miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registrierung - Home - Antwort - Statistik - Suchen - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / KANTRYBĖ

Autor Mitteilung
gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 10:30 - Edited by: gudas


KANTRYBĖ
Net ir aukščiausias kalnas nugrius, jeigu jį kasdieną kasti
(Rusų patarlė)

Gyvenimas, o dažnai ir mes patys sukuriame situacijas, kai esame priversti pademonstruoti kantrybės bei ištvermės stebuklus. Šios dorybės iš vidinių, giliai užslėptų resursų, tenka semtis, kad išliktume ištikimi moralės principams ir nusistovėjusioms dogmoms, kad pasiektume ilgai svajotą tikslą arba, kad išvengtume to, už ką likusį gyvenimą neštume silpnumo ir bejėgiškumo kaltę. Tačiau su kiekvienais nugyventais metais vis labiau nudyla nervų ląstelės, vis aktualesni tampa kantrybės bei jos ribų peržengimo klausimai, tad nenorom tenka įsigilinti į šį sudėtingą ir įvairialypį reiškinį.

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 10:31 - Edited by: gudas


Kadangi gyvenimo neįsivaizduoju be tokios sudedamosios, kaip medžioklė, tad tenka analizuoti Jos Didenybės–Kantrybės poveikį ir mėgstamam užsiėmimui. Įvairiuose žodynuose pastudijavęs apibrėžimus padariau išvadą, kad visus aiškinimus būtų galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirmoji šią sąvoką apibudina kaip gebėjimą ilgai kęsti (dažniausia neigiamą) veiksmą, antroji gi, ją apibrėžia kaip gebėjimą ilgai ir atkakliai siekti tikslo. Ir jeigu „civiliniame“ gyvenime vos ne kasdieną (stovėdami kamščiuose, kentėdami biurokratiškus reikalavimus ar narciziškus vadovų išsišokimus ir pan.) mes susiduriame su pirmuoju kantrybės suvokimu, tai medžioklėje (atmetus retsykiais pasitaikiusias neigiamas aplinkybes), kantrybė yra ir turi būti suvokiama, kaip gebėjimas kryptingai siekti ir laukti tikslo. Tačiau idealus medžioklės bei kantrybės santykis neateina ir negali ateiti po kelių išvykų į mišką, kai azartu degančiomis akimis matai tik žvėrį ir daugiau nieko aplinkui, kai rodos, kad tik nužygiuoti kilometrai, varymų ir dalyvaujančių žmonių kiekis gali užtikrinti laimikį. Tam, kad įspręstum sėkmingos medžioklės algoritmą, būtina praleisti ne dieną, ne mėnesį ir net ne metus miške, kad suvoktum, jog tik kryptingas darbas, mokėjimas perskaityti gyvūnų pėdsakus, gebėjimas numatyti tolimesnius jų žingsnius ir begalinė kantrybė yra tinkamiausias derinys, leidžiantis sistemingai bei nuspėjamai (kiek tai galioja laisvai gamtai ir žvėrims) laukti svajoto trofėjaus. Ir kaip bebūtų keista, tuo momentu, kai galiausiai pasieki tikslą, galutinis rezultatas tampa nebe toks aktualus. Tuomet susivoki, jog būtent procesas ir žinojimas, kad viską darei apgalvotai ir teisingai, kad pavyko apgudrauti laukinį gyvūną ir išlaukti jo pasirodymo, atneša didžiausią pasitenkinimą. Pats trofėjus tėra malonus prisiminimas ir paskatinimas vis labiau gilintis į miško pažinimą tam, kad iš naujo praėjus kelią nuo A iki Ž, galėtum džiaugtis švęsdamas proto bei kantrybės pergalę.
1.jpg
1.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 10:32


Kaip nekeista, bet kiek save pamenu, kantrybe, ypač ją suvokiant kaip ilgą laukimą, niekada nepasižymėjau. Puikiai atsimenu vaikystėje pykstantį tėvą, kai žvejyboje nekimbant iš nuobodulio mėtydavau akmenis į vandenį, stengdamasis pataikyti į plūdę. Suaugęs ir tapęs medžiotoju skeptiškai vertinau galimybę leisti vakarus, dažnai ne pačius geriausius oro prasme, ilgame ir nuobodžiame laukime. Kelis pirmus metus prioritetą atiduodavau plotuose per metus prisuktų kilometrų skaičiui bei „плотности огня“ (šūvių skaičiui), tačiau reti bei menki trofėjai vertė permastyti požiūrį į procesą bei po truputį formavo kitokį medžioklės suvokimą. Be abejo, neatsisakiau malonių pasivaikščiojimų po laukus, tačiau ir jie tapo prasmingesni bei tikslingesni, tarytum veiksme ištįsęs laukimas, kurio pagrindine sudedamąja tapo kantrybė ir susilaikymas. Kaip nekeista, tačiau toks „nieko neveikimas“ pasirodė daug prasmingesnis ir produktyvesnis, po truputį pradėjęs nešti sėkmę, dovanodamas vieną trofėjų po kito. Tačiau, rodos vos įtikėjus, kad esu perpratęs ir įvaldęs vienokio ar kitokio būdo subtilybes, užmiršęs visko pradžią, vėl padarydavau jaunystės klaidų, nubloškiančių atgal prie elementoriaus skaitymo. Kaskart aiškindamasis kiekvienos nerezultatyviai pasibaigusios medžioklės priežastis, beveik visuomet atrasdavau apmaudą bei nusivylimą sukeliančių kantrybės taisyklių pažeidimų. Po kiekvieno tokio atvejo pasižadėdavau apsišarvuoti didesne kantrybe, tol, kol apsvaigintas kelių išvykų, vėl užmirdavau duotą žodį.
2.jpg
2.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 10:33 - Edited by: gudas


Aprašomoji medžioklė pakliuvo į periodą, kai po kelių Niekuo pasibaigusių pasisėdėjimų, kantrybė buvo pasiekusi apogėjų ir buvau pilnas ryžto ir entuziazmo įrodyti, kad galiu sulaukti ir sumedžioti taip sudėtingai kelią į trofėjų sąrašą besibraunantį dar vieną šerną. Po paskutinio pasibuvimo menuliui apsukus daugiau nei ratą, vėl atsidūriau vėjo bei lietaus taršomame, vienišai prie krūmo prigludusiame bokštelyje. Žiema perkopusi ekvatorių rodė nesusipratimo stebuklus, šiltais rytais bei sproginėjančiais pumpurais gąsdindama tokio oro nesitikėjusius žmones. Ilgėjančios dienos nešė viltį rodos jau rytoj sulaukti artėjančio pavasario, pasiruošusio sudrebinti gamtą, nors kalendoriuje dar buvo likę aibė dienų iki oficialaus jo pradžios. Toks netikėtas atšilimas pakoregavo ir žvėrių elgseną bei gyvenimo ritmą. Bebrai, nesuvokdami vis neužšąlančio vandens, mėgavosi šviežia krūmų žieve, stirnos nerūpestingai lakstė po palaukes sėkmingai kirsdamos pernykštę žolę, o šernai, lyg iš anksto numatę gamtos išdaigas, anksčiau laiko užbaigę rują, jau augino naujų metų vadą. Buvo smagu tokį vakarą kvėpuoti pradėjusiu šilti oru, mėgaujantis bundančiais gamtos vaizdais, nemaloniai prisimenant šiam metų laikui labiau būdingus speigus bei pūgas. Nepaisant ankstyvo atšilimo, iš paukščių miške buvo tik antys, kurios džiaugdamosis neįšalusiomis kūdromis, nepatraukė į didesnius vandens telkinius ar arčiau miesto, maloniai laiką leisdamos per vasarą pamėgtose balose, besiruošdamos artėjančiam poravimosi periodui. Štai taip, dar sutemoms pilnai neapgaubus apylinkių įsiropštęs į bokštelį, stebėdamas lyg ankstyvą rudenį užsikonservavusį ir iki šiol nepakitusį mišką, spėliojau apie savo šansus sulaukti ilgašnipių, kurie be vargo knisdami miško paklodę, pasirodyti ant nuolat grūdais apipilamos aikštelės galėjo tik iš nuobodulio nusprendę paįvairinti racioną.
2.1.jpg
2.1.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 10:35


Anksti pakilęs mėnulis puikiai apšvietė sutemoje nespėjusį pasislėpti mišką, tad nusiteikęs ilgam, bet, tikėtina, maloniam vakarui, pasiruošiau nugrimzti į nirvaną, kai staiga, toli miške tylą suardęs ančių kreksėjimas privertė atsipeikėti ir suspaudus ginklą įsiklausyti į garsus. Akivaizdu, kad miegui pasiruošę plačiasnapiai nebūtų sunerimę be priežasties, o virš galvos praskridęs jų pulkelis nurodė, kad priežastis tikrai rimta. Be abejonės, tai galėjo būti ir šviežienos paragauti nusprendusi lapė, ir per pelkę perbridęs briedis, tačiau labai norėjosi tikėti, kad sąmyšį sukėlė iš guolio pakilęs ir link užsilaukusio medžiotojo traukiantis šernas. Be papildomo apšvietimo laikrodyje pamatęs skaičius 18:45 nusprendžiau, kad rimtam žvėriui dar per anksti, tad vėl užmerkęs akis ir atjungęs visus jutimo organus, išskyrus klausą, atsiribojau nuo išorinio pasaulio. Po kokių penkių minučių, dabar jau priešingoje pusėje, kur nutūpė nuskridę paukščiai, tylą sudrumstė, tikėtina, tos pačios antys, šį kartą privertusios suabejoti jų gebėjimu signalizuoti apie judesį miške ir keiksnoti save dėl neramaus būdo. Visgi tolstantis, su savimi nuovargį bei snaudulį nusinešantis sparnų švilpesys, sukėlė nerimą ir įtampą nujaučiant, kad kažkas vyksta neįprastai. Ir tuo momentu, kai pirštai galiausiai atleido lyg šiol tvirtai laikytą ginklą, tolimame palaukės pakraštyje išgirdau ramiai nakčiai nebūdingą, tačiau medžiotojo ausiai nepaprastai malonų šakos trekštelėjimą. Garsas skido kaip tik iš tos pusės, kur pirmą sykį girdėjau pabaidytas antis, tad beveik neabejojau, kad artinosi būtent tas, kas privertė paukščius palikti jų nakvojimo vietą. Ir tai buvo tikrai ne LAPĖ. Dabar jau aiškiai jutau po didelio gyvūno kūnu lūžtančių išdžiūvusių stagarų šlamesį, girdėjau kaip uostydamas orą miško pakraščiu vaikšto šernas. Meldžiausi visiems žinomiems dievams, kad jie nurodytų žvėriui tinkamą kelią ir, kad nuo manęs pučiantis vėjas nenuneštų civilizacijos kvapų, kuriuos užuodęs svečias bematant dingtų, ir man beliktų fotografuoti ir rėminti tik minkštose durpėse paliktas kanopų žymes. Laikrodis rodė 18:55. Per dešimt nuo pirmo ančių pasibaidymo praėjusių minučių tamsa spėjo storai užkloti mišką, tad kaip besistengiau už šimto metrų tarp pilkų medžių įžiūrėti juodą siluetą, tačiau akys buvo bejėgės. Beliko pasikliauti tik klausa bei šeštu jausmu, leidžiančių suvokti gyvūno buvimo vietą. Praėjo dar penkios minutės. Žvėris, lyg įtardamas pavojų, puslankiu slinko aplink masyklą, stengdamasis užuosti įtartinus kvapus, ir jeigu niekas neprivers pakeisti maršruto, netrukus jis turėtų atsidurti tiesiai prieš mane, vos už keliolikos žingsnių nuo bokštelio. Nors laukas buvo užklotas tik pernykšte, per žiemą sukritusia žole, tačiau per palei pat mišką augančius krūmus gyvūno matyti negalėjau. Klausydamas atsargių žingsnių, padėjau ginklą ant skersinio ir laukiau mintyse apskaičiuotos, tikėtinos pasirodymo akimirkos, nes iššauti nekliudant šakų galėčiau tik tuomet, jei šernas atsidurtų tiesiai prieš mane ir tam turėčiau vos keletą sekundžių.
3.jpg
3.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 10:36


Ir tuo metu, kai žvėriui buvo likę žengti vos porą žingsnių, kai atrodė jau jutau jo kvapą ir pirštas buvo bepradedąs traukti nuleistuką, toje pusėje, kur antrą kartą pakilo ančių būrys, pasigirdo triukšmingas šakų laužymas ir šernas, lyg įgeltas, dideliais šuoliais pasileido link pamiškės. Iššauti galimybės neturėjau, nes nakties tamsoje sprunkantis žvėris nebuvo pats patogiausias taikinys, todėl tik palydėdamas jį žvilgsniu nekantraudamas laukiau sužinoti, kodėl gi jis taip nuskubėjo. Atsakymas paaiškėjo anksčiau negu tikėjausi. Netrukus miške pasigirdo žvyginimas bei įniršusio kuilio šnopavimas, kuris, vaikydamas pernykštukų bandą gynė teritoriją, neleisdamas nuo motinos atsiskyrusiems gentainiams anksčiau už jį prikirsti saldžių kukurūzų. Per porą minučių padaręs tvarką didysis šernas aprimo, pergalingai klausydamas tolstančių alkanų ir nepatenkintų, bet nieko prieš vyresniojo valdžią negalinčių padaryti gyvūnų tratesio. Po šio mini spektaklio jau buvo aišku, kad ir pirmą ir antrą sykį antys, tarsi Romą gelbstinčios žąsys, anonsavo gyvūnų judėjimą. Mintyse atsiprašydamas už pravardžiavimą, dėkojau sparnuotiems sargams už man siųstą, tačiau per vėlai perprastą žinią, tikėdamasis, kad likęs vienas plotų šeimininkas visgi sugrįš prie taip ir nepaliesto maisto. Tačiau būdamas keletą žingsnių iki susidūrimo su švinu jis taip pat buvo ir už kelių žingsnių nuo vilties išgyventi. Šiandien jam buvo lemta atsidurti kitoje miško pusėje, kur, tikriausiai užuodė nuo manęs nešamus kvapus, įtariai pavaikščiojęs už masyklos ir visgi nugalėjęs alkį, kuilys patraukė atgal į mišką ieškodamas ramesnės vietos ir saugesnio maisto.

Nutilus tamsoje ištirpusiems garsams galutinai atsisveikinau su viltimi ką nors sumedžioti ir buvau bepradedąs peikti save už šįkart nereikalingą kantrybę bei atsargumą, sutrukdžiusius paleisti galbūt tikslų šūvį. Tačiau, aprimus emocijoms, mintyse vienas po kito pradėjo ryškėti praeities epizodai, kai būtent nekantrumas sugadino net ilgiausią pasiruošimą, tad sutaręs su sąžine, kad neiššovęs visgi buvau teisus, palūkuriavęs dar gerą valandą išlipau iš bokštelio ir, pilnas entuziazmo ir užsispyrimo rytoj pakartoti procesą, nužygiavau prie automobilio.
4.jpg
4.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 10:36 - Edited by: gudas


Rytojus vėl džiugino puikiu ir švelniu oru bei gaiviu vejelių, kurio nestiprūs gūsiai išsklaidė paskutinius debesis ir atėjus vakarui dangus nušvito žvaigždėmis bei kaip blynas ryškiu, virš medžių pakibusiu mėnuliu. Vėl tikėdamasis svečio pasirodymo, anksčiau negu praėjusį vakarą atsisėdau į bokštelį ir dar aiškiai matydamas per krūmų šakas, tyrinėjau ištryptą taką, kuriuo buvo atėjęs vakarykštis kuilys. Neįtikėtina, bet numintos žolės vingiai ėjo vos už keliasdešimt metrų nuo bokštelio, liudydami, kad šis maršrutas yra nuolat naudojamas apžiūrai prieš puolant prie įtartinai žiemos viduryje miške atsirandančių grudų. Laukti buvo šilta ir jauku. Kramtydamas gyvybe pradėjusius alsuoti šakelių pumpurus mėgavausi gaiviu oru, laikas nuo laiko pasinerdamas į praeito vakaro prisiminimus. Jau seniai pastebėjau, kad mieste užgesus dienai, nepaisant dirbtinių šviesos šaltinių viskas atrodo žymiai tamsiau ir liūdniau, ko negalima pasakyti apie mišką, kuris atsisveikinęs su paskutiniais saulės spinduliais nušvinta kita, tik gamtai būdinga spalva, leisdamas mėgautis jos naktiniu grožiu. Ir šį vakarą, išlaukus daugiau nei valandą pripratusios prie sambrėškos akys, sumažinusios galimų spalvų diapazoną, matė viską lygiai taip pat gerai, kaip dieną, o iš už nugaros aukštai pakilęs menulis, siųsdamas žemei milijardus liumenų, sidabrine šviesa dalinosi su kiekvienu gyvu organizmu. Staiga, nakties ramybę sudrumstė ančių kreksėjimas. Virtęs nejudančiu ir nekvėpuojančiu zombiu, sustingau tvirtai spausdamas ginklą, nes gautos pamokos bylojo, kad sparnuotieji sukilo ne be priežasties. Triukšmas sklido lygiai iš tos pačios vietos, o pažvelgęs į laikrodį nustebau svečio punktualumu. Rodyklės rodė 18:45. Toks tikslumas labiau būdingas vienišiems, nuo kitų norų ir užgaidų nepriklausantiems individams. Vildamasis, kad kuilys, nepaisydamas vakarykščio nesusipratimo, išdrįs patikrinti šėrimo vietą, atlaisvinau rankas nuo judesius kaustančių daiktų ir padėjęs ginklą ant atramos, įsiklausiau į nutilusį mišką. Praėjo (tiksliau – praslinko) dešimt minučių. Nebuvo nė menkiausio garselio, šakelės šlamesio, šerių čeženimo ar traukiamo oro sukelto šnopavimo, kas bylotų apie artėjantį gyvūną. Tik mirtina tyla, bei žvaigždžių šviesos zvimbesys aidėjo ausyse. Ir likus penkioms minutėms iki 19 val. jau visai arti išgirdau lūžusią šaką. Apėmė de javu jausmas, nes šernas, lyg tyčia toje pačioje vietoje užmindamas ant pagalio, pranešė aplinkiniams apie save. Abejonių nebuvo– sušlamėjusios žolės bei girdimas kanopų dundesys aiškiai liudijo apie žvėrį, tad nuėmęs saugikį ir nukreipęs ginklą tiesiai prieš save, suspausta širdimi bei nustojęs kvėpuoti, laukiau jo pasirodant. Bijodamas pasukti galvą ir atsitraukti nuo optikos tik vartydamas akis žvalgiausi į šonus, kai staiga, visai netoli, pamačiau judantį tašką. Juodulys artėjo puslankiu vedančiu išmintu taku, kurį buvau gerai ištyrinėjęs vos įlipęs į bokštelį, tačiau tamsoje ištirpusios šakos trukdė nukreipti vamzdį į jo pusę. Bijant, kad priartėjęs šernas gali užuosti nuolat besikeičiančio vėjo nešamus kvapus, buvo kilę minčių iššauti per prietemoje lyg ir praretėjusius krūmus, tačiau prisiminęs pagrindinę taisyklę ir pasikaustęs kantrybe, prisiglaudžiau prie vamzdžio apvaliame arkane laukdamas veiksmo. Ir jis prasidėjo. Pirmiausia pamačiau išlindusį šnipą, kuris lyg sulėtintam kine horizontalia linija nenumaldomai artėjo prie kryžiaus centro. Šį kartą ne aš taikiausi į žvėrį, o jis ėjo į taikinio centrą. Mus skyrė vos trisdešimt metrų, tad puikiai mačiau juodą pasišiaušusį kailį, į minkštą žemę įsismeigiančias kanopas ir virš šnipo kyšančias nedideles, bet jau ginklu virtusias iltis. Liko vos pora žingsnių! Įtraukęs orą ir pusiau iškvėpęs sustingau, pirštą prispaudęs prie nuleistuko. Atsidūręs tiksliai toje vietoje, į kurią buvo nukreiptas taikiklio centras, šernas staiga sustojo ir tarsi pajutęs gresiantį pavojų pasukęs galvą žvilgsniu įsistebeilijo į bokštelį. Dvi tamsios laukinės akys per optikos stiklus žvelgė tiesiai į mane, mėgindamos įžvelgti, kokius pavojaus signalus perduoti smegenims. Ir aš neatlaikiau. Nenuleisdamas žvilgsnio nuo gyvūno, seniai nutaikęs vamzdį į žvėries mentį paspaudžiau nuleistuką greičiau, negu kuilio galvoje besisukantys neuronai liepė jam trauktis tolyn.
5.jpg
5.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 10:37


Trenksmas, ugnis iš vamzdžio ir akimirksniu apsisukęs vietoje šernas šuoliais pasileido savo pėdomis, pasislėpdamas už mane dengiančių ir antrą kartą iššauti trukdančių krūmų. Net nesistengdamas pertaisyti ginklo iš aplinkos mėginau išgauti besitraukiančio žvėries garsus, bet viskas, kas buvo likę po šūvio, tai trumpą akimirką sušlamėjusios žolės prie miško ir ilgai neprasiskleidžianti nežinomybė. Šį kartą tyla galėjo būti geru ženklu, nes bėgdamas per krūmus žvėris, tikėtina, paliktų besidriekiantį garsų šleifą, tačiau žinodamas gyvūnų gebėjimus plasnoti nebyliai tarsi sieloms, nebuvau ramus dėl rezultato. Dar viena kantrybės išugdyta taisyklė neleido iš karto pulti į šūvio vietą, nors labai knietėjo apžiūrėti pilkas žoles, tikintis surasti pataikymo pėdsakų. Prisimindamas, kuom gali grėsti ankstyvas ieškojimas, tik sulaukęs draugų po gero pusvalandžio nulipau ant žemės ir pajudėjau į priekį matuodamas atstumą. Vos už keturiasdešimt žingsnių radau apsisukimo metu iškeltą žemę, bet nesimatė nei kraujo, nei nukirstų šerių, kas galėtų įrodyti, kad žvėris sužeistas. Atrodė, kad nepataikyti negalėjau, bet kartu puikiai suvokiau, kad miškas – tai ne tiras, tad suklupęs ant žemės prožektoriaus šviesoje ieškojau bent menkiausio kraujo lašelio. Centimetras po centimetro narsčiau kiekvieną lapelį tol, kol bergždžias paieškas nutraukė kolegos šūksnis apie atrastą nebūdingai paraudusią žolę. Šis geras ženklas grąžino viltį, tarsi iš už jūros kylanti saulė po truputi nušvietė protą, tad stengdamasis nenutolti nuo pirmojo pėdsako, mėginau nustatyti gyvūno pasitraukimo kelią. Tačiau nei mano, nei draugų pastangos neatnešė apčiuopiamų rezultatų, tad pasitarę ir numatę mišką, kuriame galėjo pasislėpti žvėris, pradėjome šukuoti aplinkinius krūmus.
6.jpg
6.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 10:38


Neradę absoliučiai jokių naujų pataikymo įrodymų, sutarėme atidėti paieškas rytdienai. Ir tuo metu, kai traukdami link prie bokštelio paliktų daiktų išėjome iš miško, labiau iš inercijos negu ir iš poreikio prožektoriumi švysčiojant į šonus, akys užkliuvo už nebūdingo tamsaus kupsto po aukštos, vienišos eglės kamienu. Nepriėjęs vos kelių žingsnių iki miško, tikėtina, kažkada paties išraustoje duobėje gulėjo vos septyniasdešimt metrų nuo šūvio vietos nubėgęs, vien adrenalinu varomas šernas.

Jutau ne tik akivaizdų džiaugsmą, bet ir palengvėjimą, kad pagaliau po ilgų, ne vieną dieną trukusių medžioklių ir ne ant vieno lapo tilpsiančių apsakymų sulaukiau geidžiamo laimikio. Norėjosi šaukti iš laimės, kad pagaliau taip sudėtingai ugdoma kantrybė leido mėgautis užtarnautu trofėjumi, kuris šį kartą pralaimėdamas žmogui iškeliavo į amžinuosius plotus tam, kad galbūt ateityje pasirodęs kito žvėries pavidalu ir susirungęs su mažiau kantriu ir atsargiu šauliu, nugalėtų, padovanodamas medžiotojui dar vieną neįkainojamą, gyvenimišką pamoką.
7.jpg
7.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 10:39


Visiems sočių Užgavėnių, bei įsimintino pavasario sezono

vienas šūvis-vienas kūnas

forester99
Hunting forever

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 11:06


gudas

Nuostabiai gražu!Pabuvojau medžioklėje.

Forester
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 11:12


gudas

as jau maniau plunksnakotis uzluzo. Pasirodo, kad ne, ...

Saunuolis !

Vilkas_pilkas
Medžiotojas

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 11:19


gudas


Norejau i roju-tapau medziotoju

medziotoja
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 11:20


gudas
Nu galų gale.. Ačiū.

vincukas
Medžiotojas

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 12:43


nuostabu

Anonimas


# Gesendet: 28 Feb 2017 17:20


gudas
Tikrai sauniai net pavasariu pakvipo.

Kinikas
Medžiotojas

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 20:15


Džiugu, kad medžiotojų tarpe yra tokių talentingų rašytojų, mokančių taip subtiliai perteikti medžioklės grožį. Pagarba!

Evaldass
Medžiotojas

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 20:52




silven
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 28 Feb 2017 22:00


gudas



Saunuolis.Zemai lenkiu galva pries tavo literaturinius sugebejimus

Su pagarba

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 1 Mar 2017 08:24


Ačiū visiems kas nepatingėjo perskaityti mano rašliavos.
Ir džiugu, kad patiko
O plunksnakotis nesulūžo, tik kartais rašalas pasibaigia ;)

vienas šūvis-vienas kūnas

vytasse
Medžiotojas

registriert

# Gesendet: 1 Mar 2017 09:12


Labai gražu, Gudai.Ačiū.

Andriunia
Medžiotojas

registriert

# Gesendet: 2 Mar 2017 15:37


gudas

labai grazu, super!

pikis
Medžiotojas

registriert

# Gesendet: 2 Mar 2017 20:30


Gudas su pagarba lenkiu galva super

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 3 Mar 2017 08:44


vytasse
Andriunia
pikis
Ačiū

vienas šūvis-vienas kūnas

giesha05


# Gesendet: 3 Mar 2017 08:58


Labai gražu!

pikis
Medžiotojas

registriert

# Gesendet: 5 Mar 2017 10:27


Gudas mielai ir su dziauksmu isigyciau tamstos kiekvienu metu medziokles ispudziu kvapa gniauzianciu istoriju knygele. Negalvoji apie riboto tirazo knygos isleidima,mielai tokia priglausciau savo bibliotekoje

gudas
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 8 Mar 2017 14:11


pikis
Negalvoji apie riboto tirazo knygos isleidima
Galvoju
tik ne riboto, o tokio, kad visiems užtektų.
Bet tam pirma reikia surinkti nemažai istorijų, kad būtų negeda pačiam pažiūrėti ir kitiems parodyti.

vienas šūvis-vienas kūnas

Forester
Hunting for living

registriert

# Gesendet: 8 Mar 2017 17:08 - Edited by: Forester


gudas

juk rašai apie jausmus, pojūčius, azartą, ... Ne apie madų demonstravima ant kiauros scenos.
Ir po 30 metų medžiotojas išgyvens tuos pačius pojūčius.
Keičiasi tik vieta ir laikas,
Spausdink jau !

pikis
Medžiotojas

registriert

# Gesendet: 8 Mar 2017 22:20 - Edited by: pikis


Pirma knyga riboto tirazo,kad islaikyti intriga sekanciam leidiniui p.s forester teisus ne apie madas rasai

Ihre Antwort
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Abschalten *Was ist das?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... 

» Name  » Passwort 
You can enter just a nickname without password, if username is not registered by another member.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 3
Narių - 0
Daugiausia: 419 [18 Apr 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai


Powered by miniBB forum software © 2001-2024