NEFORTŪNA - www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po...


- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai

Pokalbiai prieš ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / NEFORTŪNA

Autorius

Žinutė

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 16 Kovas 2016 09:27

Žiema nenorėjo apleisti užvaldyto pasaulio. Balandis, dažnai pasižymintis prakiurusiais upeliais, nutirpusiomis miško atkalnėmis, o kartais iš žemės gelmių į šviesą lendančiomis žolėmis, šiais metais nedaug tesiskyrė nuo sausio ar vasario. Storas sniego sluoksnis, pratęsiantis vaikų žiemos žaidynių sezoną, miško žvėrims bei pargrįžti besiruošiantiems paukščiams kėlė vien tik rūpestį. Po ilgų, šaltų kančios mėnesių, išsekę gyvūnų organizmai laukė pasiklydusių saulės spindulių, suteikiančių energijos bei jėgų išgyventi dar bent keletą savaičių iki tol, kol miškas prisipildys nauju maistu. Neįprastai ilga žiema kėlė nerimą ne tik miško žvėrims, bet ir medžiotojams, kurie, suvokdami situacijos sunkumą, metė visas pajėgas gyvūnų globai, veždami į mišką iš anksto paruoštas pašarų atsargas. Tačiau be atsiradusių neplanuotų darbų ir problemų buvo vienas, kitokio pobūdžio rūpestis, kuris nedavė ramybės emocijų išsiilgusiems miško broliams – į pabaigą einaitis, daugelyje vietovių taip ir neprasidėjęs, pavasarinis bebrų medžioklės sezonas. Nenuilstantys miško darbininkai, skyrium nuo kitų žvėrių, lyg nujausdami galimą gamtos išdaigą, buvo gerai pasiruošę ilgam žiemojimui, todėl ramiai leido laiką patogiuose ir šiltuose urvuose, grauždami dar iš rudens gausiai paruoštas atsargas, nevarginami nei šalčio, nei alkio. Medžiotojai, negalėdami atsispirti pagundai ištrūkti į mišką, nors ir suvokdami veiksmų beprasmiškumą, desperatiškai klajojo nuo vieno bebryno iki kito, ieškodami bent menkiausių bebrų judėjimo ženklų. Tačiau net niekada neužšąlantys upeliai, kuriuose, tarytum, ir buvo galimybių nevaržomai plaukioti, nedžiugino akių šviežiomis į krantą išlendančių graužikų šliūžėmis, varydami į neviltį kalendoriuje skaičiuojant tirpstančias balandžio dienas.

1.JPG

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 16 Kovas 2016 09:27

Tačiau kantrybė ir viltis, daugybę kartų gelbėję mūsų brolius pačiu netikėčiausiu būdu, išgirdo sielų šauksmą ir šį kartą. Išstudijavus visus įmanomus orų prognozės puslapius paskutiniajam savaitgaliui, tapo aišku, kad žiema nebeturi jėgų priešintis stiprėjančiam pavasariui ir visą savaitę numatoma teigiama temperatūra, pagaliau, privers išlįsti bebrus iš urvų pakvėpuoti atšilusiu oru bei pagraužti per kelias dienas sulčių ir energijos prisirpusių karklo šakų. Kartu su bebrais iš namų pradėjo lįsti ir pirmykščio instinkto šaukiami medžiotojai. Net patys seniausi, paprastai tik bokštelius bepripažįstantys šauliai, išsiėmę apdulkėjusius, gilyn į seifo kampą užgrūstus, lygiavamzdžius, patraukė link pamiškių, kur klampodami per kelius siekiantį sniegą braidžiojo upelių ir griovių krantais, ieškodami darbuotis pradėjusių kapliadančių. Kaip ir visada, pietinėje šalies dalyje gyvenantys Medeinos tarnai jau galėjo pasidžiaugti pirmais pavasario laimikiais, tačiau man, atsidūrus amžinai vėluojančiame Žemaitijos miške, tapo aišku, kad nubrėžtas vakaro tikslas nebus lengvai pasiekiamas. Su vyresniuoju pasirinkę sraunųjį miško upelį, kaip anksčiausiai numetusį ledo gaubtą ir turintį didžiausią perspektyvą, išsiskyrėm, pasidalinę žinomais bebrų namais. Nutilus girgždančio sniego garsams bei tarp medžių dingus bendražygio nugaros siluetui, atsidūriau pavasariui nebūdingoje tyloje. Įprastas pargrįžusių paukščių čiulbėjimas bei, laikas nuo laiko, virš miško parskrendančių slankų cypsėjimas, šį kartą nedžiugino ausies, sukurdami nerealumo, vakuumo jausmą. Tik vos juntamas, vakaro vėsą nešantis vėjelis, šaldantis nuo bridimo per sniegą sušlapusį veidą, bei jūros bangų garsus primenantis siūbuojančių pušų ošimas bylojo, kad esu ne sapne. Tačiau ilgai mėgautis tyla nebuvo laiko. Nuo kalvos stebėdamas apačioje vingiuojantį, paskutinius saulės spindulius atspindintį, sidabrinį upelį spėliojau, ką šiandienai man yra numačiusi medžioklės fortūna bei viską stebintys, skirtingai vadinami, bet tikrai egzistuojantys Dievai, kurie apsprendžia, ar esi vertas laimikio. Stovėdamas miško apsupty, po giedro dangaus skliautu, suvokiau, kodėl mūsų protėviai, gyvenę dar tyresnėje ir mažiau žmogaus subjaurotoje gamtoje, meldėsi ir garbino tokius daiktus kaip saulė, menulis, vėjas ar griaustinis. Jeigu net man, laikančiam save išsilavinusiu ir šiek tiek apie pasaulio sandarą žinančiu asmeniniu, sustoja kvėpavimas ir suspaudžia širdį stebint, atrodo, niekuo ypatingu neišskiriantį, gamtos reginį, tai anų laikų žmonėms, kuriems bet koks reiškinys atrodė nepaaiškinamas, natūraliai kilo noras paklusti to reiškinio valiai, tikint, kad motina gamta neleis vienam savo kūriniui nuskriausti kito. Tad, kartodamas jau tradicija tapusį ritualą – padėkojęs už galimybę ištrūkti ir stebėti bundančią gamtą, nusiunčiu dangun žinutę su prašymu lydėti šios medžioklės metu ir pajudu link tolumoje prie upelio matomo bebrų namelio.

2.jpg

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 16 Kovas 2016 09:28

Vasarą šioje vietoje neįmanoma praeiti neįkritus į išraustus kanalus ir urvus, kurie patvinę nuo bebrų darbo ir apaugę tankiomis žolėmis, lyg spąstai laukia užsižiopsojusių klajūnų. Todėl mėgaudamasis užsalusiu slėniu, iš lėto žygiavau palei pat upelio pakraštį, nerimaudamas tik dėl to, kad kapliadančiai, neturėdami galimybės plaukti iki dugno peršalusiais šoniniais kanalais, vargu ar būtų pradėję aktyviai judėti. Kaip dažniausiai būna, jeigu eiti link grobio lengva, tai to grobio ir nepamatysi. Nuėjęs kelis šimtus metrų iki virš žolių iškilusio, apsnigtom šakom apkrauto, kūgio formos namo, taip ir neradau nei vienos lyg peiliu nukirstos šakelės, nei tamsaus sniego lopinėlio, bylojančio, jog gyvūnai pradėjo savo pavasarinę sesiją. Pati bebrų tvirtovė, į prašymus leisti išgirsti bent kokį garsą, atsiliepė mirtina tyla, todėl, nematydamas perspektyvos, pasukau link mašinos, tikėdamasis spėti aplankyti dar bent viena bebryną, kol sutemos visiškai neužklojo miško. Prie automobilio radau lūkuriuojantį vyresnįjį, kurio paieškos taipogi buvo bevaisės. Sudėję ginklus, bet dar nepasidavę, pajudėjom link nenaudojamo durpyno karjero, kur nuo seno gyveno kelios bebrų šeimos, kurių, dėl karjero gylio bei durpingų krantų, niekaip nepavyksta apmažinti. Čia jau daugelį metų jie mėgaujasi plačiai patvenktu, karklais apaugusiu slėniu, kasmet plėsdami valdų ribas rausiant naujus kanalus.

Slėnio apačioje tarp apaugusių šlaitų pasislėpęs, ledo ritulio aikštės dydžio tvenkinys kėlė įvairus, bet daugiausia malonius, prisiminimus. Būtent čia, ančių pamėgtoje vietoje, prieš daug metų nuleidau savo pirmąjį laimikį, čia pirmą kartą prašoviau stirniną ir būtent čia, šiek tiek žemiau upeliu, iš poros metrų prašoviau bebrą. Neigiamas, tamsus prisiminimų atspalvis bėgant laikui turi savybę blėsti, todėl mintyse versdamas įvykių lapus, net tuose, kurie nepadabinti nuotrauka su laimikiu, pavyksta rasti kažką mielo ir gero. Bet gyventi vien prisiminimais dar neatėjo amžius, todėl, ieškodami naujų nuotykių drąsiai žengiame į priekį. Prasibrovę pro susipynusias nuvirtusių medžių ir krūmų šakas, sėkmingai įveikę dešimtmečiais raustus urvus, galiausiai atsiduriam ant minkšto kranto. Negausi šių metų saulė dar nespėjo ištirpdyti ledo, tačiau puri ir korėta žemė jau pakankamai sušilo, todėl stengdamiesi daug nevaikščioti, kad nepajudintume po durpėmis urvuose telkšančio vandens, sustojam, mėgindami išgirsti galimą bebrų judėjimą. Ir staiga vyresnysis, pridėjęs pirštą prie lūpų, atsargiu rankos mostu nurodė tenai, kur pro praplautą užtvanką išteka nedidelis upelis, nešantis savo vandenis gyvybės ir energijos ištroškusiems augalams. Pasukęs galvą ir pats pamatau seniai lauktus, šaltais pavasario vakarais svajotus ir naktimis sapnuotus gyvūnus. Maždaug už šimto metrų, išlipę ant paskendusio ledo tupėjo du gražūs, rudu kailiu pasipuošę, bebrai, kurie neskubėdami, lyg tyčiodamiesi iš pasiekti jų negebančių šaulių, letenomis valėsi rūbus, retsykiais pagrauždami iš anksto nukirstas šakeles. Stebint jų nerūpestingą elgesį kilo visokių medžiojimo idėjų, bet visi planai, dar net nepradėjus jų įgyvendinti, dužo atsitrenkę į priešais matomą storo sniego dangą, apklojusią visus galimus sėlinimo kelius. Akivaizdu, jog ramų vakarą sniego bei lūžtančių žolių traškesys būtų išgirstas žymiai anksčiau, negu pavyktų priartėti šūvio atstumu, todėl neliko nieko kito, kaip tik likti stebėti ir mėgautis šia akimirka. Slinko minutės, bebrai, tai panerdami, tai vėl iškildami, plaukiojo aplink tą patį krūmą, raibuliuojančiu vandeniu aiškiai nurodydami urvo vietą. Lyg suprasdami galimą pavojų, gyvūnai nesuteikė šanso ir nė karto nepanėrė kartu, suvokdami, kad bent sekundei praradę kontrolę to, kas vyksta ant žemės, gali padžiauti savo kailį amžiams.

3.JPG

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 16 Kovas 2016 09:30

Kuo ilgiau stebėjau gyvūnus, tuo didesnė neviltis skverbėsi į sielą dėl šiandieninių fortūnos išdaigų. Padovanojusi puikias akimirkas ji sustojo, lyg bandydama kantrybę, kurios po ilgo laukimo sezono ir taip buvo likę labai mažai. Nors suvokiau, kad pyktis ant to, kas yra virš visko, kas lemia gyvenimą ir gali padėti, neveda prie gero, tačiau negalėdamas susivaldyti pykau dar labiau. Ir netikėtai niūrios mintys nutruko, nes durpyno pabaigoje, prie upelio vagos, kur pratekantis vanduo buvo praplovęs nedidelę properšą, iškilo dar vieno bebro galva. Atstumas buvo geras, šautuvas prie peties ir beliko tik sulaukti, kol bebras išlips ant ledo, tačiau, nepaisydamas mano norų, išsilenkęs ir parodydamas nugarą su uodega, lyg į vandenyno gelmes neriantis banginis, gyvūnas dingo po stora balta danga. Ir vėl fortūna, priartindama tikslą, sukeldama naują adrenalino bangą, pačią paskutinę akimirką atsuko nemaloniąją pusę. Bet vos pradėjęs priekaištauti, vėl gavau netikėtą dovaną – prie pat kojų žiojėjančiame urve sujudėjo vanduo ir už sekundės pasirodė bebro galva, o vėliau ir visas jo kūnas. Gyvūnas, atplaukęs į maitinimosi vietą, ramiai plūduriavo, kaip atrodė, negilioje duobėje, grauždamas letenose laikomas šakeles, net nenutuokdamas, kad iš viršaus į jį įsistebeilijo dvi poros plačiai pravertų akių. Negalėdamas patikėti tokia sėkme ir jau beveik patiesęs kailį prie lovos, net nesukirbėjus minčiai, kad galėčiau nepataikyti, įrėmiau šautuvą į petį ir paspaudžiau nuleistuką. Lyg bičių spiečius išlėkę šratai, dėl neįtikėtinai trumpo atstumo nespėję išsisklaidyti, pasiekė vandenį ir bebras, lyg vienos įgeltas, ėmė suktuku vartytis aplink savo ašį. Matydamas, kad vandens urve daugiau negu tikėjausi ir bijodamas, kad nepasikartotų praeitų metų istorija, kai vos už poros metrų buvęs kapliadantis panirdamas išvengė švino, nesusivaldydamas ir beveik įkišęs ginklą į urvą, paspaudžiau nuleistuką dar kartą. Tačiau tokiomis akimirkomis paleisti šūviai retai pasiekia tikslą – bebras, lyg nesureagavęs ir galbūt apkurtęs nuo garso, makaluodamasis po vandenį, toliau bandė surasti išėjimą iš netikėtų spąstų. Nenorėdamas paleisti vienintelio pavasarinio bebrų sezono laimikio, metęs ginklą į šalį, kritau ant žemės, bandymas ranka pasiekti ir ištraukti urve besiblaškantį gyvūną. Tačiau, įkišęs galvą į skylę ir jau beveik pasiekęs kailį, sustingau. Nežinau kas – ar nosį pripildę parako dūmai, sveikas protas, savisaugos instinktas ar tą akimirką šmėkštelėjusi girdėta istorija, kai bebras perkando medžiotojui pirštą, – sustabdė nuo galimai pavojingo veiksmo, tad pašokęs ant kojų, sušukau vyresniajam, kad dar kartą iššautų. Bet buvo per vėlu. Trečias šūvis į dievų užtarimą užsitikrinusį bebrą nuskriejo pro šalį, nes vėl apžiūrėdamas urvą jutau ir girdėjau, kaip gyvūnas kanalais sprunka tolyn nuo fortūną supykdžiusio ir nemalonę užsitraukusio medžiotojo.

4.jpg

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 16 Kovas 2016 09:31

Po kelių minučių, nuslūgus adrenalinui, pavyko sudėlioti padrikas įvykių detales. Visiškai aiškūs buvo tik du dalykai: bebrą pavyko išgąsdinti ir jis tikrai nebegrįš. Analizuojant veiksmų seką buvo absoliučiai nepaaiškinama, kas sutrukdė palaukti ir gerai nusitaikyti į ramiai valgantį žvėrį, kodėl antrą šūvį paleidau įkišęs vamzdžius į urvą ir kodėl puoliau rankomis graibyti laimikio. Galvai pradėjus veikti standartiniu režimu, labiausiai pykau ant savęs dėl negebėjimo suvaldyti aistrų. Tačiau tokiomis akimirkomis sunku susitvardyti ir mastyti logiškai, tad jau ne pirmą sykį patyręs savigraužą, turėjau susitaikyti ir tikėtis, kad ateityje tai nebepasikartos. Dūmams iš urvo prasisklaidžius, vis dar vildamasis, kad bebras toli nenuplaukė, persisvėręs per duobės kraštą ilga kartimi mėginau užčiuopti jo kūną, bet pagalys, lyg į prarają, dingdavo požeminiame tunelyje, tad po bevaisio murkdymosi po durpingą vandenį teko nutraukti paieškas. Susumavus rezultatai nekokie: trys paleisti šūviai, galimai žeistas bebras, išgąsdinti visi aplinkiniai gyvūnai bei šlapias ir purvinas nelaimėlis šaulys. Viskas bylojo, kad būtų pats laikas nutraukti medžioklę, bet....

Nuo sniego atsispindinti šviesa teikė viltį, azartas niekur nedingo, nepaisant patirtų nesėkmių tikėjimas dievų pagalba neišblėso, todėl apvalę drabužius bei nuo landžiojimo po urvus purvinus veidus, nutarėme apžiūrėti iš tvenkinio ištekantį upelį. Suprantama, kad pirmieji du šiandien matyti bebrai neliko abejingi neįprastam triukšmui ir jau po pirmo griaustinio dingo, laukdami geresnių laikų. Tačiau ne kartą teko girdėti istorijų ir pačiam patirti, kaip bebrai, pasibaidę šūvio, bet nepajutę tiesioginio pavojaus sau, pasirodo dar tą patį vakarą, tad nusprendžiu nesiblaškyti ir patykoti netoli tos vietos, kur jie buvo išlipę ant kranto. Padaręs nedidelį lanką, stengdamasis kiek įmanoma atsargiau žengti per išdavikiškai girgždantį sniegą, pasiekiau vietą, kur taip norėjosi atsidurti dar prieš pusvalandį. Tačiau dabar vienintelis, kas rodė judesį,– tai upelis, vos prieš dieną paskandinęs ledą, lyg kruopštus juvelyras, šlifuodamas jį iš visų pusių, vingiuotu takeliu nešė savo šaltuosius vandenis giliau į mišką, tenai, kur paviršius, galbūt, dar buvo sukaustytas paskutinėje kovoje susirėmusių luitų. Malonus tekančio vandens čiurlenimas neįtikėtinai greitai apramino įsiaudrinusią sielą ir padėjo atsiriboti nuo nemalonių prisiminimų. Viskas lyg prasidėjo iš naujo, todėl negalvodamas apie tai kas įvyko, mėgavausi ramybe, stengdamasis išgirsti judėjimą ar užmatyti kur nors tarp kupstų pasirodžiusį kailį. Netrukus, vos už kelių metrų po žeme pasigirdo lengvai atpažįstamas šakų graužimo garsas. Niekur aplinkui nesimatant namelio iš tolo buvo sunku nustatyti bebrų gyvenamąją vietą, bet dabar, stovint visai šalia, tapo aišku, kad urvas iškastas čia pat, po didelio krūmo šakomis. Žinodamas, kaip puikiai bebrai jaučia žemės virpesius, stengiausi nejudėti, pertraukomis tarp graužimų svajodamas pamatyti paviršiuje išnirusią galvą arba plaukiantį gyvūną išduodančias bangeles. Garsas tai nutildavo, tai vėl pasikartodavo, ir buvau jau bepradedąs susitaikyti su mintimi, kad praleidau žvėrių vakarinį pasivaikščiojimą spėjęs tik ant naktipiečių, kai vos girdimas sniego trakštelėjimas privertė atsigręžti į priešingą nuo urvo pusę. Tai, ką išvydau privertė širdį plakti dvigubu greičiu, įkaitintomis kraujagyslėmis išnešiojant didėjantį adrenalino kiekį. Maždaug už dvidešimt žingsnių, ties į mišką nusidriekiančio šoninio kanaliuko pradžia, pusiau išlindęs iš vandens, nuo krūmelio šakas skabė nedidelis bebras. Matyt, panėręs po ledu jis praplaukė palei pat mano kojas, nesukeldamas jokio įtarimo. Šauti nesiryžau: tarp mūsų esančios senos žolės ir nedideli krūmai vertė delsti tikintis, kad žvėris ant kranto išlįs visas, suteikdamas daugiau šansų, juolab, jog fortūna šią dieną buvo aiškiai ne mano pusėje. Bet ir delsimas kartais būna lemtingas – padelsęs keletą minučių, bebras dingo upelyje, palikdamas mane nežinioje.

Keiksnodamasis už atsargumą ir neryžtingumą, prisižadėjęs šauti vos pasitaikius galimybei, stebėjau besibaigiančią dieną, svajodamas, bet jau nesitikėdamas kito šanso. Tačiau vakaro išbandymai dar nebuvo pasibaigę. Priešingai, nei maniau, bebras nuplaukė ne į urvą, o gilyn į mišką, ir dabar, dantyse laikydamas pagalį, lyg antį aportuojantis retriveris, traukė atgal į pagrindinį upelį. Prisimindamas duotą pažadą nedvejoti primečiau šautuvą ir viltingai laukiau momento, kol gyvūnas priplauks arčiau, tačiau jis, stabtelėjęs ties kanalo ir upelio sankirta, išlipo į krantą, kartu išsitraukęs naują vakarienės porciją. Delsti nebenorėjau, mėgindamas nusitaikyti, kad šratai kelyje sutiktų kuo mažiau žolių, krūmų ir sniego kupstų, nuėmęs saugiklį ir paskutinį kartą nusiuntęs vilties žvilgsnį į už bebro tamsėjantį dangų, paspaudžiau nuleistuką. Ir vėl šūvis privertė sustingti ir taip nejudančią gamtą, pasirodė, kad net upelis sekundės dalelę nustojo tekėti. Vienintelis, kas judėjo – tai bebras, kuris, pasukiojęs galvą, lyg žvalgydamasis, kas trukdo vakarieniauti, nebesuteikdamas antros galimybės iššauti, įsliuogė upelin, su visam dingdamas jo gelmėse. Sunku aprašyti, ką jaučia šaulys, per vieną vakarą paleidęs du sezono laimikius. Drebančiomis rankomis laikydamas vis dar prie peties pridėtą ginklą, beviltiškai tikėjausi išvysti išnyrantį gyvūną, bet deja – šį sykį, net bebrų graužimu nepertraukiama mirtina tyla gaubė aplinką ir atrodė, kad ausys apkurto nuo per vakarą paleistų šūvių. Nežinojau, kaip pabėgti nuo blogų minčių ir liūdesio dėl nevykusios medžioklės. Jau geriau bučiau išsimaudęs lediniame vandenyje, pasimurkdęs po dumblą, sušalęs grįžčiau prie mašinos nešinas, kad ir paties mažiausio bebro, negu dabar, šiltas ir sausas stovėčiau ant upelio kranto, ieškodamas pasiteisinimo, kurio nebuvo. Galėjau kaltinti save ir tik save, kad nesugebėjau pasinaudoti suteiktomis galimybėmis, kad supykdžiau dievus ir fortūną, kuri pamokydama ir paerzindama, lyg buliui iš tolo mojavo raudonu skuduru, kurį pasiekęs gavau špagos dūrį į paširdį. Savigrauža gera tuo, kad verčia apmastyti veiksmus bei padaryti teisingas išvadas, bet šiandien tam nebuvo nei noro, nei jėgų, tad išvadų paieškoms palikęs ilgus prisiminimų ir apmastymų vakarus, nuėjau link vietos, kur buvo tupėjęs bebras. Ant kranto gulintis apgraužtas pagalys liudijo, kad tai nebuvo sapnas ar liguistos fantazijos reiškinys, tačiau be vos ant sniego matomos tamsesnės šliūžės, daugiau niekas nerodė, jog čia būta gyvūno. Viską gerai apžiūrėjęs radau tik kelias šratų žymes, bet nei plaukų, nei, apie pataikymą bylojančio kraujo, nesimatė. Susigūžęs ir susikūprinęs, lyg prispaustas didelės naštos, lėtai patraukiau link automobilio, nelinksma gaida atsisveikindamas su vienai dienai prasidėjusiu ir staiga pasibaigusiu pavasariniu bebrų medžioklės sezonu.

5.jpg

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 16 Kovas 2016 09:32

Greitai pralėkė keturi mėnesiai, atnešę nemažai įspūdžių ir trofėjų. Braudamasis per susipynusias dilgėles ir krūmus su nauja viltimi judėjau link nesėkmingos pavasarinės bebrų medžioklės vietos. Slėnis, apaugęs aukštomis žolėmis, išraizgytas patvinusiais kanalais puikiai tarnaujantis kaip slėptuvė antims, stirnoms ir šernams, gerokai skyrėsi nuo to, ką mačiau pavasarį. Tik upelis, negalėdamas sustabdyti iš aukščiau nubrėžto tikslo, vis nešė ir nešė savo vandenis, maitindamas palei krantus žaliuojančius krūmus ir žoles. Bet šiandieną atvykau ne vien tam, kad pasigrožėčiau laukine gamta. Nešinas maišą su spąstais troškau atsirevanšuoti prieš taip įmantriai mane maustančius bebrus ir savo kolekciją papildyti dar vienu trofėjumi. Tyrinėdamas aplinkui iškastus kanalų labirintus bandžiau surasti tinkamiausią vietą spąstams, tačiau, skirtingai nei žiemą, nustatyti labiausiai bebrų lankomą vietą, nebuvo lengva. Paklaidžiojęs ir porą sykių įsmukęs į paslėptus urvus, galiausiai, palikau trejus nebylius medžioklės liudininkus tam, kad atvykęs rytoj galbūt galėčiau švęsti pergalę.

Kitą dieną, skubėdamas vakar pramintu taku, traukiau link spąstų, daugiausia vilčių dėdamas į paliktus upelio ir kanalo sankirtoje, kur pavasarį gėdingai prašoviau ant kranto tupėjusį bebrą. Bet jau iš tolo pamačiau, kad ir papilti obuoliai, ir geležiniai nasrai, stovi nepaliesti, tyla atsiliepdami į prašymą papasakoti nakties įvykius. Bet medžioklė su spąstais tuo ir įdomi, kad nežinai galutinės baigties, kol nepatikrini visų. Tad nors ir nusiminęs, bet nepraradęs vilties, peršokęs upelį pajudėjau takeliu tolyn, apdairiai apeidamas vakar išbraidytus urvus. Antri spąstai taip pat nesuteikė džiaugsmo. Nors aplinkui išbarstyti obuoliai buvo apgraužti, tačiau bebrai, lyg atspėdami mano kėslus, pasirinko saugius atsitraukimo kelius ir pasigardžiavę pelkyne nematytais skanėstais, ramiai ilsėjosi saugiuose namuose. Beliko patikrinti paskutiniuosius. Neskubėdamas, lyg bijodamas galutinio – neigiamo – rezultato, priėjau prie kanalo, kur po vandenį siekiančiu krūmu slėpėsi tretieji spąstai. Pakėlęs šakas nepamačiau ne tik bebro, bet ir spąstų. Sekundei užvaldžiusį nerimą dėl vagystės tuojau pakeitė įsižiebusi viltis. Truktelėjęs už prie krūmo pririštos vielos pajutau kažką sunkaus, o vėliau ir išvydau gerą pusmetrį palei srovę nuplaukusį, tarp geležinių nasrų įstrigusį bebrą. Nors daugeliui toks laimikis gan įprastas, bet man norėjosi šokinėti iš džiaugsmo – negalėjau patikėti, kad šį kartą viską padariau kaip privalėjau. Buvau laimingas, kad pagaliau pavyko teigiama linkme pakreipti savo nesėkmingų medžioklių istoriją ir po visų pastangų ir nusivylimų fortūna, vėl atsisukdama į mane, suteikė galimybę džiaugtis sėkme.

O namie, tvarkydamas iš tolimo pelkyno parvežtą laimikį, radau kelis, vos po kailiu palindusius šratus. Apsidžiaugęs, kad po kažkieno, gal būt net mano, paleisto netaiklaus šūvio pavyko nesupūdyti laukinio žvėries, dar kartą nusiunčiau padėką medžiotojais ir žvėrimis besirūpinantiems dievams, tikėdamasis, kad su jų pagalba teks patirti dar daugybę malonių įspūdžių gamtoje.