miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / APIE NOSTRADAMUSĄ, STIRNŲ ELDORADO IR DAR KAI KĄ.....

Autorius Žinutė
gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 22 Gruodis 2011 13:36


Beveik visi žmonės turi savo mėgiamiausią metų laiką. Vienus žavi balta žiema, kuomet viskas pasislepia po sniego skliautu ir sąstingyje laukia šiltesnių dienų. Kitus stebina pavasaris, kai atbundanti gamta suteikia naują viltį viskam ir miške pasigirsta gimusių jauniklių balsai, o danguje per debesis vis dažniau pasirodantys saulės spinduliai su lyg kiekviena diena sušildo žemę vis labiau. Trečius užvaldo rudens melancholija, kai galima apmastyti per metus nuveiktus darbus ir pati gamta verčia pasinerti į savianalizę. O aš labiausiai laukiu vasaros. Tačiau ne tos – kaitrios, triukšmingos, kurortinės. Nėra nieko malonesnio kai gali ankstyvą rytą, dar prieš saulei patekant, nuvykti į mišką ir stebėti atbundančią gamtą. Gražu žiūrėti, kai saulei palengva kylant virš medžių jos spinduliai visomis vaivorykštės spalvomis atsispindi ryto rasoje, o kylantis nedidelis rūkas lyg lengva kavos puta apgaubia žemę. Bet vasaros laukiu ne vien dėl to. Antra jos pusė jau keletą metų iš eilės lyg magnetas traukia mane vis labiau ir labiau. Tuomet, kai miškas pradeda žmonėms brandinti grybų ir uogų derlių, kai žolės laukuose nuo per kaitrios saulės vietomis pagelsta ir miško spalva tampa ne tokia sodri kaip birželio pradžioje, medžiotojams prasideda ypatingos fejerijos metas – stirnų ruja. Vasarai perkopus savo ekvatorių, priklausomai nuo konkrečių oro sąlygų truputėlį anksčiau ar vėliau, prasideda veiksmas, kai ištisą mėnesį galima stebėti per amžius besikartojantį meilės žaidimą, kuomet budrumą praradę ir savo teritoriją dar pavasarį atkovoję patinai, lyg paklusnūs šuniukai laksto iš paskos tarytum nieko nenutuokiančiom ir nieko nenorinčiom patelėm. Būtent tuo metu galima pamatyti beveik visus konkrečioje vietoje gyvenančius patinėlius, kurie tik pasirodžius patelei, be jokio atsargumo, su triukšmu, išlekia iš miško, nepaisydami įtartinų garsų ir kvapų. Ir tik visai nevykę ir iš teritorijos išstumti jauni arba ligoti gentainiai slepiasi miško gilumoje, stengdamiesi laikytis atokiau nuo giminę besiruošiančios pratęsti porelės, lyg suprasdami ir susitaikydami su tuo, kad prieš gamtos dėsnius jie yra bejėgiai.
1.JPG
1.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 22 Gruodis 2011 13:36 - Redagavo: gudas


Gera tokiu metų laiku gyventi kur nors tarp miškų, toliau nuo triukšmingų miestų nutolusioje sodyboje, kai atsigulus į lovą pro pravirą langą gali klausytis nuostabios paukščių simfonijos, o sutemus ir melodijai nutilus neretai gali išgirst tylą sudrebinantį stirninio „lojimą“. Tada užsimerki ir įsivaizduoji, kaip grakštus ir tuo pačiu tvirtas žvėries kūnas dideliais šuoliais lekia pamiške, sustoja prieš pat tamsoje paskendusi mišką, „suloja“ paskutinį kartą ir ištirpsta tankmėje. Kaip bebūtų gaila, bet visa tai lieka svajonėse – pro mano pravertą langą girdisi tik dieną-naktį ūžiančios gatvės, bei nakties tamsoje kaukiančios automobilių sirenos. Bet laimei tai tęsiasi neamžinai. 18 a. anglijos siuvėjų įžiebta profsąjungų judėjimo ugnis davė savo vaisių ir aš, gavęs leidimą neeiti į darbą teisėtas 28 dienas, sukraunu į mašiną amuniciją, drabužius, kelias knygas, pasiimu šeimyną ir lekiu ten, kur manęs laukia ne vienas pasimatymas su Medeina. Nei miesto kamščiai, nei svylantis magistralės asfaltas negali sustabdyti „boružėlės“, tad nukoręs kelis šimtus kilometrų pasiekiu išsvajotąja žemę.
2.JPG
2.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 22 Gruodis 2011 13:37


Šį vakarą aš važiuoju į medžioklę ne vienas. Palikęs busimą Huberto tarną patikimai priežiūrai kartu su Mano Brangiąja (toliau – MB) lekiam į mišką. Medžioklės lapas seniai užpildytas, visi licencijos kampai tušti, tad mes pasiruošę nuotykiams. Palikę automobilį krūmuose žygiuojame per pievą, tikėdamiesi pamatyti taip trokštamą trofėjų. Bet saulės diskas dar kaba aukštai, tad greitu žingsniu pereinam lauką ir užlipę ant nedidelės kalvelės atsisėdam ant žemės atsiremdami vienas į kito nugarą. Saulės spinduliai maloniai šildo visą kūną ir nusiėmus kepurę galima mėgautis jų voniomis. Tyla ir ypatinga ramybė tvyro ore ir tik retsykiais praskridęs paukštis pakeičia peizažą, o jam dingus už medžių, vėl viskas grįžta į pradinę ramybės būklę. Užsimerkus atrodo, kad laikas sustoja ir apima jausmas, kad pasaulyje nebeliko nieko, tik tu ir gamta. Visi gyvenimo rūpesčiai nutolsta, lieka tik mėgautis akimirka, kuri galėtų tęstis amžinai.
3.JPG
3.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 22 Gruodis 2011 13:38


Po trumpos meditacijos atsimerkiu ir matau, kad MB bando ištraukti fotoaparatą. Pažiūriu į jos rodomą pusę, kur už kelių šimtų metrų nedidelis lapiukas, pribėgęs prie suvynioto šiaudų rulono užlipa ant jo ir susisukęs pradeda snausti šildomas paskutinių saulės spindulių. MB padaro kelėtą kadrų – jai medžioklė jau įvyko. Mėgaudamiesi ramiai gulinčio lapiuko vaizdu nepastebim, kaip saulė pasislepia už horizonto, bet apie tai tuojau primena uodai, kurie kiekvienas asmeniškai, norėdami pasisveikinti, taip ir taikosi atsitūpti ant rankų, bet mes esam nemandagus svečiai, tad pasitelkę „Benz 100“ pagalbą paprašom palikti mus ramybėje. Praeina dar kelėtas minučių ir staiga pamatau, kaip į už 300 metrų esančią, pirmiausią saulės apleistą pamiškę, išeina stirnelė. Per optiką gerai matosi, kaip ji nedrąsiai pradeda skabyti šviežiai augančios žolės stiebelius. Bet mes laukiame ne jos. Netrukus iš miško išbėga ir patinėlis, kuris pastebėjęs savą šio vakaro „laimikį“ ima meilintis patelei ir sukti aplink ją ratus. Bandau įvertinti jo trofėjų, bet deja, kaip būsimas tėvas jis gal ir neblogas, bet labiau panašus į testosterono pripumpuotą jaunuolį, negu į subrendusį kavalierių. Nuleidžiu šautuvą, belieka tik stebėti, kaip du Dievo kūrinėliai žaismingai laksto po pievą, kaip patelė lyg specialiai vis nenurimsta vietoje ir neleidžia jaunuoliui patenkinti savo aistros. Žinau, kad jų žaidimai tęsis iki pat sutemų, bet mes su MB atvykome ne vien stebėti, tad pasitarę nusprendžiam palikti įsimylėjėlius ramybėje ir per mišką keliauti iki kitos palaukės. Atsistoję ant kalniuko metam paskutinį žvilgsnį į gyvūnus. Nedidelis pavydo jausmas įsiskverbia į sielą suprantant, kad mes niekada nebusim tokie kaip jie – laisvi, nepriklausomi, be rūpesčių ir įsipareigojimų. Bet mes juk Homo sapiens ir patys per evoliuciją supančiojom save, tad nelieka nieko kito, kaip tik susitaikyti su ta mintimi ir ant peties užmestus šautuvą tęsti medžioklę.
4.JPG
4.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 22 Gruodis 2011 13:38


Per mišką apie 15 minučių kelio, tad mes tyliai šnekučiuodamiesi, greitu žingsniu einame link tikslo. MB teiraujasi kaip man Nostradamus‘o pranašysčių knyga, kurią pasiėmiau paskaityti per atostogas. Tuo momentu atsakiau, kad turėjo žmogelis neeilinių sugebėjimų, bet kaip paaiškėjo vėliau su MB jam net šalia stovėti būtų gėda. MB klausia toliau: Ar žinai ką aš šiandien sapnavau? „Iš kur man žinoti? juk aš ne Vangos anūkas!“ – juokiuosi, o ji mįslingai tęsia: šiandien sapnavau, kad tu sumedžiojai vienaragį stirniną! Vos susilaikau nepradėjęs garsiai juoktis, sapnas gal ir neblogas, bet tokio net matęs nesu. Nutarę, kad vienaragis – gryno oro sužadintos fantazijos vaisius, ir pasijuokę iš tokių pranašysčių nurimstam, nes priekyje jau matosi miško pabaiga.

Išlindę į palaukę atsargiai apsižvalgom, šviežiai nupjauta žolė skleidžia savo aromatus, bet „oranžinėmis gėlėmis“ ji, deja, šį vakarą nepasipuošė. Bet mums matoma tik dalis pievos, todėl šansų vis dar turime, nors tirštėjanti tamsa vis labiau veja mus į priekį, o galvoje įkyriai kirba mintys, kad šį vakarą teks grįžti namo tuščiomis.
5.JPG
5.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 22 Gruodis 2011 13:39


Tyliai, kiek tai įmanoma per sustabarėjusią žolę, įlipam į kalvą ir pamatom, kad už daubos, kitos kalvos šlaite stovi stirninas. Bet jis budrus, tad mums tik pasirodžius dideliais šuoliais pradeda bėgti link miško. Paskubomis išsitraukiu iš kišenės vilioklį ir keldamas šautuvą garsiai sušvilpiu. Gyvūnas kėlioms sekundėms sustingsta ir aš, jau atsirėmęs į pagalį, nusitaikau ir pasiruošiu prireikus paspausti nuleistuką. Bet deja, tai pirmus ragus auginantis ir ateityje geru trofėjumi turėsiantis tapti stirniukas, kuris dar akimirką padelsęs dingsta miške. Pribėga MB ir klausia, kodėl nešoviau. Atsakymas aiškus ir suprantamas, tad mes, šiek tiek apsiraminę einame toliau ir nusileidę į daubą įlipam į kalvą, kurioje prieš porą minučių ganėsi jaunikaitis. Pasimokę iš savo klaidų bandom žengti dar tyliau ir nuo kalvos viršūnės apsižvalgom nekeldami aukštai galvų. Naktis vis greičiau žengia į savo valdas, tad mes šlaito apačioje pamatome jau nebe raudonus, o lyg prie besikeičiančios spalvos prisitaikiusius du juoduliukus. Tyliai stebime juos siekdami nustatyti lytį bei galimas trofėjines savybes, bet žvėrys turi ne tik viską girdinčias ausis – išdavikiškai pučiantis vėjas nuneša mūsų kvapą ir stirnos, net neleidusios gerai savęs apžiūrėti, pasislepia artimiausiuose krūmuose.
6.JPG
6.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 22 Gruodis 2011 13:40


Mums lieka paskutinis šansas. Beliko nueiti apie 100 metrų ir už krūmų iškyšulio pasimatys mano bokštelis ir prieš jį esanti pieva. Dar labiau sutemo ir mes, nelabai tikėdamiesi ką nors sutikti, greitu žingsniu einame į priekį. Krūmai jau liko už nugaros ir aš, šiek tiek atitrūkęs į priekį pirmas žengiu į pievą. Paėjęs vos kelis žingsnius apžvelgiu visą lauką ir jo vidury pamatau juodulį. Kur stovėjau, ten ir atsiguliau. MB einanti iš paskos, dar nieko nematydama ir nesuprasdama atkartojo mano veiksmus. Keletą sekundžių stebiu, kaip ji šliauždama artėja prie manęs, stengdamasi nesukelti jokio bereikalingo garso. Kuri laik1 gulim ramiai ir klausomės aplinkinių garsų.

Šįkart niekas neišduoda mūsų būvimo ir aš, atsargiai pakilęs nuo žemės, keliu šautuvą bandydamas apžiūrėti galimą mūsų trofėjų. Nuo vaizdo, kurį pamatau netenku žado – per optikos stiklą regiu stirniną, kurio galvą puošia vienas vienintelis ragas! Vaizdas verčia iš koto, maža to, kad per visus savo sėdėjimus bokštelyje nesu jo matęs, o po MB papasakoto sapno tai atrodo iš vis neįtikėtina. Tyliai nuleidžiu šautuvą ir neprataręs nei žodžio vėl atsigulu ant žemės. MB nekantriai baksnoja pirštu. Kai apraminęs emocijas papasakoju, ką mačiau, ateina jos eilė pasinerti į emocijų jūrą – drebantis balsas išduoda, kad ir ji neabejinga medžioklės aistrai.

Sprendimą reikia priimti greitai, nes dėl tirštėjančios tamsos vienaragis greitu laiku visai susilies su juodu mišku, ir bus prarastas galbūt visiems laikams. KĄ daryti – ilgia mąstyti nereikia, bet KAIP siekti tikslo? Nors patinėlis ganosi vos už 80 metrų, bet jis pasislėpęs už išilgai pievos einančios pailgos kalvelės, už kurios matosi tik jo galva, o būtent šiandien norisi garantuoto šūvio. Nors širdis varyte varo tiesiai prie tikslo, bet sveikas protas primena būti atsargiam ir nesielgti skubotai. Iškraustęs visas kišenes ir palikęs nereikalingus „barškučius“ šalia MB, su šautuvu vienoje rankoje ir pagaliu kitoje, nusprendžiu kaip tik įmanoma tyliau apeiti stirniną ir atsidūrus jam už nugaros užlipti ant kalvelės. Pasitraukiu dar labiau prie miško ir pasilenkęs beveik iki pat žemės, kažkodėl vengdamas žiūrėti į žvėrelio pusę, tarytum jis gali pajusti mano žvilgsnį, atsargiai pradedu eiti. Vėjas palankus – pučia tiesiai nuo gyvūno – tad pajusti manęs neturėtų. Man belieka tik tyliai, bet greitai artėti link tikslo. Įveikęs pusę atstumo truputėlį atsitiesiu ir matau, kaip vienaragis ištempęs kaklą neramiai sukioja į mane nukreiptą galvą. Krentu ir prisispaudžiu prie žemės, o mintyse atsisveikinu su trofėjumi. Guliu ir įtemptai klausausi, kada išgirsiu bent jau tolstančių kanopų garsą. Kaip tyčia, vienaragis pradėjo kažką įtarti man pasiekus pačią žemiausią kalvelės papėdės vietą, iš kur stovint matėsi tik ragas ir ausys, o apie šūvį iš gulimos padėties negalėjau nė svajoti. Praeina vos keletas sekundžių, bet jos, atrodo tęsiasi visą begalybę. Ilgiau tempti negaliu, tad atsirėmęs rankomis į žemę pakeliu galvą ir netikiu savo akimis – stirninas, nusprendęs sužinoti, kas sudrumstė jo ramybę, atsargiais žingsniais juda link manęs. Griebiu šalia gulinčius šautuvą ir pagalį ir priklaupęs ant vieno kelio bandau taikytis. Kol kas šį vakarą Medeina manęs gaili, nes vienaragis nesureagavęs į šį mano judesį vis dar artinasi. Prisiglaudęs prie optikos stebiu, kaip iš už kalvelės iš lėto pasirodo pradžioje galva, vėliau kaklas su krūtine ir galiausiai pamatau visą žvėrį. Laukti nebėra ko, dar kelėtas sekundžių ir jis, patenkinęs smalsumą, dings, palikęs po savęs tik kanopų antspaudus žemėje. Nusprendžiu nebelaukti ir šauti – nuimu saugiklį ir nusitaikau į krūtinę. Pirštas ant nuleistuko jau pradeda pažįstamą judesį, kai staiga šone, toje vietoje, kur palikau MB, pamatau raudoną blyksėjimą. Delsiu su šūviu. Prakaitas laša ant žemės taip, kad vienu metu atrodo jog prasidėjo lietus, nes tą mirksėjimą pamatau ne aš vienas – patinėlis pasisuka šonu ir stebi kaip MB, likusi už 50 metų, bando įamžinti sumedžiojimo momentą ir laikas nuo laiko užsidegant fokusavimo lemputei daro nuotraukas. Dabar tai jau tikrai nėra ko laukti, dar akimirka ir stirninas nušuoliuos į mišką, tad nedelsdamas nusitaikau į šonu pasisukusį žvėrį ir paleidžiu šūvį..
7.JPG
7.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 22 Gruodis 2011 13:41


Kaip dažniausiai būna po šūvio, sekundei dūmai užstoja vaizdą, o kol vėjas juos išsklaido, nieko nebepamatysi. Šaukiu MB: kur dingo vienaragis? Tačiau ji sako nemačiusi, kad kas nors būtų nubėgęs į mišką. Nusuku optiką ant minimumo ir atsargiai slenkam link tos vietos, kur stovėjo patinas. Paėję vos kelis metrus pamatom priekyje amžinajam miegui atgulusį MŪSŲ trofėjų! Vienas vienintelis ragas styro ant jo galvos. Pasakyti, kad buvome laimingi reiškia nieko nepasakyti – džiaugsmui nebuvo ribų, lyg vaikams, gavusiems trokštamą žaislą. Dar gerai nesuvokiam, kas ir kaip šiandien įvyko, bet norisi šokinėti iš džiaugsmo! Tokiomis akimirkomis pradedi suvokti, kodėl senovėje žmonės šokdavo aplink trofėjus, nors jų ir mūsų džiūgavimo motyvai šiek tiek ir skiriasi. Šiais civilizacijos laikais žmonės prisigalvojo daugybę būdų, kaip patirti stiprių įspūdžių, pajusti adrenalino skonį, bet tuo momentu būtent medžioklė privertė mus su MB pasijusti „devintam danguj“. Kai kurie galbūt pasakys, kad pasinaudojant „žmonijos pasiekimais“ galima daug nesivarginant, ramiai gulint ant „sofkutės“ mėgautis gamtos vaizdais per TV ekraną ir turėti galimybę stebėti gyvūnų gyvenimą iš arčiau, bet šie pojūčiai nei iš tolo neprilygs tiems jausmams, kai užuodi gamtos kvapus, žengi per lūžtančius žolės stagarus ar vos akimirkai įžvelgi nutolstantį žvėries šešėlį. Būtent dėl šių jausmų mes liejame prakaitą, eikvojame savo energiją ir laiką, kuriuos nukreipus kita linkme galima būtų panaudoti racionaliau ir gal net iškeisti į materialinę gerovę, tačiau ji, po tokių medžioklės nuotykių ir patyrimų, tampa akivaizdžiai beverčiu dalyku, lyginant su tuo, ką galima pamatyti, išgirsti ir pajusti gamtoje.
8.JPG
8.JPG


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 22 Gruodis 2011 13:42


Visiems linksmų švenčių ir svajonių išsipildymo

vienas šūvis-vienas kūnas

ZemupyS
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 22 Gruodis 2011 13:51 - Redagavo: ZemupyS


gudas
taip ir toliau.
saunus pasakojimas.

medziotoja
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 22 Gruodis 2011 14:49


gudas
Puikus pasakojimas!
Linkėjimai MB

Anonimas


# Atsiuntė: 23 Gruodis 2011 08:25




gvazdys
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 23 Gruodis 2011 10:15




Pamsius
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 23 Gruodis 2011 10:38




H13
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 23 Gruodis 2011 11:19


Maladec!

Nepataiko ne šautuvas, o medziotojas

Vilkas_pilkas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 23 Gruodis 2011 12:51


gudas
Kaip visada nerealiai vaizdingai viska aprasei ,skaitai ir tiesiog atrodo pats dalyvauji medzioklej

Geru svenciu

Norejau i roju-tapau medziotoju

Grobuoniss1
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 23 Gruodis 2011 13:36


gudas


www.balticlongrange.lt

Savanoris01
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 23 Gruodis 2011 19:22


gudas
Malacius. Ir Tau linksmu svenciu.

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 27 Gruodis 2011 08:52


Ačiū.
Džiaugiuos kad patiko
Vasara artėja

vienas šūvis-vienas kūnas

Anonimas


# Atsiuntė: 30 Gruodis 2018 16:07


senas, bet geeras.

Anonimas


# Atsiuntė: 31 Gruodis 2018 22:46


Labai šaunu,lauksiu daugiau tokių gražių pasakojimų.

Jūsų atsakymas
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Uždrausti *Kas tai yra?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... Išjungti

» Vardas  » Slaptažodis 
Iveskite savo vardą ir slaptažodį.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 2
Narių - 0
Daugiausia: 419 [18 Balandis 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai


Powered by miniBB forum software © 2001-2024