus nuošalyje, griebęs ginklą, pradėjau šliaužti nuokalne, mažindamas atstumą ir mėgindamas atsidurti viename lygyje su gyvūnais. Vėjas pūtė tiesiai į mane, tad nesijaudindamas dėl kvapų, stengdamasis įsisprausti į vos pradėjusią augti žolę, sutrumpinau atstumą ir atsikvėpęs pasiruošiau šūviui. Bet šį kartą manęs laukė nemalonus nemalonumas. Gulėdamas žemyn galva ir taikydamasis į papėdėje stovintį žvėrį niekaip nepavyko tinkamai įremti ginklo į petį, nes nepratęs šauti esant dideliam kampui ginklas vis neatrasdavo patogios padėties. Galiausiai, išbandęs kelis variantus, radau sprendimą. Nusivilkęs ir susukęs megztinį, kad gautųsi kuo didesnis gumulas, pakišau jį po loveliu, ir džiaugdamasis, kad pagaliau gavau pakankamai aukštą ir ganėtinai stabilią atramą, nieko netrukdomas galėjau stebėti mano manevrų nepajutusius gyvūnus.
3.JPG
3.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 17 Gegužė 2019 08:43


Pastarieji, įnikę į ėdesį ir toliau skabė žolę, tačiau kol ruošiausi šūviui, jie ėmė ir atsigulė vienas šalia kito. Ir vėl situacija buvo dvejopa: galima sušauti į matomą stirnino kaklą, kuris tikrai nebuvo mėgstamiausias mano taikinys. Arba galima laukti, kol žvėris atsikels, bet ir šis variantas neprognozuojamas, priešingai nei tamsa, vis labiau slenkanti nuo miško. Tad padvejojęs ir apsvarstęs visus „už“ ir „prieš“, nutariau palaukti. Pirmą sykį teko taip ilgai optikoje stebėti potencialų trofėjų nenuspaudžiant nuleistuko ir nejaučiant sprogstamojo adrenalino, būdingo momentinei, vos kelias sekundes trunkančiai akimirkai, nuo pirmojo susitikimo iki šūvio. Tačiau toks delsimas visiškai neužtikrino vidinės ramybės, o priešingai – kėlė nerimą prisimenant karčią patirtį dėl „užtikrintų“ šūvių. Atlaikęs įtampą vos dešimt minučių, pakoregavęs ginklą taip, kad jis būtų nukreiptas į tašką, kur būtų stirninas, jei atsikeltų, ištraukęs vilioklį plačiu aidu paskleidžiau kelis pyptelėjimus, turėjusius išjudinti mieguistus žvėris. Greitai griebiausi šautuvo, laukdamas, kada jie pašoks, bet optikoje pamačiau ir toliau be jokio įspūdžio, apatiškai vietoje besiilsinčius gyvūnus. Iš vienos pusės, džiaugiausi, kad vilbynė gera ir nebaido žvėrių, kitą vertus, pykau ant ištingėjusių, taip nemandagiai mane ignoruojančių stirnų. Vėl ir vėl spaudžiau vilioklį, tačiau, arba garsas buvo per tylus, arba pernelyg „geras ir nebauginantis“, bet kuriuo atveju – rezultato nedavė jokio.
4.JPG
4.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 17 Gegužė 2019 08:43


Nesitikėdamas iš gyvūnų tokios apatijos, ėmiausi to, ko paprastai nedarau medžioklėje. Paruošęs viską, kas būtina, ir palikęs tik nenuspaustą nuleistuką, garsiai sušvilpiau. Pagrįstai tikėjausi, kad išgirdę nebūdingą garsą gyvūnai tikrai pašoks, tačiau ir vėl stebėjau jokios reakcijos neparodžiusius miegalius, kurie lapsėdami ausimis, tarsi nugrimzdę letargijoje, ir toliau nekreipė į mane jokio dėmesio. Tai jau buvo įžūlu. Vos nesijuokdamas, dar ir dar kartą sušvilpiau, kol galiausi metęs šį bergždžią reikalą, nusprendžiau laukti, kiek tai beužtruktų. Ir kaip dažniausiai būna, viskas įvyko netikėtai, greitai ir paprastai. Vos po kelių minučių, nustojus gąsdinti gyvūnus, pirmiausiai patelė, lyg rąžydamasi pakėlė nuo žemės galines, po to ir priekines kojas, o jai iš paskos atsistojo ir mano nužiūrėtasis patinėlis. Nors ir buvau iš anksto pasiruošęs, bet atėjus laikui šauti, galimybių nebuvo, nes draugė užėjo kavalieriui iš priekio ir paleista kulka galėjo ją kliudyti. Nervingai mąstydamas, ką daryti ir kaip nepaleisti beveik turimą laimikį, tik stebėjau kaip žvėrys, lėtai bet užtikrinai pajudėjo link miško, nesuteikdami progos tam, ko laukiau paskutines dvidešimt minučių. Šansai tirpo kaip sniegas balandį, atstumas didėjo sulig kiekviena sekunde, o tinkamo momento taip ir nebuvo. Bet pagaliau patinas, paėjęs kelis metrus į šoną, atvėrė kūną iš po uždangos. Nieko nebelaukdamas, nujausdamas, kad dar keli žingsniai ir žvėris dings gretimame miške, pakoregavęs ginklo buožpadį, paspaudžiau nuleistuką.

Garsas, dūmai ir kraujas! Bet velnias, iš kur tas kraujas? Sekundei praradęs stirniną iš optikos okuliaro, mėgindamas vėl užvesti ant jo taikiklį, jaučiau kaip ant nosies varva karšti kraujo lašai. Intuityviai suvokiau, kas nutiko, bet šluostytis ir aiškintis nebuvo kada, nes gyvūnas, susikūprinęs ir padaręs nedidelį lanką, negreitu žingsniu nubėgo link vos už keliasdešimt metrų augančių krūmų. Norėjau staigiai persitaisyti, bet, kaip tyčia, susijaudinimas bei netikėta situacija sujaukė rankų darbą ir ne iki galo atitraukus spyną susiskersavo tuščia tūtelė. Kol drebančiais pirštais krapščiau ją iš vamzdžio, gyvūnas pasislėpė, taip ir nesuteikdamas šanso dar vienam šūviui. Pykdamas dėl nesugebėjimo susikaupti ir tinkamai iššauti tik beviltiškai stebėjau patelę, kuri ramiai žvelgė į keistai bėgantį draugą, ir tik jam dingus, nupėdino iš paskos, kur stabtelėjusi palei miško pakraštį tuojau ištirpo už medžių.
5.jpg
5.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 17 Gegužė 2019 08:44


Aplinkui vėl įsivyravus įprastai vasaros ramybei, atsirado galimybė apmastyti, kas įvyko ir kodėl. Atsargiai šluostydamas žaizdą, bandžiau išgirsti bent kokį garsą miške. Bet niekas, be išgąsdintų paukščių čirškesio ir nuo repelentų pradėjusios skausmingai niežėti žaizdos, nepriminė apie šūvį. Nesunku buvo suvokti, kad nepatogiai gulėdamas nuokalnėje į petį buvau atrėmęs tik buožės kraštą, kuris atšoko trūktelėjęs nuo atatrankos, ir optika sužalojo antakį. Techniškai viskas logiška, tačiau niekaip neapleido mintis, kad ir tas, kuris šūvio metu buvo silpnesniojo padėtyje, sugebėjo smogti nors sykį atkeršydamas. Galbūt šį kartą tai buvo privalomas šūvio mokestis, todėl priimdamas pelnytą atkirtį ir nusivalęs prakirstą kaktą, nusileidau į vietą, kur prieš kelias minutes ramiai gulėjo du nieko nenujaučiantys gyvūnai.

Dar buvo pakankamai šviesu, kad ant žemės matytųsi kraujas, todėl iš tolo pradėjęs zigzagais skanuoti pievą, iš lėto judėjau link miško. Pirminė apžiūra nesuteikė džiaugsmo, nes žalia graži žolytė nebuvo sužalota pataikymo žymėmis, o vienintelis kraujas buvo mano vis dar nuo kaktos klapsintys lašai. Rezultato nedavė ir pamatuotas atstumas iki vietos, iš kur šoviau. Per kelias akimirkas nuo atsikėlimo iki šūvio, stirninas sugebėjo nutolti beveik tiek pat, kiek buvau įveikęs šliauždamas artyn, tad tikimybė, kad paleidau garantuotą šūvį, ištirpo kartu su žvėrimi. Sugniuždytas neigiamų minčių ir vejamas tik įniršio dar atkaliau šukavau pievą. Pagaliau, likus vos trisdešimčiai metrų iki pamiškės radau pirmus pataikymo įrodymus. Tik medžiotojai gali suprasti, koks palengvėjimas apima gavus patvirtinimą, kad kulka pasiekė tikslą. Jaučiau, kad negalėjau nepataikyti, aiškiai mačiau susikūprinusį gyvūną ir rastas pėdsakas viską sudėliojo į savo vietas. Puoliau prie vis aiškiau matomo tako ir po kelių žingsnių už pirmo krūmo radau nukritusį stirniną, kuriam iki miško buvo likęs tik vienas šuolis. Tik dabar supratau, kad būtent prie jo buvo stabtelėjusi patelė, kuri neišsigando nei šūvio, nei parkritusio draugo, ir priėmusi tai kaip būtinybę, ramiai nužygiavo savo keliais. Bet tai jau buvo nebesvarbu.

Man pagaliau pavyko prirašyti pirmą sezono lapą ir jis pasipildė ne vien tik matyto ir girdėto žvėries nuotraukomis, bet ir sumedžioto trofėjaus foto. Nors ir ne iš karto, sunkiai išprovokuotas ir smogęs atkirtį, jis visgi pasidavė, palikdamas neišdildomus įspūdžius bei virš akies ilgai neužgyjančią žaizdą, kuri amžiams likusiu įrėžiu tiek kaktoje, tiek širdyje, primins apie šią medžioklę.
6.JPG
6.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 17 Gegužė 2019 08:45


Visiems įsimintino stirninų medžiojimo sezono !!!

vienas šūvis-vienas kūnas

Kodis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 17 Gegužė 2019 10:23


gudas

Smagu skaityt, kaip visada. Ačiū!

Anonimas


# Atsiuntė: 17 Gegužė 2019 16:37




Evaldass
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 22 Gegužė 2019 11:04




Jūsų atsakymas
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Uždrausti *Kas tai yra?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... Išjungti

» Vardas  » Slaptažodis 
Iveskite savo vardą ir slaptažodį.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 3
Narių - 2 [ forester99, T__ ]
Daugiausia: 419 [18 Balandis 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai


Powered by miniBB forum software © 2001-2024