miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / BAUSMĖS BE KALTĖS NEBŪNA…

Autorius Žinutė
Vilnietis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Rugsėjis 2015 14:09


BAUSMĖS BE KALTĖS NEBŪNA…


Vasario pabaiga tikrai ne pats niūriausias laikas medžiotojo gyvenime. Dažnai spaudžia šaltukas, stūkso sniego pusnys, bet gi, diena jau ilgėja... Pašvietus saulutei užsižiūri į spindinčius varveklius, staiga išgirsti nedrąsią zylutės trelę ir taip širdį suspaudžia. O ką daro medžiotojas? Medžiotojas varveklių neskaičiuoja, medžiotojas važiuoja į mišką! Yra ką veikti miške vasario mėnesį medžiotojui. Kažkas vis papila grūdų išvalų kurapkoms, kažkas veža lauktuves šernams. Daug reikalų galima prigalvoti išgirdus žmonos klausimą: „- kur vėl?!“. - „Į mišką! Reikia!...” – skamba atsakymas. Ir krauna medžiotojai maišus su grūdais į bagažinę, ir lekia į mišką. Reikia šėryklas apvažiuoti, papildyti, reikia jaukyklas patikrinti, o gal ir atsargumo jausmą praradusį šernioką nugnybti. Nors pats sau medžiotojas pripažįsta, veja jį į mišką ne koks gyvybiškai būtinas reikalas, o ilgesys: gal pavasario, o gal žiemos miško kvapo, gal ramybės ar medžioklinio jaudulio. Amžinas medžioklės ilgesys!
Todėl krauna medžiotojai maišus su grūdais į bagažinę ir šalia dar šautuvą pasideda. O gal prireiks... Šernus medžioti dar galima, o svarbiausia - tai lapės! Rudosios vestuves kelia, po laukus visą dieną šmirinėja. Smagu dabar sutikti peliaujančią laputę. Aišku, kailiukas tokios vertės jau netekęs, bet taiklus medžiotojo šūvis išgelbės daugelį kurapkiukų, zuikučių ir stirniukų, tetervinų ir kurtinių jauniklių. Ne tie laikai... Sunku būtų motulei Gamtai vienai tvarkytis, jei ne medžiotojo pagalba. Taip jau surėdyta mūsų pasaulyje, žmogus pats pridirba, sujaukia Gamtos tvarką, po to pats turi savo veiklos padarinius taisyti, lyginti, vienai rūšiai padėti, kitą nuskriausti. Yra kaip yra...
Tai ir mes tą skaidrų vasario sekmadienio rytą (toks ir rytas, jau gerokai po pusryčių) susirinkom į mišką važiuoti. Mes, tai Jūsų nuolankus tarnas, Povilas, Mindaugas ir nuolatinė mano medžioklių palydovė dratharė Aina. Susitikimo vieta – kaip visada: kuro kolonėlė už miesto. Kryptis – į Šiaurę nuo miesto, link Baltarusijos sienos. Tikslas – išbarstyti du maišus kukurūzų jaukyklose ir, pagal šernų aktyvumą, nuspręsti dėl likimo bokšteliuose šernų patykoti. Bet pagrindinės kalbos sukasi apie lapes: labai jau tinkamas oras rudauodegių medžioklei: atokaitoj šildo saulutė, pavėsyje spaudžia šaltukas ir, net menkiausio vėjelio netrikdomas, kyla į viršų kamino dūmas. Neišpasakytas dienos gražumas...
Skubiai aptarinėjam kelionės maršrutą: kuriuos laukus apvažiuoti, kurias jaukyklas patikrinti. Medžioklės plotai dideli, birželio dienos neužteks visus laukus apžiūrėti, o šiandien diena dar nedaug iš nakties atsikovojo, žiūrėk: čia rytas, o čia jau sutemos gaubia. Aišku nuo pradžių: visur nespėsim... Bet čia besiginčydami irgi ne ką benuveiksim, todėl griūnam į mašiną ir burzgiam tolyn nuo miesto. Aina mūsų sugebėjimu planuoti tokias medžiokles pasitiki. Į mūsų ginčus ir debatus nesivelia, įsitaiso ant galinės sėdynės patiesto užtiesalo ir susisukusi snaudžia. Šiaip jos vieta bagažinėje, bet dėl šalčio šįkart pagailėjau. O, be to, yra dar viena priežastis. Taip, taip, vėl tos pačios lapės... Aišku, galima medžioti lapes ir be šuns pagalbos, bet, patikėkit, geras medžioklinis šuo papuošia bet kokią medžioklę. Su Aina sužeistų, bet pabėgusių lapių nebūna! Ach, jei pamatytumėt, kaip ji vejasi, kaip randa, kaip atakuoja pavytą... Gal tada suprastumėt... Žinot, gal kažkam ir skambinimas sukabintais buteliais – graži muzika, bet man šuo medžioklėje - tai smuikas! Tai fleitos melodija! Na gerai, gal ir ne visai tinkamai palyginau, bet, tikiuosi, supratot ką norėjau pasakyti... Dabar gi ji guli sau ant galinės sėdynės, pro langą jos šoną šildo įkyri saulė, o ji retkarčiais nusižiovauja ir dėl nieko nesijaudina. Nors ir įpratusi važinėti visureigio bagažinėje, ji moka įvertinti komfortą. Jos darbas priešaky...
Saulė tikrai įkyri. Per žiemą atpratę nuo saulės spindulių mes markstomės kaip katinai, bet lėkdami visu greičiu plentu, laukų tolumoj, atsainiai bandome įžiūrėti ir suskaičiuoti „svetimas“ lapes. Svetimos jos todėl, kad dar nepasiekėm savo klubo medžioklės plotų, dar negalim užsirašyti į medžioklės lapą, dar negalim sunarstyti šautuvo. Žiūrėt žiūrim, bet lapių nematom. Raminam save, kad jau pas mus tai tikrai bus. „Atsimeni, pernai ten ir ten, tris sumedžiojom, o ten - septynias! – raminamės ir žadinam viltį vienas kitam.
Na štai, mašina nusuka nuo plento į žvyrkelį, čiūžteli padangomis į ledą sutrintu sniegu ir sustoja. Išlipam, kas rūko, užsirūko. Na taip... Čia kitaip. Čia ne miestas... Aplinkui, nors saulė ir šviečia, žiema žiemužė!... Iš kažkur atsiradęs pučia šaltas vėjelis, ir pavasariu, kaip mieste, tikrai nė nekvepia. Bet lapių turi būti! Todėl rašomės į lapą, traukiam šautuvus. Ir vėl susėdę į mašiną, dabar jau negreitai, „patruliniu“ greičiu važiuojam link pirmosios jaukyklos. Dabar jau įtempę regėjimą ieškome lapių. O jų nėra. Kaip užkeikta... Tikras lapinis oras, matomumas puikiausias, o nei vienos laputės. Patikrinam pirmą jaukyklą, šernų nebūta, antrą – atvirkščiai, viskas suėsta. Važiuojam į trečią, lapių pakeliui nėra. Neprivažiavus poros šimtų metrų iki bokštelio randame šviežias šernų pėdas. Na, čia irgi bus viskas suėsta! Taupome laiką, juk viskas aišku, tempiam iš karto kukurūzų maišą į jaukyklos vietą. „Ptfu, kiaulės!“ – nebuvo. Aplinkui privaikščiojo, o į jaukyklą net neužsuko... Nutariam, kad šernų elgesys pagarbos nevertas ir pavadinsim, nepagadinsim - tikrai kiauliškas... Bet nežinia, kada vėl gausis čia atvažiuoti, todėl negailėdami pilame puse maišo ant senųjų, apsnigtų kukurūzų ir vėl pukšime su pusmaišiu atgal per sniegynus link mašinos, vėl purtom sniegą nuo batų, vėl važiuojam link kitos jaukyklos. Vėl žvalgomės lapių. Ir vėl jų nėra...
Danguje saulė virsta dideliu raudonu blynu besiritančiu link horizonto, stiprėja šaltukas. Diena į pabaigą, o mes jau judam link paskutinės, tą dieną suplanuotos patikrinti jaukyklos. Užpylėm kukurūzais dar vieną, šernų „išsprogdintą“ jaukyklą, dar kitoj šernai lankėsi, bet suėdė nedaug. Esam šiek tiek nusivylę, o ir lapių dar nematėm. „Ir kur jos visos dingo? Toks oras... gal nusprogo nuo kokio lapių maro.“ – neslepia pykčio Mindaugas.
- Lapė... Lapė!!! – staiga. Nežinau net kuris pirmas pamatė: gražuolis didelis lapinas, rudai juodbruvu kailiu ir beveik juodom letenėlėm kicena link mūsų. Čiūžteli padangos, sustojam negesindami variklio. Povilas ir Mindaugas iššoka iš mašinos, abudu taikosi į lapę. Šiek tiek priekyje, kairiau kelio, stovi pora sodybų, bet žvilgsniu įvertinam, kad nuo mūsų iki namų bus virš dviejų šimtų metrų, lapei iki artimiausios sodybos tiek pat. Taisyklių nepažeidžiam, šauti galima. Tarpusavyje nekalbam, žvilgsniu paklausiam, žvilgsniu atsakom. Tuo metu lapė pastebi mus, stovinčius ant kelio, bet pernelyg dėmesio nekreipia: pastovėjo, į mus pažiūrėjo ir kicena toliau link artimiausios sodybos, matyt rimtų reikalų turi... Kadangi Mindaugas sėdėjo priekyje, jam teko vieta pasiremt į kapotą, jis ir šaus pirmas. Povilas irgi taikosi, jei nepataikys Mindaugas, galės pakartoti. Kol mes mirksėjom vienas kitam, kol žiopčiojom, lapinui tas pantomimos teatras pradėjo nepatikti ar šiaip kažką negero įtarti pradėjo: apsisuko ir tolsta. Staiga vėl sustojo, pažiūrėt atsisuko ir ... Šūvis! Lapinas persivertė, apsisuko ir bėgti tolyn... Dar vienas šūvis! Ši kartą Povilas. Bet netaikliai, tik sniegas parūko ant lauko.

Vilnietis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Rugsėjis 2015 14:11


Na štai, dabar mūsų eilė! Greitai atidarau galines dureles ir prieš tai kantriai visą sceną stebėjusi Aina šoka iš mašinos, lekia paskui lapiną. Ausys lapatuoja, o pati ilgais šuoliais vejasi lapiną. Bet lapinas jau leidžiasi nuo kalniuko, dingsta iš akių ir aš puolu iš paskos. Sniego pluta manęs neišlaiko, lūžinėja ir aš kaip garvežys, griūdamas pūkščiu per sniegynus paskui lapę ir šunį. Iš paskos, šautuvu nešinas, klupinėja Mindaugas. Dabar jau matau kaip lauko gale esančiuose krūmuose Aina paveja lapiną. Tas užvytas, nugara remiasi į berželį, dantis šiepia, ruošiasi gintis. Aina šokinėja aplink, loja kaip patrakusi, turbūt kviečia mus. Kvapo jau visai nėra, vos pabėgu. „Reikėtų mesti rūkyti,“ – įkyriai lenda į galvą mintis. Na va, mes jau šalia, dar žingsnių trisdešimt. Šeimininko buvimo padrąsinta Aina šoka per lapiną. Judesys apgaulingas ir lapinas nespėja susiorientuoti. Capt ir laiko lapiną už sprando, ir purto... Viskas. Medžioklė įvyko. Uždusęs prieina ir Mindaugas. Lapinas perlaužtu sprandu jau vaduojasi mirtimi, ir mes peiliu nutraukiam jo vargą keliantis į geresnį pasaulį. Pasaulį be alkio, be šalčio, be skausmo, be vargų. Visi ten pateksim...
Pasiimam lapiną ir traukiam atgalios, link mašinos. Eiti sunku, žingsniai neatitinka tik ką padarytos brydės. Ainai gi paprasta, sniego pluta ją laiko ir ji su malonumu bėgioja aplinkui, retkarčiais atbėgdama patikrinti, ar mes sąžiningai nešam jos sumedžiotą lapiną. - Nešam, nešam...
Ant kelio vėl reik atsipūsti. Termosas karštos arbatos, sumuštinis, taurelė karčiosios už medžioklę. Užsirūkom. Gera... Net stebiuosi kaip mintys apie metimą rūkyti galėjo ateiti į galvą. Dalinamės įspūdžiais. Aina irgi šalia, viską supranta, tik nekalba. O, daug ji galėtų apie medžioklę papasakoti, jei prabiltų...
- Zaczekaj! Zaczekaj!* – girdim tolumoj. Ogi matom iš tos artimiausios sodybos, kuri net negyvenama atrodė, lazda pasiremdamas atšlubčioja senukas. - Zaczekaj!* – jau suka iš savo keliuko į kelią.

Vilnietis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Rugsėjis 2015 14:12


Na štai, dabar mūsų eilė! Greitai atidarau galines dureles ir prieš tai kantriai visą sceną stebėjusi Aina šoka iš mašinos, lekia paskui lapiną. Ausys lapatuoja, o pati ilgais šuoliais vejasi lapiną. Bet lapinas jau leidžiasi nuo kalniuko, dingsta iš akių ir aš puolu iš paskos. Sniego pluta manęs neišlaiko, lūžinėja ir aš kaip garvežys, griūdamas pūkščiu per sniegynus paskui lapę ir šunį. Iš paskos, šautuvu nešinas, klupinėja Mindaugas. Dabar jau matau kaip lauko gale esančiuose krūmuose Aina paveja lapiną. Tas užvytas, nugara remiasi į berželį, dantis šiepia, ruošiasi gintis. Aina šokinėja aplink, loja kaip patrakusi, turbūt kviečia mus. Kvapo jau visai nėra, vos pabėgu. „Reikėtų mesti rūkyti,“ – įkyriai lenda į galvą mintis. Na va, mes jau šalia, dar žingsnių trisdešimt. Šeimininko buvimo padrąsinta Aina šoka per lapiną. Judesys apgaulingas ir lapinas nespėja susiorientuoti. Capt ir laiko lapiną už sprando, ir purto... Viskas. Medžioklė įvyko. Uždusęs prieina ir Mindaugas. Lapinas perlaužtu sprandu jau vaduojasi mirtimi, ir mes peiliu nutraukiam jo vargą keliantis į geresnį pasaulį. Pasaulį be alkio, be šalčio, be skausmo, be vargų. Visi ten pateksim...
Pasiimam lapiną ir traukiam atgalios, link mašinos. Eiti sunku, žingsniai neatitinka tik ką padarytos brydės. Ainai gi paprasta, sniego pluta ją laiko ir ji su malonumu bėgioja aplinkui, retkarčiais atbėgdama patikrinti, ar mes sąžiningai nešam jos sumedžiotą lapiną. - Nešam, nešam...
Ant kelio vėl reik atsipūsti. Termosas karštos arbatos, sumuštinis, taurelė karčiosios už medžioklę. Užsirūkom. Gera... Net stebiuosi kaip mintys apie metimą rūkyti galėjo ateiti į galvą. Dalinamės įspūdžiais. Aina irgi šalia, viską supranta, tik nekalba. O, daug ji galėtų apie medžioklę papasakoti, jei prabiltų...
- Zaczekaj! Zaczekaj!* – girdim tolumoj. Ogi matom iš tos artimiausios sodybos, kuri net negyvenama atrodė, lazda pasiremdamas atšlubčioja senukas. - Zaczekaj!* – jau suka iš savo keliuko į kelią.
- Ptfu, gyvatė! - nusikeikiam. Toks vietinio gyventojo skubėjimas link mūsų nieko gero nežada. Ūmai gera nuotaika dingsta, ir aš, negerą nujausdamas, liepiu vyrams kišti šautuvus į dėklus – nereikia vietinių erzinti. Dar kartą apžvelgiu „buvusio mūšio“ lauką. Nu ne, tikrai, jokių taisyklių nepažeidėm... Ir vis tiek nemalonu, reikės teisintis. Senis jau visai arti.
- Pzepraszamy, proszę pana, - kreipiuosi į jį pirmas. Kraštas čia lenkiškas. – Dzień dobry panu. Jesteśmy myśliwi. Nie byliśmy pewni że w tym domu ktoś mieszka. Niechcieliśmy wystraszyć.** – renku žinomus lenkiškus žodžius. O tie, velniai griebtų, kai reikia, rodos, visi išsilakstė...
- Czy zabiłeś tego lisa?*** – klausia senukas.
- Nu, zpolowaliśmy,**** - atsakau.
- Ale jak dobrze syneczku, że nareszcie zastrzelilście lisa... Nam z żoną zupełnie żyć niedawała. Jak do swego domu przychodziła. W przeszłym roku dwanaście kur rozdarła i w tym roku dwie. We dnie wprost do podwórka niesie, bestia. Jak tylko obory dzwi nie zamknięte, tak i liezi... – greitakalbe pylė senukas, - Zupełnie życia nie ma. Ale złodziejka! – piktai pažvelgė į Povilo jam rodomą lapiną. – A który zastrzelił?*****
- Ja, - atsako Mindaugas.
- I pies myśliwski... aj, aj jaki dobry szczeniak, wszystko przez okno widziałem... Ale jaki dobry...******
Matom: pavojus praėjo, bet čia dar ne pabaiga...
- Wieście syneczku, za to że lisa zabiliście, za to fatygę, - kiša Mindaugui butelį ruginės. – Dobra. Skosztujesz, zobaczysz.*******
- Mожет ненада (gal nereikia rus.), - traukiasi Mindaugas.
- Bierz, bierz, dobra... – vis tiek įkišo į rankas butelį, - Zobaczysz!********
Dar keletą minučių pakalbam, pagaliau atsisveikinam su seniu ir sėdam mašinon. Kurį laiką važiuojam tylėdami. Mąstau apie lapiną: tikra teisybė, kaip sakė vieno kultinio filmo herojus: bausmės be kaltės nebūna... Pagaliau Mindaugas atkemša kamščiu užkištą butelį, pauosto, atsargiai priglaudžia prie lūpų ir paragauja šlakelį gėrimo. Vėl užkemša ir reziumuoja: - Tai va, gerą darbą padarėm...



Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą kūrinį be autoriaus sutikimo draudžiama!


* Palauk! Palauk! (čia ir tolia lenkiškai)
** Atsiprašom, pone. Laba diena, pone. Medžiotojai mes. Nemanėm, kad kas gyvena šitam name. Nenorėjom išgąsdinti.
*** Tai ar užmušėt tą lapę?
**** Na, sumedžiojom.
*****Oi, kaip gerai, sūneliai, kad jūs pagaliau tą lapę nušovėt... Mums su žmona jau ji visai gyventi nedavė. Kaip į savo namus pas mus vaikščiojo. Pernai dvylika vištų sudraskė ir šiemet jau dvi. Vidury dienos tiesiai iš kiemo neša, nelaboji. Jei tvarto durys neužvertos, tai ir lenda... Visai gyvenimo nėra. Uch, vagis! O katras nušovė?
****** Ir šuo medžioklinis... ai, ai koks geras šunelis, viską per langą mačiau... Ai koks geras...
******* Va, imkit sūneliai, už tai, kad tą lapę užmušėt, aš čia jums dovanų duosiu, Gera. Paragausi, pamatysi.
******** Imk, imk, gera... pamatysit!

albert
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 11 Rugsėjis 2015 15:07


Vilnietis

Gražiai surašei.Tikroviškai. Malonu būt ir daugiau ką nors tokio paskaityt.
Laukiam.

tomytez
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Rugsėjis 2015 15:08


like

Dainius92
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Rugsėjis 2015 17:07


Vilnietis gerai parasyta, idomu skaityti

marcco
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Rugsėjis 2015 18:13


Puikiai!

"Negalima skirstyti Gamtos
kūrinių i blogus ir gerus. Šią taisyklę
reikėtų išmokti dar mokyklos suole ir
visą gyvenimą jos laikytis. Ką Gamta
sukūrė - viskas reikalinga, tobula ir
gražu."
-J.Tauginas-

aurimas
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 11 Rugsėjis 2015 23:07


Vilnietis


Liuks pasakojimas

Aš vadinu didvyriais ne tuos, kurie laimedavo mintimi arba jega.Aš vadinu didvyriu tik ta, kuris buvo didis širdimi. R.Rolanas

Baja
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 12 Rugsėjis 2015 10:08




Verta turėti savo šunį: pačiam loti nereikės

Vilnietis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 13 Rugsėjis 2015 17:12


albert
tomytez
Dainius92
marcco
aurimas
Baja
Ačiū už įvertinimą. Visiems linkiu gražių medžioklių!

cheetah
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 13 Rugsėjis 2015 17:48


Super!!

Anonimas


# Atsiuntė: 20 Balandis 2019 08:34




Jūsų atsakymas
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Uždrausti *Kas tai yra?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... Išjungti

» Vardas  » Slaptažodis 
Iveskite savo vardą ir slaptažodį.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 2
Narių - 0
Daugiausia: 419 [18 Balandis 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai


Powered by miniBB forum software © 2001-2024