miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registrierung - Home - Antwort - Statistik - Suchen - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / Spaudoje-naujienos-straipsniai
<< 1 ... 621 . 622 . 623 . 624 . 625 . 626 . 627 . 628 . >>

Autor Mitteilung
Anonimas


# Gesendet: 16 Feb 2026 08:35


Kitaip tariant visoje europoje yra tvarka "mano zeme-mano medziokle".tik yra reglamentavimas nuo kiek hektrau, kaip jungtis i savininku grupes ir savaime suprantama tos šalies medziokles taisykles, nusakančios kaip toje nuosavoje zemeje medzioti, kad atliepti viesa interesa ir tinkamai reguliuoti populiacijas
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 16 Feb 2026 09:14


Kitaip tariant visoje europoje yra tvarka "mano zeme-mano medziokle".tik yra reglamentavimas nuo kiek hektrau, kaip jungtis i savininku grupes ir savaime suprantama tos šalies medziokles taisykles, nusakančios kaip toje nuosavoje zemeje medzioti, kad atliepti viesa interesa ir tinkamai reguliuoti populiacijas



Anonimo mintis čia iš dalies teisinga, bet ji per daug supaprastina ir dėl to klaidina.
Teisinga dalis ta, kad daugelyje Vakarų Europos šalių žemės savininkai turi daugiau svorio medžioklės teisių klausimuose: dažnai egzistuoja minimalus plotas, taisyklės kaip jungtis į vienetus, ir visada yra valstybės nustatytas reglamentavimas (sezonai, limitai, sauga, gyvūnų gerovė ir pan.). Ir tikrai – tai nėra „medžioju kaip noriu“.
Bet neteisinga (ar bent jau netiksli) dalis yra teiginys, kad „visoje Europoje yra tvarka mano žemė – mano medžioklė“. Nes daug kur medžioklės teisė nėra automatiškai individo teisė vien dėl to, kad jis turi žemės lopinėlį. Praktikoje dažnai veikia logika „mano žemė – mano teisė dalyvauti sistemoje“, bet ne „mano žemė – aš vienas sprendžiu ir medžioju“. Yra minimalūs plotai, yra privalomas įtraukimas į medžioklės vienetus, yra nuomos/priskyrimo mechanizmai, o realų medžioklės organizavimą atlieka vienetas ar nuomininkas, kuris prisiima atsakomybę už valdymą, žalą, planą, apskaitą. Savininkas gali turėti balsą, gali gauti naudą, gali turėti veto kai kuriais atvejais, bet tai nebūtinai reiškia individualią „medžioklę savo sklype“.
Todėl tiksliau būtų formuluoti taip: Europoje dažnai vyrauja ne „mano žemė – mano medžioklė“, o „mano žemė – mano dalis medžioklės teisėje“, kuri realizuojama per plotų vienetus, savininkų susivienijimus, nuomos mechanizmus ir griežtą valstybės reguliavimą. Skirtumas subtilus, bet labai svarbus, nes būtent jis ir apsaugo nuo chaoso, kai teritorija smulki ir savininkų daug.
Jeigu šitą anonimo mintį perkelti į Lietuvos diskusiją, tai ji veda į realistišką kompromisą: didinti savininkų teises ir įtaką, bet neišardyti vientiso faunos valdymo per plotų vienetus. Kitaip tariant, kryptis – daugiau „savininkų balanso“, o ne absoliutus „privati medžioklė kiekvienam sklypui“.
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 16 Feb 2026 09:22


Jei bandytume trumpai apibendrinti visą šitą diskusiją, matosi keli pasikartojantys mazgai. Pirmiausia – nuolatinė įtampa tarp dviejų požiūrių: vieni akcentuoja kolektyvinį modelį, bendrą plotų valdymą ir organizacinę struktūrą, kiti – privačios valdos, savininko pirmumo ir individualios teisės logiką. Abi pusės turi racionalių argumentų, bet dažnai kalba skirtingomis kategorijomis: vieni apie sisteminį stabilumą ir populiacijų valdymą, kiti apie nuosavybės teisingumą ir asmeninę laisvę.
Antra – akivaizdu, kad joks modelis savaime nėra „stebuklingas“. Nei kolektyvinė sistema automatiškai garantuoja teisingumą ar skaidrumą, nei privačios valdos principas savaime neišsprendžia konfliktų. Vakarų Europos praktika rodo, kad bet kuri schema veikia tik tada, kai ją lydi aiškūs saugos, planavimo, limitų, atsakomybės ir kontrolės mechanizmai. „Mano žemė – mano medžioklė“ realybėje beveik visur reiškia „mano žemė – mano teisė dalyvauti reglamentuotoje sistemoje“, o ne absoliučią laisvę.
Trečia – nemaža dalis problemų kyla ne iš įstatymo raidės, o iš praktikos: kultūros, tarpusavio pasitikėjimo, skaidrumo, komunikacijos ir atsakomybės stokos. Klubų skilimai, asmeniniai konfliktai, skirtingas medžioklės suvokimas – tai labiau žmogiški nei teisiniai reiškiniai. Keičiant vien struktūrą, bet ne elgesio standartus, dažnai pasikeičia tik forma, o ne turinys.
Ketvirta – vis aiškiau ryškėja kryptis į griežtesnius standartus: saugą, kvalifikaciją, egzaminus, apskaitą, reputaciją. Vieniems tai atrodo kaip perteklinis „apsunkinimas“, kitiems – natūrali profesionalizacijos kaina. Tačiau tendencija Europoje gana aiški: medžioklė vis labiau suvokiama kaip atsakinga, reguliuojama veikla, o ne vien hobis „savam rate“.
Ir galiausiai – po visais ginčais slypi tas pats esminis klausimas: kas mums yra medžioklė? Poilsis gamtoje, tradicija, ūkinė veikla, populiacijų valdymas, bendravimas? Kol bendruomenė neturės bent minimalaus bendro atsakymo į šį klausimą, tol ginčai dėl modelių, organizacijų ar teisių kartosis ratu. Vienybė be pasitikėjimo neveikia, o laisvė be bendrų taisyklių virsta chaosu. Tvariausia kryptis greičiausiai slypi ne kraštutinumuose, o balanse tarp teisių, atsakomybių ir bendro susitarimo, kaip norime medžioti ateityje.
Anonimas


# Gesendet: 16 Feb 2026 13:28



Anonimo mintis čia iš dalies teisinga, bet ji per daug supaprastina ir dėl to klaidina

Nera ten jokio "is dalies ir klaidina" ten parasyta emiu esme, visko pagrindas, o toliau eina tik detales
Anonimas


# Gesendet: 16 Feb 2026 13:42


Niekas nekalba apie absoliucia laisve, o tik apie pagrindini principa, pas mus yra sugalvotas is oro nuleistas vienetas ant svetimu valdu, o civilizuotame pasaulyje yra medziokles vienetas suformuotas reliu tos zemes valdytoju, abiem atvejais galioja limitavimai, taisykles ir tvarkos, bet musu formavimo pagrindas kiles is laiku kukmet nebuvo privacios nuosavybes ir liko iki siu dienu, del to tai yra rudimentas, tvarka neatitinkanti siu dienu realiju.
Anonimas


# Gesendet: 16 Feb 2026 14:01


Na, tokia pozicija irgi yra savotiškas veidrodis. Lengva visą bendruomenę nupiešti keliais žodžiais – „interesai, mėsa, asmeninė nauda“. Taip, tokių dalykų yra. Kaip ir bet kurioje kitoje žmonių grupėje. Bet teigti, kad tai „visiškai atspindi visą LT medžiotojų bendruomenę“, būtų gerokai per drąsu.
Medžioklėje žmonės mato labai skirtingas prasmes: vienam tai poilsis gamtoje, kitam – tradicija, trečiam – populiacijų valdymas, ketvirtam – bendravimas, penktam – ūkinė ar kulinarinė pusė. Visa tai telpa į tą pačią veiklą. Problema prasideda tada, kai bandome vieną aspektą paskelbti vienintele „tikrąja esme“.
O dėl tikslų ir vizijos – būtent tam ir reikalingos diskusijos. Vizija neatsiranda iš tylos. Ji formuojasi iš ginčų, skirtingų nuomonių, kartais ir aštresnių pasisakymų. Jei kažkam atrodo, kad trūksta kalbėjimo apie esmę – tai gal kaip tik gera proga pačiam ją suformuluoti. Kas tavo akimis yra medžioklė? Kokia jos kryptis? Koks santykis su gamta, visuomene, atsakomybe?
Nes kol vieni sako „visi blogi“, o kiti „viskas gerai kaip yra“, tol tikrai stovėsime vietoje.



trumpai atsakau tamstai ir kitiems
esat paskende 21 amziaus uke, siukslese. Tiesiog susikurem iliuzija kuri veda i desrukcija, faunos niokojima ir visiska degradacija. Rupinames vien isvestiniais dalykais - graziai ipakuotom "medzioklem", informacinio burbulo putimu, savitaiga - kokie mes esam grazus, teisimgi, pukuoti ir toleregiski. Visa tai bandom iteigti kad yra realybe ar siekis .
O realybe yra visai kitokia - ji remiasi skaiciais, faktais, biologiniais ciklais. Visos suinteresuotos grupes LMZD, Gamta, Suduva,LMD , zemiu savininkai, misku savininkai nekalba apie esme o kalba interesais.
medziokle /esme turetu but - trumpai
1 Gamtosauga - fauna ir flora = Balansas.
2 Populiaciju kokybinis gerinimas
3 priziurinciu instituciju atsakomebe - ne tik medziotojai turi atsakyt bet ir AM ir AAD .
4 rysiai su visuomene - testinis darbas o ne vienkartinis/kadencinis

ka mes turim dabar
pilna medziotoju apatija ir neigima - pirmam punkui. Savo elgesiu,darbais
priauginam mes faunos vienetu kad gaunasi disbalansas, degradacija. Niokojamas miskas, paseliai, plinta ligos ir t.t - regresas
2 punktas
mes net nezinom ka ir kiek turim medziot. Savo elgesiu tampam BURTININKAIS - prirasom popieriniu zveriu o po to bandom tuos popierinius zveris sumedziot . Taip ir ivyksta - kadangi realybej tokiu skaiciu nera - paprasciausiai mes daugeliu atveju supildom medziokles lapus ir t.t
As apie kokybe net nekalbu - pasiziurekit parodose kokie trofejai t.y kokiam amziu grupem priklauso. jos yra dvigubai mazesnes nei reikalauja TA reikalavimai/rekomendacijos.
pasidomekit skaiciais is aplinkos ministerijos ir aad - jums atveps zandikauliai ir jie pasiliks atvepes.

3 punktas visiskas atsakomybes nusiemimas. Pasakyciau kad AM ir AAD veikla yra nusikalstama.

4 punktas cia geresne situacija paskutinius keleta metu. Tik visuomene nera visiskai kvaila - ji matydama pirmus du punktus pagristai vadina , ta visuomenes dali kuri medzioja- ar nori medziot. Vadina - zmonem su sautuvais, sauliais ar dar astriau, tik ne medziotojais.

P.S medziotojo stazas per 20 metu, veikla susiejusi su trofejais per 10 metu, medzioju visoj LT.
as skaicius turiu. Butu idomu kad kas nors pasidometumet jais, padarytumet analize ir ikeltumet cionai
pvz briedziai uz paskutinius pora metu fauna, limitai, sumedziojimas.
keliu rajonu ataskaitas apie kasmetines trofeju apziuras, perspektyvumo analize
CIC sistemos duomenis, jei turit galimybe/priejima - kokie trofejai
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 16 Feb 2026 20:44


Niekas nekalba apie absoliucia laisve, o tik apie pagrindini principa, pas mus yra sugalvotas is oro nuleistas vienetas ant svetimu valdu, o civilizuotame pasaulyje yra medziokles vienetas suformuotas reliu tos zemes valdytoju, abiem atvejais galioja limitavimai, taisykles ir tvarkos, bet musu formavimo pagrindas kiles is laiku kukmet nebuvo privacios nuosavybes ir liko iki siu dienu, del to tai yra rudimentas, tvarka neatitinkanti siu dienu realiju.


Suprantu, apie ką kalbate, ir čia jau diskusija eina ne apie detales, o apie patį pamatinį principą. Jūsų mintis logiška: jei žemė yra privati, natūralu klausti, kodėl medžioklės vienetas formuojamas ne savininkų pagrindu. Tai stiprus argumentas, ir jis tikrai nėra „iš oro“.
Bet kur, mano akimis, atsiranda tas „supaprastinimas“. Teiginys, kad civilizuotame pasaulyje visur veikia schema „žemės valdytojai suformuoja vienetą ir sprendžia“, skamba tvarkingai, tačiau realybėje modeliai gana įvairūs. Net ten, kur savininkų teisės labai stiprios, sistema paprastai apaugusi saugikliais: minimalūs plotai, privalomas jungimasis, valstybės tvirtinami planai, limitai, žalos reguliavimas. Kitaip tariant, principas „nuosavybė → teisė“ beveik visur egzistuoja, bet jis retai būna vienintelis ir absoliutus pagrindas.
Dėl „rudimento“ – taip, Lietuvos sistema istoriškai formavosi kolektyvinio ūkio sąlygomis. Tai faktas. Klausimas tik, ar šiandien ji neveikia iš esmės, ar veikia, bet kelia vis daugiau įtampų. Vieni mato ją kaip stabilumo garantą (ypač populiacijų valdymo ir prieinamumo prasme), kiti – kaip pasenusią konstrukciją, kuri nebeatitinka nuosavybės realijų.
Svarbus momentas: net jei pereitume prie griežtesnio savininkų pagrindo, problemos neišnyktų, jos pasikeistų. Atsirastų daugiau derybų, daugiau ekonomikos, daugiau konkurencijos dėl plotų, galbūt daugiau fragmentacijos. Kai kam tai būtų teisingumo atkūrimas, kitam – sistemos destabilizavimas. Abi reakcijos prognozuojamos.
Man atrodo, kad produktyviausia šitos diskusijos kryptis būtų ne „dabartinė tvarka = bloga / savininkų modelis = teisingas“, o klausimas:
kaip suderinti savininkų teises su populiacijų valdymo logika ir socialiniu prieinamumu?
Nes jei modelis bus teisingas savininkui, bet neveiks faunai – blogai.
Jei bus patogus klubams, bet ignoruos savininką – irgi blogai.
O kad dabartinė sistema patiria vis didesnį spaudimą keistis – čia, panašu, sutaria jau beveik visi. Ginčas lieka tik dėl krypties ir gylio.
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 16 Feb 2026 21:05




trumpai atsakau tamstai ir kitiems
esat paskende 21 amziaus uke, siukslese. Tiesiog susikurem iliuzija kuri veda i desrukcija, faunos niokojima ir visiska degradacija. Rupinames vien isvestiniais dalykais - graziai ipakuotom "medzioklem", informacinio burbulo putimu, savitaiga - kokie mes esam grazus, teisimgi, pukuoti ir toleregiski. Visa tai bandom iteigti kad yra realybe ar siekis .
O realybe yra visai kitokia - ji remiasi skaiciais, faktais, biologiniais ciklais. Visos suinteresuotos grupes LMZD, Gamta, Suduva,LMD , zemiu savininkai, misku savininkai nekalba apie esme o kalba interesais.
medziokle /esme turetu but - trumpai
1 Gamtosauga - fauna ir flora = Balansas.
2 Populiaciju kokybinis gerinimas
3 priziurinciu instituciju atsakomebe - ne tik medziotojai turi atsakyt bet ir AM ir AAD .
4 rysiai su visuomene - testinis darbas o ne vienkartinis/kadencinis

ka mes turim dabar
pilna medziotoju apatija ir neigima - pirmam punkui. Savo elgesiu,darbais
priauginam mes faunos vienetu kad gaunasi disbalansas, degradacija. Niokojamas miskas, paseliai, plinta ligos ir t.t - regresas
2 punktas
mes net nezinom ka ir kiek turim medziot. Savo elgesiu tampam BURTININKAIS - prirasom popieriniu zveriu o po to bandom tuos popierinius zveris sumedziot . Taip ir ivyksta - kadangi realybej tokiu skaiciu nera - paprasciausiai mes daugeliu atveju supildom medziokles lapus ir t.t
As apie kokybe net nekalbu - pasiziurekit parodose kokie trofejai t.y kokiam amziu grupem priklauso. jos yra dvigubai mazesnes nei reikalauja TA reikalavimai/rekomendacijos.
pasidomekit skaiciais is aplinkos ministerijos ir aad - jums atveps zandikauliai ir jie pasiliks atvepes.

3 punktas visiskas atsakomybes nusiemimas. Pasakyciau kad AM ir AAD veikla yra nusikalstama.

4 punktas cia geresne situacija paskutinius keleta metu. Tik visuomene nera visiskai kvaila - ji matydama pirmus du punktus pagristai vadina , ta visuomenes dali kuri medzioja- ar nori medziot. Vadina - zmonem su sautuvais, sauliais ar dar astriau, tik ne medziotojais.

P.S medziotojo stazas per 20 metu, veikla susiejusi su trofejais per 10 metu, medzioju visoj LT.
as skaicius turiu. Butu idomu kad kas nors pasidometumet jais, padarytumet analize ir ikeltumet cionai
pvz briedziai uz paskutinius pora metu fauna, limitai, sumedziojimas.
keliu rajonu ataskaitas apie kasmetines trofeju apziuras, perspektyvumo analize
CIC sistemos duomenis, jei turit galimybe/priejima - kokie trofejai



Trumpai ir be emocijų. Kalbant apie pirmą punktą – teiginys, kad Lietuvoje medžioklės intensyvumas yra „neįprastai didelis“, skaičiais nelabai pasitvirtina. Lyginant sumedžiojimą vienam km², tiek stirnos, tiek šerno ar tauriojo elnio rodikliai Lietuvoje paprastai yra mažesni nei Vokietijoje ar Prancūzijoje ir artimesni Latvijos ar dalies Lenkijos lygiui. Tai nereiškia, kad pas mus viskas idealu – tai tik rodo, kad problema nebūtinai slypi pačiame intensyvume, o labiau jo kokybėje ir valdyme.
Dėl antro punkto – čia kritika iš esmės pagrįsta. Jei 70–80 % klubų apskaitas daro „iš lubų“, visa limitavimo logika tampa iškreipta. Su tuo kovoti galima tik praktiškai: atsitiktiniai, bet reguliarūs patikrinimai (pvz., kasmet audituojant bent 20 % klubų regione), duomenų kryžminis palyginimas su kaimyniniais plotais ir biologiniais indikatoriais (fotospąstai, žalos duomenys, stebėjimų žurnalai), aiškios sankcijos už sistemingą neatitikimą. Ne mažiau svarbi ir motyvacija sąžiningumui – klubams, kurių apskaitos patikrose pasitvirtina, mažiau biurokratijos ir didesnis pasitikėjimas kitais metais. Kitaip tariant, sistema turi ne tik bausti, bet ir skatinti tikslumą.
Trečias punktas – institucijų atsakomybė. AM ir AAD negali būti vien „taisyklių leidėjai ir protokolų rašytojai“. Jei apskaitų kokybė prasta, tai jau ne tik klubų, bet ir kontrolės mechanizmų problema. Reikalingos vieningos metodikos, aiškūs monitoringų standartai, viešai prieinamos suvestinės, realūs auditai ir grįžtamasis ryšys. Kontrolė turi būti ne epizodinė, o sisteminė – kad būtų aišku, jog duomenys tikrinami, o sprendimai remiasi ne nuojauta, o faktais.
Ketvirtas punktas – ryšys su visuomene. Pastaraisiais metais situacija tikrai gerėja, bet vienkartinės akcijos reputacijos neišgelbės. Visuomenei svarbiausia ne gražūs renginiai, o nuoseklus elgesys: sauga, etika, skaidrumas, aiškūs paaiškinimai, kodėl ir kiek medžiojama. Kai realūs darbai sutampa su deklaracijomis, mažėja ir stereotipai apie „žmones su šautuvais“. Ryšys su visuomene šiandien yra ne PR klausimas, o medžioklės socialinės licencijos dalis.
Apibendrinant – diskusija apie „esmes“ labai reikalinga, bet be tvarkingų duomenų, veikiančios kontrolės ir realios atsakomybės ji liks tik filosofija. Tvarka prasideda ne nuo lozungų, o nuo apskaitos, skaidrumo ir kasdienės praktikos.
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 16 Feb 2026 21:13


Apskaitos patikimumas medžioklėje: kaip tai sprendžiama Europoje
Diskusijos apie medžiojamųjų gyvūnų apskaitą ir galimą skaičių „koregavimą“ kyla ne tik Lietuvoje. Tai universali tema, nes daugumoje šalių pirminius duomenis renka ir teikia ne valstybės pareigūnai, o patys medžioklės teisę vykdantys subjektai – klubai, būreliai ar medžioklės plotų valdytojai. Skirtumai tarp valstybių atsiranda ten, kur įdiegiami efektyvūs kontrolės ir kryžminio tikrinimo mechanizmai.
Vokietija: privalomi sąrašai ir institucinė kontrolė
Vokietijos sistema remiasi privaloma sumedžiojimo apskaita („Streckenliste“). Medžioklės teisės turėtojas privalo fiksuoti sumedžiotus ir rastus kritusius gyvūnus, o įrašai turi būti atliekami per nustatytą laiką. Dokumentus bet kada gali pareikalauti pateikti žemesnioji medžioklės institucija (untere Jagdbehörde). Kasmet teikiama oficiali suvestinė („Streckenmeldung“), iš kurios formuojama nacionalinė statistika.
Svarbu tai, kad duomenų šaltinis yra pats medžiotojas ar plotų valdytojas, tačiau kontrolė – valstybinė. Institucijos turi teisę tikrinti apskaitos dokumentus, o sumedžiojimo planavimas (pvz., Abschussplan tam tikroms rūšims) susiejamas su oficialiais duomenimis. Tai sumažina galimybes „laisvai interpretuoti“ skaičius.
Prancūzija: kvotos, žymos ir greita deklaracija
Prancūzijoje stambiųjų kanopinių apskaita griežtai susieta su „plan de chasse“ sistema. Sumedžiotam gyvūnui privaloma speciali žyma („bracelet“), o pats sumedžiojimas deklaruojamas per trumpą terminą, dažnai per 48 valandas, naudojant skaitmenines platformas. Kai kuriose teritorijose papildomai numatyta pareiga pateikti gyvūno dalis patikrai.
Ši sistema sukuria kelis kontrolės lygius: fizinę žymą, elektroninę deklaraciją, terminus ir galimą patikrą vietoje. Tokia architektūra praktiškai neleidžia „sezono gale“ suvesti patogių, bet realybės neatitinkančių skaičių.
Lenkija: planinė sistema su valstybiniu tvirtinimu
Lenkijoje medžioklė grindžiama metiniais medžioklės planais (Roczny plan łowiecki). Juos rengia medžioklės apylinkių nuomininkai (dažniausiai klubai), remdamiesi inventorizacija ir ankstesnių metų rezultatais. Planai derinami su vietos savivalda, žemdirbių atstovais, o galutinai tvirtinami valstybinių miškų pareigūnų (Lasy Państwowe) bei dalyvaujant Lenkijos medžiotojų sąjungai (PZŁ).
Sistema teoriškai sukuria balansą tarp savivaldos ir valstybės, tačiau audito institucijos ne kartą atkreipė dėmesį, kad realaus tikrinimo intensyvumas ne visada pakankamas. Tai rodo, kad net ir planinė struktūra negarantuoja apskaitos tikslumo, jei trūksta praktinės kontrolės.
Ar apskaitos „koregavimas“ – tik Lietuvos problema?
Paties reiškinio rizika egzistuoja visose šalyse. Skirtumas tas, kad Vakarų Europoje apskaita dažniau susieta su keliais „užraktais“: privalomomis žymomis, trumpais deklaravimo terminais, skaitmeninėmis sistemomis, atsitiktiniais patikrinimais ir realiomis sankcijomis. Kuo daugiau tokių kontrolės taškų, tuo didesnė tikimybė, kad statistika atspindi realią situaciją.
Kryptys, kurios stiprina apskaitos patikimumą
Europos praktika rodo kelis veikiančius principus:
Trumpi deklaravimo terminai – duomenys pateikiami beveik realiu laiku, o ne sezono pabaigoje.
Privalomos fizinės žymos – sumedžiojimas turi materialų patvirtinimą.
Skaitmenizacija – mažiau vietos „kūrybiškam popieriui“.
Atsitiktiniai patikrinimai – ne masiniai, bet nuoseklūs ir nenuspėjami.
Sankcijos už neatitikimus – aiškios ir taikomos praktikoje.
Išvada
Medžiojamųjų gyvūnų apskaitos patikimumą lemia ne vien medžiotojų sąmoningumas. Didžiausią skirtumą daro sistemos konstrukcija – kiek joje yra nepriklausomų kontrolės taškų, kryžminio tikrinimo ir realios atsakomybės. Vokietijos ir Prancūzijos pavyzdžiai rodo, kad net kai duomenis renka patys medžiotojai, skaidrumą gali užtikrinti griežta procedūrinė ir technologinė disciplina.
Anonimas


# Gesendet: 16 Feb 2026 21:36


Makronas

kosmonaute paskaityk ka parasiau auksciau tavo posto.
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 16 Feb 2026 22:29


Anonimas

Sugebėk pacituoti Ir argumentuoti

Anonimas


# Gesendet: 17 Feb 2026 08:15


Lenkai mano akyse yra zenkliai krite, nes uzdraude vaiku dalyvavima medziokleje, kazko idiotiškesnio ir prigimtinai neteisingesnio, butu sunku sugalvoti, nebent lygintume su sovietiniais plotu vienetais grista medziokles teise salyje, kuri neturi nieko bendro su sovietine tvarka ir daug metu yra demokratine valstybe, kur privati nuosavybe konstituciškai yra visos ūkines veiklos pagrindas, o medžioklė (pagal teismo išaiškinimą) yra taip pat ūkiné veikla.
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 17 Feb 2026 09:29


Lenkijos medžioklės teisėje vaikų ir paauglių dalyvavimo tema tapo simboline riba tarp dviejų požiūrių: „medžioklė kaip tradicija ir ugdymas“ prieš „medžioklė kaip rizikinga veikla, kurioje vaikui ne vieta“. Lenkijoje jau kelerius metus galioja principas, kad nepilnamečiai (iki 18 metų) negali dalyvauti medžioklėse. Šis draudimas buvo įtvirtintas 2018 m. keičiant medžioklę reglamentuojančias nuostatas, o viešojoje erdvėje jis buvo aiškinamas pirmiausia vaikų saugumu ir gerove – t. y. kad medžioklė (ypač varyminė) kelia padidintą sužalojimo riziką, be to, gali būti laikoma netinkama nepilnamečiams dėl kontakto su krauju, gyvūno žūtimi ir galimos psichologinės traumos ar „smurto normalizavimo“ argumento.
Kartu Lenkijos diskusija niekur nedingo – ji periodiškai sugrįžta į politinę darbotvarkę. 2025 m. Seime registruotas projektas vėl kelia idėją leisti nepilnamečiams dalyvauti medžioklėje prižiūrint suaugusiesiems (t. y. kalbama ne apie „laisvę vaikams medžioti“, o apie dalyvavimą/lydėjimą su aiškiais ribojimais). Šalininkų argumentai dažniausiai sukasi apie tėvų teisę ugdyti vaikus pagal šeimos tradicijas, apie ryšį su gamta ir kaimo kultūra, apie kartų kaitą (jaunimo pritraukimą), taip pat apie tai, kad „uždraudus dalyvauti“, medžioklė praranda socialinę terpę ir tampa dar labiau stigmatizuojama. Priešininkai atsako, kad sauga ir vaiko interesas yra aukščiau tradicijos, o „ugdymas“ gali vykti per švietimą, gamtos pažinimą, šaudymo sportą ar medžioklės kultūros renginius, bet ne per realų buvimą medžioklės metu.
Svarbu suprasti, kad Europoje nėra vieno modelio. Daug kur nepilnamečių klausimas sprendžiamas atskiriant „dalyvavimą“ nuo „medžiojimo su ginklu“. Pavyzdžiui, Prancūzijoje egzistuoja „chasse accompagnée“ (medžioklė su palyda) – ji leidžiama nuo 15 metų, po pradinio praktinio mokymo ir gavus leidimą, o tikslas yra saugiai įvesti jauną žmogų į sistemą su aiškia atsakomybe ir kontrolės mechanizmais. Vokietijoje plačiai taikomas „Jugendjagdschein“: jis gali būti išduodamas nuo 16 metų, bet nepilnametis medžioti gali tik lydimas (prižiūrimas) suaugusio, turinčio patirtį ir teisę medžioti – tai iš esmės yra „leidimas su rankiniu stabdžiu“, kur atsakomybė ir kontrolė įrašyta į pačią konstrukciją. Danijoje medžiotojo pažymėjimo („jagttegn“) logika taip pat siejama su amžiumi (paprastai nuo 16 m. laikyti egzaminą), o jaunimo įtraukimas praktikoje dažnai vyksta per lydėjimo formatą, kai dalyvaujama kaip palydovas, o ne kaip savarankiškas medžiotojas.
Kitos šalys dažniausiai laikosi „licencija ir ginklas – tik nuo pilnametystės arba nuo 16 su griežtomis sąlygomis“, bet „buvimas kartu“ gali būti reguliuojamas švelniau. Ispanijoje bendras principas (valstybiniu reglamentu) sieja teisę medžioti su minimaliu amžiumi (istoriniuose reglamentuose minimas 14 metų slenkstis), tačiau praktikoje daug kas priklauso nuo regioninių taisyklių ir ginklų laikymo/naudojimo leidimų nepilnamečiams (dažnai – tik su suaugusio priežiūra ir atskiru ginklų leidimu). Italijoje medžioklė aiškiai siejama su pilnametyste: veikla gali būti vykdoma nuo 18 metų turint atitinkamą licenciją. Nyderlanduose medžioti (turint „jachtakte“) paprastai galima tik nuo 18 metų, ir net medžiotojų organizacijos pažymi, kad ankstesnės „16–17 m. medžioklės prižiūrint“ galimybės buvo panaikintos dar 2002 m. Belgijoje (pvz., Valonijoje) medžioklės leidimas taip pat siejamas su 18 metų riba. Vengrijoje veikia atskirai aprašoma jaunimo medžioklės praktika (t. y. nepilnamečiai gali būti įtraukiami per aiškiai apibrėžtas procedūras, egzaminus ir priežiūrą), tačiau čia vėl esminis principas tas pats: „jaunimo įtraukimas“ nėra tas pats, kas „laisvas dalyvavimas be kontrolės“.
Dėl „kokio tipo medžioklėse negalima“ Lenkijos diskusijoje dažniausiai minima būtent varyminė (kolektyvinė) medžioklė kaip rizikingiausias formatas: daug šaulių vienu metu, judėjimas, šūviai, didesnė incidentų tikimybė. Kai kuriose kitose šalyse, net kai leidžiama „medžioklė su palyda“, taisyklės praktiškai nukreiptos į tai, kad jaunas žmogus dalyvauja kontroliuojamomis sąlygomis, su mokymu, aiškia atsakomybe ir ribotu savarankiškumu (tai iš esmės yra „įvedimas per licencijuotą priežiūrą“, o ne „ateik, pažiūrėk kaip nori“).
Jei šią temą reikėtų suformuluoti spaudos straipsnio išvadai, ji būtų tokia: Lenkijos modelis (draudimas iki 18 m.) Europoje labiau išsiskiria kaip griežtas, „juodai-baltas“ sprendimas, o didelė dalis Vakarų ir Šiaurės Europos renkasi „pilką zoną“ – leidžia jaunimą įtraukti, bet ne per laisvą dalyvavimą, o per licencijuotą lydėjimą, mokymą ir aiškų atsakomybės mechanizmą. Toks kompromisas dažniausiai ir yra realus kelias: jei tikslas – sauga, reputacija ir kartų kaita, tai vien draudimai arba vien tradicijos argumentai retai duoda gerą rezultatą; veikia taisyklės, kurios vienu metu saugo vaiką, apsaugo medžioklės reputaciją ir suteikia jaunimui civilizuotą, kontroliuojamą „įėjimą“ į bendruomenę.
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 17 Feb 2026 09:30


Vokietijoje ir Prancūzijoje Lenkijos sprendimas buvo stebimas su susidomėjimu, tačiau vieningo „oficialaus vertinimo“ nebuvo. Reakcijos labiau atspindėjo jau seniai šiose šalyse egzistuojančią vidinę diskusiją apie jaunimo vietą medžioklėje.
Vokietijoje medžiotojų bendruomenės atstovai ir dalis žemės savininkų į tokį draudimą dažniau žiūrėjo kritiškai. Argumentas paprastas: Vokietijoje veikia „Jugendjagdschein“ sistema, leidžianti jauniems žmonėms nuo 16 metų medžioti tik su griežta suaugusiojo priežiūra. Todėl visiškas nepilnamečių eliminavimas iš medžioklės vokiečiams atrodė kaip perteklinis ribojimas, galintis pakenkti kartų kaitai ir tradicijų perdavimui. Kita vertus, platesnėje visuomenėje ir tarp gyvūnų gerovės organizacijų Lenkijos modelis buvo vertinamas palankiau – kaip nuoseklus žingsnis vaikų apsaugos ir saugos logikoje.
Prancūzijoje reakcija buvo dar labiau niuansuota. Šalyje galioja „chasse accompagnée“ modelis, leidžiantis jaunimui dalyvauti medžioklėje nuo 15 metų po mokymų ir su licencijuota palyda. Prancūzų medžiotojų organizacijos pabrėžė, kad sauga ir kontrolė gali būti užtikrinamos ne draudimais, o mokymu bei aiškiomis taisyklėmis. Todėl visiškas draudimas iki 18 metų buvo vertinamas skeptiškai kaip pernelyg griežtas. Tačiau gyvūnų teisių ir vaikų psichologinės gerovės gynėjai Prancūzijoje Lenkijos sprendimą dažnai pateikė kaip „socialiai jautresnį“ precedentą.
Apibendrinant, nei Vokietija, nei Prancūzija neturėjo vieningos pozicijos „už“ ar „prieš“. Medžiotojų organizacijos dažniau akcentavo, kad jaunimo įtraukimas su griežta priežiūra yra geresnis kelias nei absoliutūs draudimai, o dalis visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų Lenkijos sprendimą matė kaip logišką vaikų apsaugos priemonę. Kitaip tariant, Lenkijos įstatymas ne tiek sukėlė pasipriešinimą ar palaikymą, kiek dar kartą išryškino, kad Europoje egzistuoja dvi skirtingos filosofijos: „drausti dėl saugos“ ir „reguliuoti bei mokyti dėl saugos“.
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 17 Feb 2026 09:31


Dėl varovų amžiaus riba Europoje nėra vienoda – ji priklauso nuo nacionalinių įstatymų ir saugos taisyklių. Bendras principas daugelyje šalių: varovu gali būti ir nepilnametis, bet tik su aiškiomis sąlygomis (tėvų sutikimas, instruktavimas, be ginklo, suaugusiųjų priežiūra).
Lenkija
Po pataisų Gyvūnų apsaugos įstatyme nepilnamečiams draudžiama dalyvauti medžioklėje. Praktikoje tai reiškia, kad asmenys iki 18 m. negali būti nei medžiotojai, nei varovai, nei „stebėtojai“.
Vokietija
Federaliniai teisės aktai tiesiogiai nenustato atskiro „varovo amžiaus“, todėl taikoma bendra logika: nepilnamečiai gali dalyvauti kaip varovai tik su tėvų sutikimu, be ginklo ir laikantis griežtų saugos reikalavimų. Realios ribos dažniausiai nustatomos draudimo, darbdavių atsakomybės ir medžioklės vadovo sprendimu. Dažna praktika – nuo ~16 m., bet su priežiūra.
Prancūzija
Tiesioginio draudimo nepilnamečiams būti varovais nėra, tačiau būtinas instruktavimas ir priežiūra. Vietinė praktika paprastai leidžia dalyvauti paaugliams (dažnai nuo 15–16 m.), jei tai organizuota medžioklė ir laikomasi saugos taisyklių.
Skandinavija (pvz., Švedija)
Nepilnamečių dalyvavimas galimas, bet labai akcentuojama sauga ir atsakomybė. Jaunimas gali būti varovais su suaugusiųjų priežiūra; reali praktika dažniausiai nuo 15–16 m.
Anonimas


# Gesendet: 17 Feb 2026 10:21


Vėl visako valdytojas ir savininkas išlindo
Anonimas


# Gesendet: 17 Feb 2026 13:47


Tai, kad as niekur ilindes nebuvau, prie ko cia "vėl išlindo?"
Nezinau geresnio budo tapti medziotoju ateityje, kaip bunant vaiku dalyvauti joje su savo tevais, seneliais.
Yra didziulis skirtumas tarp zmoniu kurie tapo medziotojais trisdesimties ir tu kurie nuo mazens augo medzioklese
Anonimas


# Gesendet: 17 Feb 2026 14:11


Turiu klausima, jei musu Lituviska kolchozine medziokles vienetu sistema yra tokia gera, orientuota i kiekviena medziotoja ir puikiai tinka valstybinio zveries populiaciju reguliacijai, tai kodel mes jos nepropoguojam ir nesiulom kitoms europos salims, galetume buti pavyzdys europai, kodel nesiulom vokiečiams atsisakyti ju tvarkos grystos privacia valda, juk musu tobulesne ir teisingesne sistema
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 17 Feb 2026 18:37


Tai, kad as niekur ilindes nebuvau, prie ko cia "vėl išlindo?"
Nezinau geresnio budo tapti medziotoju ateityje, kaip bunant vaiku dalyvauti joje su savo tevais, seneliais.
Yra didziulis skirtumas tarp zmoniu kurie tapo medziotojais trisdesimties ir tu kurie nuo mazens augo medzioklese


Diskusija sukasi apie medžioklės ateitį ir jaunimo įtraukimą, o tai normalu. Mintis, kad vaikystėje patirta medžioklės kultūra formuoja visai kitokį santykį su gamta ir atsakomybe – logiška. Daug kas iš mūsų taip atėjo į medžioklę.
Bet yra ir kita pusė. Šiandien medžioklė – ne tik tradicija ar šeimos laikas, o veikla su ginklais, rizika ir labai jautriu visuomenės vertinimu. Todėl klausimas ne „ar vaikai turėtų matyti medžioklę“, o kaip ir kokiomis sąlygomis.
Mano požiūris paprastas:
Taip, jaunimą reikia supažindinti su medžiokle.
Tačiau tai turi vykti saugiai, aiškiai reglamentuotai ir be dviprasmybių.
Ne „lakstymas varyme dėl romantikos“, o realus pažinimas: gamta, gyvūnų biologija, etika, sauga, atsakomybė.
Didžiausia klaida – kraštutinumai.
„Vaikams apskritai ne vieta“ – per griežta.
„Tegul dalyvauja kaip suaugę“ – neatsakinga.
Jei jaunas žmogus nuo mažens mato tvarkingą, saugią, etišką medžioklę, tai yra didžiulis pliusas bendruomenei. Jei mato chaosą, alkoholį ar „pakazūxą“ – efektas bus priešingas.
Taigi esmė ne amžiuje, o kultūroje ir standartuose, kuriuos patys susikuriame.
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 17 Feb 2026 18:39


Turiu klausima, jei musu Lituviska kolchozine medziokles vienetu sistema yra tokia gera, orientuota i kiekviena medziotoja ir puikiai tinka valstybinio zveries populiaciju reguliacijai, tai kodel mes jos nepropoguojam ir nesiulom kitoms europos salims, galetume buti pavyzdys europai, kodel nesiulom vokiečiams atsisakyti ju tvarkos grystos privacia valda, juk musu tobulesne ir teisingesne sistema



Klausimas provokuojantis, bet visai įdomus 🙂
Pirmiausia, prielaida, kad egzistuoja viena „tobuliausia“ medžioklės sistema, jau pati savaime slidoka. Europoje nėra vieno modelio, kuris būtų laikomas universaliai geriausiu. Kiekviena šalis turi savo istoriją, žemės nuosavybės struktūrą, tradicijas, faunos būklę ir teisinę kultūrą. Medžioklės tvarka visur susiformavo ne „pagal grožio konkursą“, o kaip kompromisas tarp savininkų, valstybės ir medžiotojų.
Kodėl mes „neeksportuojame“ savo modelio?
Todėl, kad tokie dalykai praktiškai neeksportuojami. Vokietijai ar Prancūzijai nereikia lietuviškų pasiūlymų, kaip tvarkyti medžioklę – jų sistemos remiasi šimtmečių teisine ir socialine evoliucija. Lygiai taip pat mes neperėmėme tiesiogiai, tarkime, vokiško reviero modelio. Sistemos yra labai stipriai susietos su:
žemės nuosavybės struktūra (smulkūs vs stambūs sklypai),
istoriniu reguliavimu,
visuomenės požiūriu,
administraciniais gebėjimais.
Ar mūsų sistema „gera“ ar „bloga“ – irgi vertinimo klausimas. Ji turi aiškių pliusų:
✔ leidžia medžioti ir tiems, kurie neturi žemės;
✔ palaiko kolektyvinę atsakomybę už plotą;
✔ teoriškai palengvina populiacijų valdymo koordinaciją.
Bet turi ir minusų, apie kuriuos čia nuolat kalbama:
✖ konfliktai su žemės savininkais;
✖ „svetimos žemės“ jausmas;
✖ vidiniai klubų uždarumai;
✖ pasitikėjimo stoka.
Vokiškas ar kitos privačios valdos modelis irgi nėra rojus:
✖ labai brangus įėjimas į medžioklę;
✖ stipri socialinė diferenciacija;
✖ didelė konkurencija dėl plotų;
✖ medžioklė dažnai tampa labiau kapitalo nei bendruomenės klausimu.
Todėl realybėje vyksta ne „kuri sistema teisingesnė“, o nuolatinis balansavimas. Net Vakarų šalys savo modelius koreguoja – stiprina reguliavimą, duomenų kontrolę, gyvūnų gerovės reikalavimus.
Svarbiausias momentas:
Medžioklės kokybę lemia ne vien modelis, o kaip jis veikia praktikoje.
Ta pati sistema gali būti tvarkinga, skaidri ir efektyvi – arba konfliktiška ir chaotiška.
Užuot ironizavus „kodėl vokiečiams nesiūlome“, gal naudingiau klausti:
👉 ką savo sistemoje galime pagerinti?
👉 kaip mažinti konfliktus su savininkais?
👉 kaip stiprinti apskaitos patikimumą?
👉 kaip kelti saugos ir etikos standartus?
Nes nė viena sistema neveikia gerai, jei ją gadina praktika.
Anonimas


# Gesendet: 17 Feb 2026 19:42


✖ labai brangus įėjimas į medžioklę;
✖ stipri socialinė diferenciacija;
✖ didelė konkurencija dėl plotų;
✖ medžioklė dažnai tampa labiau kapitalo nei bendruomenės klausimu.

Kuo tai blogai paciai medzioklei, kaip nuo to nukencia populiaciju reguliacijos kokybe?
Anonimas


# Gesendet: 17 Feb 2026 19:46


✖ medžioklė dažnai tampa labiau kapitalo nei bendruomenės klausimu.

Ukininkai nebendruomeniski norite pasakyti, nes ju veikla grįsta privačia valda?
Anonimas


# Gesendet: 17 Feb 2026 19:48


Nes kolchoze visi budavo bendruomeniškesni?
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 17 Feb 2026 21:30


Klausimai geri, pabandysiu paaiškinti, ką turėjau omenyje.
Kai kalbama apie „brangų įėjimą“, „socialinę diferenciaciją“ ar „kapitalo įtaką“, tai nėra teiginys, kad tai savaime blogai. Tai tiesiog pasekmės, kurios keičia medžioklės socialinę struktūrą. Kai medžioklė tampa labai brangi, ji natūraliai tampa mažiau prieinama platesniam ratui žmonių. Tai nebūtinai blogina populiacijų reguliaciją, bet gali keisti prioritetus – pavyzdžiui, didesnis dėmesys trofėjinei ar komercinei vertei, mažesnis – kasdieniam selekciniam darbui ar žalos prevencijai.
Populiacijų valdymo kokybė labiau priklauso ne nuo nuosavybės modelio, o nuo kontrolės, planavimo ir atsakomybės mechanizmų. Vokiškas modelis veikia gerai ne todėl, kad jis „privatus“, o todėl, kad ten labai stiprūs reikalavimai apskaitai, limitams, kvalifikacijai ir atsakomybei.
Dėl „kapitalo vs bendruomenės“. Čia ne apie ūkininkų ar savininkų „bendruomeniškumą“. Ūkininkai, be abejo, yra bendruomenės dalis. Mintis buvo kita – kai medžioklės teisė stipriai susiejama su finansinėmis galimybėmis, atsiranda rizika, kad daliai žmonių medžioklė tampa labiau investicija ar statuso elementu nei kolektyvinės veiklos forma. Tai ne kritika, o sociologinė realybė, kurią matome daugelyje šalių.
O dėl „kolchozo“ – nereikia maišyti sąvokų 🙂 Kolektyvinis modelis ≠ sovietinis kolchozas. Kolektyvinės medžioklės struktūros egzistuoja ir Skandinavijoje, ir dalyje Vakarų Europos. Klausimas ne pavadinime, o kaip sistema veikia: ar yra skaidrumas, ar veikia apskaita, ar reali atsakomybė, ar mažinami konfliktai su savininkais.
Mano pagrindinė mintis paprasta:
✔ nėra tobulo modelio visiems;
✔ kiekvienas modelis turi pliusų ir minusų;
✔ rezultatą lemia ne schema, o praktika.
Jei turėsime tvarkingą apskaitą, aiškią atsakomybę ir saugos kultūrą – veiks ir kolektyvinis modelis. Jei to nebus – stringa bet kuri sistema, nesvarbu, privati ar kolektyvinė.
Anonimas


# Gesendet: 18 Feb 2026 08:23


mažesnis – kasdieniam selekciniam darbui ar žalos prevencijai.

Tam yra privaloma valstybes kvota, ne kiek galima, o kiek reikia ismedzioti, be to jei zala daroma, ten kur pats ir medzioji, tai nera kam pasiskusti ir is ko paprasyti kompensacijos, vadinasi zalos prevencija yra aktuali ir kasdiene paties medziokles ploto valdytojo atsakomybe

Kolektyvinis modelis yra is principo neteisingas, sistema turi buti grista privacia nuosavybe ir asmenine atsakomybe, o tik po to gali buti gerai ar blogai valdoma.
Anonimas


# Gesendet: 18 Feb 2026 08:33


Kolektyvinės medžioklės struktūros egzistuoja ir Skandinavijoje, ir dalyje Vakarų Europos.

Kolektuvinis modelis kurio pagrindas vistiek yra privaciu valdu ir/ar numojamu zemiu apjungimas i viena darini, o ne is lubu paimtos teritorijos apibrezimas linija ir jos atidavimas asociacijai nes jie ten matai prie ruso medziodavo.

Cia kaip ant dabartiniu (privaziu) kolektyviniu sodu uzdeti bendra riba ir atiduoti visa plota sraigiu rinkeju asociacijai, nustatyti tvarka ir paleisti rinkejus i jiems nepriklausacias lysves, nes jie valstybes patiketiniai, nes tik jie moka gerai ir tinkamai surinkti sraiges mano darze.
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 18 Feb 2026 08:36


Suprantu jūsų logiką – privačios nuosavybės ir asmeninės atsakomybės principas tikrai turi stiprų racionalų pagrindą. Ten, kur žemės savininkas pats susiduria su žala, motyvacija reguliuoti populiacijas ir vykdyti prevenciją natūraliai tampa labai tiesioginė. Šitą argumentą sunku nuneigti.
Tačiau praktika rodo, kad net „mano žemė – mano atsakomybė“ modeliuose sistema neveikia vien tik savininko valia. Kvotos, planai, limitai, monitoringas, sankcijos – visa tai vis tiek nustatoma valstybės. Kitaip tariant, asmeninė atsakomybė egzistuoja, bet ji yra įrėminta į viešojo intereso apsaugą. Laukinė fauna nėra klasikinė privati nuosavybė, todėl visiškai individualus reguliavimas realybėje beveik niekur neegzistuoja.
Dėl kolektyvinio modelio „neteisingumo iš principo“ – čia jau labiau filosofinis vertinimas. Kolektyvinės sistemos stiprybė yra socialinis prieinamumas ir vientisesnis populiacijų valdymas didesnėje teritorijoje. Silpnybės – konfliktai su savininkais ir atsakomybės „išsiskaidymas“. Privačios valdos modelis tas silpnybes mažina, bet įneša kitus efektus: kainų augimą, konkurenciją dėl plotų, didesnę socialinę diferenciaciją.
Skandinavijos ir Vakarų Europos pavyzdžiai kaip tik rodo, kad realybėje dažniausiai veikia mišrūs modeliai: privati nuosavybė + privalomas jungimasis + kolektyvinis valdymas + stipri valstybės kontrolė. Tai nėra nei grynas individualizmas, nei „iš lubų nuleistas kolchozas“.
O analogija su „sraigių rinkėjų asociacija“ suprantama emocine prasme, bet medžioklės atveju yra vienas esminis skirtumas – kalbame apie laukinius gyvūnus, kurių valdymas visada yra viešojo intereso klausimas. Todėl valstybė neišvengiamai dalyvauja, nesvarbu, modelis labiau privatus ar kolektyvinis.
Man atrodo, kad produktyvesnė diskusijos kryptis būtų ne „kuris modelis ideologiškai teisingesnis“, o:
– kaip realiai mažinti konfliktus su savininkais;
– kaip užtikrinti asmeninę atsakomybę kolektyvinėje sistemoje;
– kaip padaryti apskaitą patikimą;
– kaip kelti saugos ir etikos standartus.
Nes blogai valdoma gali būti bet kuri sistema – ir privati, ir kolektyvinė.
Anonimas


# Gesendet: 18 Feb 2026 08:49


Kolektyvinės sistemos stiprybė yra socialinis prieinamumas ir vientisesnis populiacijų valdymas didesnėje teritorijoje

Teorinis isvadziojims ir mitas, nes nera jokio dideles teritorijos valdymo kolektyviniame medziokles ploto vienete, viskas suskaldyta i atskiras grupes ir medziojima konkreciose vietose - didelio ploto konkreciuose taskuose, visa kita tik buferine zona, kad nebutu svetimu ir kad galetume kur norim pasidaryti medziokles taska.
Anonimas


# Gesendet: 18 Feb 2026 09:02


Skandinavijos ir Vakarų Europos pavyzdžiai kaip tik rodo, kad realybėje dažniausiai veikia mišrūs modeliai: privati nuosavybė + privalomas jungimasis + kolektyvinis valdymas + stipri valstybės kontrolė. Tai nėra nei grynas individualizmas, nei „iš lubų nuleistas kolchozas“.

Cia nera jokio misrumo, visko pagrindas privati valda ir privaciu valdu savininku jungimasis i klubus, cia ne valstybinis kolchozas koki turime pas save, o medziokles ploto vienetas kuri sukure ta zeme valdantya asmenys.
Ir niekas nekalba, kad nereikia medziokles taisykliu ir valstybes reguliavimo.
Makronas
Medžiotojas

registriert

 # Gesendet: 18 Feb 2026 09:19


Suprantu, ką norite pasakyti, ir tame yra dalis tiesos. Praktikoje tikrai dažnai matome, kad didelis plotų vienetas nėra „valdomas kaip viena visuma“. Realus medžiojimas koncentruojasi atskirose vietose, susiformuoja nuolatiniai bokštelių, šėryklų ar varymų masyvai, o dalis teritorijos lieka tarsi mažiau aktyvi. Tai natūrali pasekmė – gyvūnai pasiskirstę netolygiai, infrastruktūra irgi neatsiranda visur vienodai.
Vis dėlto, kai kalbama apie „vientisesnį valdymą“, omenyje paprastai turimas ne kasdienis judėjimas po visą plotą, o planavimo ir atsakomybės lygmuo. Limitai, selekcijos principai, žalos prevencijos sprendimai, apskaita – visa tai formaliai taikoma visam vienetui, o ne tik atskiram bokšteliui. Ar tai idealiai veikia – kitas klausimas, bet pats mechanizmas būtent toks.
Dėl Skandinavijos ir Vakarų Europos modelių – čia, man atrodo, labiau semantinis ginčas. Taip, daug kur pamatas yra privati nuosavybė ir savininkų teisė jungtis į vienetus. Bet pati sistema dažnai turi ir privalomumo elementų: minimalūs plotai, automatinis įtraukimas į bendrą vienetą, valstybės tvirtinami planai, kvotos, kontrolė. Todėl tai ir vadinama mišriu modeliu – privati nuosavybė + kolektyvinis įgyvendinimas + stiprus reguliavimas.
Man atrodo, kad esminis skirtumas tarp mūsų diskusijos pusių yra ne „ar reikia valstybės reguliavimo“ – čia, panašu, sutariama – o kas turėtų būti atskaitos taškas formuojant medžioklės vienetus. Vieni sako: teritorinis/populiacinis vientisumas. Kiti: nuosavybės principas.
Abi logikos turi argumentų:
✔ Nuosavybės modelis stiprina savininko vaidmenį ir atsakomybę.
✔ Teritorinis modelis palengvina koordinuotą valdymą ir prieinamumą.
Turbūt realistiškiausias kelias Lietuvai – ne „arba–arba“, o didesnis balansas:
– daugiau realių teisių ir įtakos savininkams,
– bet išlaikant populiacijų valdymo stabilumą,
– ir stiprinant tai, kas šiandien labiausiai stringa: apskaitą, skaidrumą, atsakomybę.
Nes net ir pats teisingiausias modelis neveiks, jei praktikoje duomenys bus netikslūs, o taisyklės – selektyviai taikomos.
<< 1 ... 621 . 622 . 623 . 624 . 625 . 626 . 627 . 628 . >>
Ihre Antwort
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Abschalten *Was ist das?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... 

» Name  » Passwort 
You can enter just a nickname without password, if username is not registered by another member.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 20
Narių - 0 		Daugiausia: 419 [18 Apr 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai

Powered by miniBB forum software © 2001-2026