FILMAI, VIDEO MEDŽIOKLĖS TEMA - www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po...


- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai

Pokalbiai prieš ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / FILMAI, VIDEO MEDŽIOKLĖS TEMA

<< 1 ... 27 . 28 . 29 . 30 . 31 . 32 . 33 . 34 . 35 . >>

Autorius	Žinutė
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 09:11 Anonimas Visų pirma – jei lyginame su bendra situacija Lietuvoje, čia dar toli gražu nėra blogiausias variantas. Problemos yra, bet jos nėra unikalios ir nėra neišsprendžiamos. Jei kalbame rimtai, tada kelias yra ne per pasipiktinimą, o per veiksmą. Sėdame, susidėliojame aiškią poziciją ir formuluojame pasiūlymus tiems, kas realiai daro įtaką medžioklės taisyklėms. Pavyzdžiui, jei manome, kad šaudymas bėgantiems žvėrims dideliais atstumais yra neetiškas, tai reiškia konkretų darbą: siūlymus MT pakeitimams, viešą argumentaciją, diskusiją su LMŽD, nuomonės formavimą per autoritetus ir žiniasklaidą. Konkrečiai ko prašome: MT 58.19 punktą papildyti, - ...graižtvinių ginklų šoviniais didesniu nei 200 m atstumu jei jie bėga. Ir - pradedame lobistinę kampaniją. Tai nėra greitas procesas – tai kelių metų kryptingas darbas. Bet būtent taip atsiranda precedentas, praktika ir aiškios ribos. Ir čia sutinku su vienu dalyku: jei patys medžiotojai to neinicijuos, niekas kitas to už mus nepadarys. Skirtumas tarp mūsų, matyt, tas, kad tu sakai „čia viskas beviltiška“, o aš sakau – „čia yra darbas, kurį kažkam reikia padaryti“. Man antras variantas atrodo prasmingesnis.
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 09:55 Jus esate klasikinis Lietuvis, nes bandote viska tavrkyti istatymu keitimu, o čia visai ne taisykliu ir ne reglamentavimo klausimas, blogai yra su zmoniu galvomis, o ne su tekstais popieriuje. Pavargsit kiekviena momenta aprasineti kai nera bendro suvokimo pas žmones, o jo ir negali atsirasti, nes nera esminiu pokyciu, nera autoritetu šitoje senoje pelkėje, viskas plaukia sena vaga ir dar 40 metu neisplauks niekur, nes tesiamos ano meto tradicijos, net jaunimas tampa tais paciais senais bebrais, nes nejuciom perima visa ta pavelda ir kultura, kitokios praktikos tik youtube, o ant zema yra taip kaip visada buvo ir dar ilgai bus. Zveris valstybinis, jo daug, plotas pigus, musu mazai, kam kazka keisti, jei ir taip gerai, nepatikesite kaip greitai sitas liunas itraukia visus revoliucionierius, po ko belieka uzsiimti tik fasadiniu ivaizdziu: skrybelem, trimitavimu, veliavomis ir sriubos virimu. "Medzioklei valio - medzioklei dėkuj"
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 10:24 Pleškink sau i svaikata ir nesuk galvos, svarbiausia juk gamtoje pabuti, su žmonem pabendrauti, (o ka medziokles kultura?), nu tai padeklamuosim kazka medziokles pradzioj, paskleisim koki durna naratyva, kad negalima deti ginklo ant sumedzioto gyvuno, nes kazkaip sove dabar i galva tokia ideja (turbut del kameri).
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 10:25 Su tuo, kad problema pirmiausia yra žmonių galvose, o ne taisyklėse ar popieriuje, aš iš esmės sutinku. Be vidinio suvokimo jokie reglamentai neveikia – tai akivaizdu. Tačiau man atrodo, kad čia yra dar gilesnis sluoksnis, apie kurį mes dažnai nutylime. Galvos neatsiranda vakuume ir nesikeičia pačios savaime. Jos formuojasi sistemoje, kuri arba leidžia pokyčius, arba juos blokuoja. Šiandien regioniniai LMŽD dariniai iš esmės neturi realių galimybių keistis, nes jų teisinė bazė tam nėra pritaikyta. Asociacija pagal savo prigimtį yra savanoriška, fragmentuota struktūra, neturinti nei aiškių svertų formuoti vieningą praktiką, nei realios atsakomybės mechanizmų. Ji gali rekomenduoti, kalbėti, raginti, bet negali nustatyti standartų, kurių būtų nuosekliai laikomasi. Kol tiek regioniniai vienetai, tiek centras veikia asociacijos principu, tol apie tikrą lyderystę ar autoritetą kalbėti labai sudėtinga – tam paprasčiausiai nėra struktūrinių prielaidų. Dėl to visa atsakomybė nuslysta į klubų lygmenį, kur ir atsikuria tas pats liūnas: „taip visada buvo“, „kam keisti“, „visiems tinka“. Net jaunimas, atėjęs su kitokiais lūkesčiais, ilgainiui perima tą pačią inerciją, nes sistema neturi jokių instrumentų skatinti kitokią praktiką. Todėl aš manau, kad jei kalbame apie realius pokyčius, jie prasideda ne nuo pamokslų pavieniams medžiotojams, o nuo pačios struktūros peržiūros: klubo teisinės formos, regioninių organizacijų statuso, jų įstatų ir atsakomybės. Be to bet kokios kalbos apie kultūros kėlimą lieka tik norų lygmenyje. Ir čia atsiranda dar vienas, galbūt nemalonus, bet labai realus faktorius – reputacija ir išorinis spaudimas. Kaip nekeista, neretai būtent mūsų „sąjungininkai“ sukuria tokį neigiamą viešą vaizdą, kuris vėliau tampa pagrindiniu varikliu priverstiniams pokyčiams. Pastarųjų savaičių skandalai aiškiai parodė, kad reputacija šiandien gali būti prarasta per valandą, o jos svarba tapo kritinė. Būtent reputacijos krizės stumia tiek LMŽD, tiek pačią medžioklės teisinę bazę į persitvarkymus, nepriklausomai nuo to, ar bendruomenė tam pasiruošusi. Čia veikia uždaras ratas. Politikai gyvena populiarumo logika – jie remia tas temas, kurios atneša rinkėjų palaikymą. O šiandien medžioklė ir medžiotojai daliai visuomenės yra patogus taikinys, per kurį galima demonstruoti moralinę poziciją ir spausti pokyčius. Tai tampa politiniu arkliuku, ypač prieš rinkimus. Patinka mums tai ar ne, bet šitas spaudimas tik didės, ir jis jau dabar daro realią įtaką sprendimams. Man, kaip medžiotojui, tai matyti skaudu. Norėtųsi, kad pokyčiai gimtų iš vidaus – per suvokimą, autoritetus ir bendruomenės brandą. Tačiau vis labiau panašu, kad realūs pokyčiai ateis iš išorės – per reputacines krizes, politinius sprendimus ir teisinius persitvarkymus. Tai nėra gražus kelias, bet jis, tikėtina, bus veiksmingas. Todėl aš nematau čia paprastos priešpriešos „viskas beviltiška“ arba „viskas gerai“. Aš matau procesą. Jei bendruomenė pati nesusiformuoja aiškių standartų ir neprisiima atsakomybės, tai tą darbą anksčiau ar vėliau padarys kiti – visuomenė ir politika. Galutiniame rezultate, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tai gali būti naudinga visiems: medžioklė taps aiškesnė, labiau apibrėžta ir labiau suprantama visuomenei. Klausimas tik vienas – ar mes būsime aktyvūs to proceso dalyviai, ar pasyvūs stebėtojai. Bet pats procesas, mano galva, jau prasidėjo, ir artimiausi keleri metai jį tik sustiprins.
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 10:54 Problema yra tame, kad musu medziokles elitas, visai ne elitas, o tik apsimeta tokiu (wannabe), o ju otprysku karta lygiai tokia pati, tesianti tas pačias tradicijas t.y. ju nebuvima.
brudas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 11:32 - Redagavo: brudas Anonimas iš šono žiūrint, atrodo, kad jaučiate frustracijas dėl elito Susirenka ir pleškina stirnas skuodziancias laukais Ir..? Medžioklės taisyklės draudžia? Ar medžioklės būdas neleistinas? Ar vaizdus parodė išdraskytų stirnų? Paaiškinkite, prašau, man durnam, nepatyrusiam-kas čia blogai? Nepatogu kai vaikai į kaimyną panašūs....
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 12:49 Ir..? Medžioklės taisyklės draudžia? Ar medžioklės būdas neleistinas? Ar vaizdus parodė išdraskytų stirnų? Paaiškinkite, prašau, man durnam, nepatyrusiam-kas čia blogai? As sakau, pizda su galva žmonem, tokiam kol neparasai, kol bausti nepradedi, kol su pagaliu per galva negaus, tol nesupras, kad kazka nelabai gerai daro ir visas medziokles "elitas" pas mus toks rinktinis
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 12:51 Problema yra tame, kad musu medziokles elitas, visai ne elitas, o tik apsimeta tokiu (wannabe), o ju otprysku karta lygiai tokia pati, tesianti tas pačias tradicijas t.y. ju nebuvima. Dar vienas svarbus dalykas, kurį verta įvardinti atvirai: bet kokiose struktūrose ar organizacijose visada egzistuoja vadinamoji valdymo ašis – žmonės ar grupės, kurios realiai formuoja sprendimus, kultūrą ir tradicijas. Kol ši ašis nesikeičia, arba kol ji nėra veikiama per aiškias taisykles ir atsakomybės mechanizmus, tol jokie tikri pokyčiai neįvyksta. Galima kalbėti, kritikuoti, piktintis, bet sistema tiesiog absorbuoja tą triukšmą ir gyvena toliau. Todėl čia, mano galva, atsiranda labai paprastas, bet nelengvas klausimas sau pačiam: ar aš turiu realią galimybę pakeisti tuos žmones, kurie sudaro tą valdymo ašį, arba pakeisti taisykles, kurios leidžia jiems veikti taip, kaip jie veikia. Jei atsakymas yra „ne“, tada verta sąžiningai paklausti, ar prasminga toliau investuoti laiką ir energiją į kovą, kuri neturi svertų. Tai nėra kapituliacija – tai blaivus situacijos įvertinimas. Toliau pasirinkimai tampa labai aiškūs ir, mano nuomone, visai ne gėdingi. Jei Lietuvos visuomenė per politinius sprendimus ir viešą spaudimą vis dėlto stumia medžioklę į pokyčius, vadinasi toks yra visuomenės lūkestis, ir sistema anksčiau ar vėliau prie jo prisitaikys. Jei tokio spaudimo nėra, vadinasi didžiajai visuomenės daliai dabartinė medžioklės praktika yra priimtina, ir pokyčių tempas bus toks, koks yra dabar. Tokioje situacijoje lieka asmeniniai keliai. Vienas jų – susirasti bendraminčius ir kurti savo kultūros, etikos ir gero elgesio „salą“ ten, kur gyveni ir medžioji, laikantis sau itin aukštų standartų, nepriklausomai nuo bendro fono. Kitas kelias – apskritai nebemedžioti, jei vidinis konfliktas tampa per didelis. Dar vienas – rinktis kitą šalį ar kitą aplinką, kurioje medžioklės kultūra labiau atitinka tavo vertybes. Man atrodo svarbu pripažinti, kad visi šie pasirinkimai yra teisėti. Ne kiekvienas privalo tapti sistemos keitėju, lygiai kaip ne kiekvienas turi taikstytis su tuo, kas jam nepriimtina. Brandumas, mano supratimu, yra gebėjimas aiškiai matyti realybę, suprasti savo galimybių ribas ir sąmoningai pasirinkti, kur ir kaip nori gyventi pagal savo standartus.
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 13:12 Tipinis ubliudko elgesys -"a kur parasyta, kad negalima?"
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 13:18 O kur parasyta, kad -"vyrai, kiauliu siandien nemedziojam" ?
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 13:24 Tai kodel vienoj vietoj sugebat elgtis taip kaip neparasyta, o kitoj nesigauna?
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 13:28 Man atrodo, kad mes čia visą laiką sukamės aplink tą patį klausimą, tik vadiname jį skirtingais žodžiais. „Kur parašyta, kad negalima?“ iš esmės reiškia, kad nėra bendro etikos ir gerosios praktikos suvokimo. O kai jo nėra, tada lieka tik du kraštutinumai: arba viską aprašinėti taisyklėmis, arba aiškintis per bausmes ir jėgą. Nei vienas variantas nėra sveikas. Būtent čia ir atsiranda etikos bei gerosios medžioklės praktikos kodekso poreikis. Ne kaip dar vieno draudimų sąrašo, o kaip aiškaus atsakymo į klausimą, kas yra priimtina net tada, kai tai nėra tiesiogiai uždrausta. Kodeksas reikalingas tam, kad nereikėtų kiekvieną kartą klausti „ar taisyklės leidžia“, o būtų galima remtis bendrai priimtais principais: šūvio kokybe, rizikos vertinimu, pagarba žvėriui, reputacijos pasekmėmis visai bendruomenei. Pavyzdys su „šiandien kiaulių nemedžiojam“ tai labai gerai iliustruoja. Kai bendruomenėje yra nerašytas susitarimas, autoritetas ir pasitikėjimas, nieko rašyti nereikia – žmonės supranta patys. Kai to nėra, viskas griūva į „kur parašyta?“ ir „kol nebaus – nesupras“. Etikos kodeksas yra būtent tas tarpinis lygmuo tarp įstatymo ir lazdos. Ir čia vėl grįžtame prie to, apie ką kalbėjome anksčiau: tokio kodekso neįmanoma realiai įgyvendinti be struktūrų, kurios jį ne tik paskelbtų, bet ir prisiimtų atsakomybę už jo laikymąsi. Asociacijos formatu tai beveik neįmanoma – tam reikalinga aiškesnė lyderystė, autoritetai ir vieninga praktika. Priešingu atveju kodeksas lieka gražiu PDF failu. Mano pozicija paprasta: jei mes nenorime gyventi tarp reglamentų infliacijos ir agresyvaus „auklėjimo“, etikos ir gerosios praktikos kodeksas yra neišvengiamas žingsnis. Jis neišspręs visų problemų, bet jis aiškiai parodys, kas laikoma norma, o kas – ne, net jei tai formaliai leidžiama. Ir tai jau būtų didelis žingsnis nuo „kur parašyta?“ prie „kaip dera“.
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 14:23 Makronas Jau du kodeksus butum parases, tiek teksto isleidai i visata, per ta laika.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 14:41 Gal ir taip. Bet diskusijos ir idėjos atsiranda būtent per tekstą – kol jos neišsakytos, tol jų tiesiog nėra. Kodeksai irgi neatsiranda iš tylos. Mano tikslas čia ne greitai „sutvarkyti“, o aiškiai įvardinti, kur yra problema ir kokio lygmens sprendimų ji reikalauja. Tuo savo dalį šioje diskusijoje laikau padarytą.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 15:54 https://www.youtube.com/watch?v=SBvcvFNyU00
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 17:48 Tai ko dabar tos elniu bandos begancios laukais neapsaude niekas, kazkokie nenormalus tie vokieciai arba pas juos matyt taisyklese parasyta tiksliai, kokiu greiciu ir kokiu atstumo i kokias zveriu koncentracijas galima sauti, o i kokias ne.
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 17:52 Durniai, sneka su tais gyvunais, bando sustabdyti begimo tema, kad normalu suvi galetu atlikti, taigi reikia kalti ir viskas, pagal taisykles juk galima, pataikyti imanoma, reikia bandyti, neklius tai neklius.
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 18:02 O tai ko ne linijom stovi kas 50m žmogus prie zmogaus, i bokstelius sulipe miske, nenormalus lazkokie, nedraugiški matyt ir žvėries priveise tuntais, ukininku ismokoms turbut daug isleidzia, aj pala jie gal savo paciu valdoj ir medzioja, neee - negali buti, turi buti nuo rytu vokietijos laiku like vistiek kazkokie ploto vienetai visiems paskirti.
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 20:05 Vokietijoje medžioklės teisė yra su žeme susieta nuosavybės teisė. Ja naudojasi patys žemės savininkai arba ji yra išnuomota. Daugiau nei 80 % medžioklės ploto yra privati nuosavybė. Medžioklės teisė ne tik suteikia leidimą medžioti tam tikras medžiojamųjų gyvūnų rūšis, bet ir įpareigoja medžiotoją užsiimti laukinės gamtos valdymu. Du pagrindiniai Vokietijos medžioklės ramsčiai yra vadinamoji medžioklės rajonų sistema ir medžiotojams nustatyta laukinės gamtos valdymo pareiga. Medžioklės rajonų sistema Medžioklės rajonų sistema nustato medžioklės teisių turėtojų vietos kompetenciją ir asmeninę atsakomybę už savo rajonus. Medžioklės rajonų sistema leidžia gerai apmokytiems medžiotojams ištisus metus vykdyti stebėseną visoje šalyje. Pavyzdžiui, jie teikia informaciją apie laukinių medžiojamųjų gyvūnų populiacijos būklę. Sistemingas miškų rajonų stebėjimas taip pat suteikia pagrindą tyrimams. Laukinės gamtos valdymo reikalavimas Medžiotojai raginami saugoti medžiojamųjų gyvūnų buveines mūsų labai industrializuotoje ir tankiai apgyvendintoje Vokietijos šalyje. Laukinės gamtos valdymas reiškia tik tiek medžiojamųjų gyvūnų pašalinimą, kiek leidžia populiacijos plėtra, pagrindinių medžiojamųjų gyvūnų gyvenimo sąlygų palaikymą ir pavojų (pvz., medžiojamųjų gyvūnų sukeliamų ligų ir nelaimingų atsitikimų) vengimą. Laukinės gamtos tvarkymas turi būti vykdomas taip, kad būtų išvengta neigiamo poveikio žemės ūkiui, miškininkystei ir žuvininkystei, ypač dėl medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos. Laukinės gamtos išsaugojimas yra neatsiejama biotopų ir rūšių apsaugos dalis. Miškų girininkijų savininkų taikomos priemonės buveinėms gerinti yra naudingos ne tik medžiojamiems gyvūnams, bet ir daugeliui nemedžiojamų gyvūnų, kuriems taikoma apsauga ištisus metus.
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 20:11 https://www.face.eu/sites/default/files/germany_en .pdf
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 20:15 In Germany, the hunting right belongs to the landowner. The two guiding principles of hunting practise are the Reviersystem („Revier“ or hunting estate system) and the Pflicht zur Hege (game management duty of the hunting right owner). The Revier system differs from the licence system applying in other countries in that hunting is only allowed in certain areas (Jagdbezirke). Private hunting territories (Eigenjagdbezirke) must have a minimum area of at least 75 unbroken ha and shared hunting territories (gemeinschaftliche Jagdbezirke, pooling together several smaller territories within one administrative district) 150 ha. These minimum areas can be increased by the Länder. In a private hunting territory the hunting rights belong to the landowner, if he has a hunting permit and his agricultural, forestry or fish farming area amounts to at least 75 unbroken ha. In shared hunting territories, which are all hunting areas that don’t have the size of a private hunting territory and that are located within the administrative boundaries of a district, the hunting right belongs to the „Jagdgenossenschaft“ (hunting cooperative), which is the association of the landowners. As a general rule, the hunting cooperative leases out the hunting right.
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 20:16 Hunting rights can be leased to third parties, subject to a limit of 1000 ha (2000 in mountain areas) per leaser. To obtain a Revier (hunting lease), leasers must have a german annual hunting licence and must have held such a licence for the past three years.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 22:42 Būtent. Ir labai gerai, kad pats tai išdėliojai. Vokietijos pavyzdys aiškiai parodo, kad čia klausimas ne „vokiečiai geri ar blogi“, ir ne „jie šauna ar nešauna“. Skirtumas yra struktūroje ir atsakomybėje. Kai medžioklės teisė susieta su konkrečiu plotu, konkrečiu savininku ar nuomininku ir aiškia laukinės gamtos valdymo pareiga, tada natūraliai atsiranda kitas sprendimų lygis. Žmogus ne tik gali, bet ir privalo galvoti, ką daro, nes pasekmės – jo paties. Ten nereikia kiekvieno dalyko smulkiai aprašinėti taisyklėse, nes veikia tai, ko čia labiausiai trūksta: asmeninė atsakomybė, ilgalaikė priežiūra ir aiški reputacijos kaina. Todėl ir nereikia nei „pleškinti, nes galima“, nei aiškintis su lazda. Sprendimas ateina anksčiau – galvoje. Tai tiesiogiai grąžina prie to, apie ką kalbėjome nuo pradžių: kai sistema sukurta taip, kad atsakomybė išsklaidyta, kai žvėris „valstybinis“, plotas pigus, o pasekmių realiai nėra, tada ir gimsta klausimas „kur parašyta, kad negalima“. Ne todėl, kad žmonės iš prigimties blogi, o todėl, kad sistema taip juos suformuoja. Todėl man vokiečių pavyzdys nėra argumentas „reikia dar daugiau taisyklių“. Jis yra argumentas, kad be struktūrinių pokyčių jokie pamokslai, jokios bausmės ir jokie moraliniai pasipiktinimai neveiks. Ar mes iki to priaugsime patys, ar per išorinį spaudimą – čia jau atskiras klausimas. Bet pats principas akivaizdus.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 22:49 Vokietijoje medžioklės etika ir geroji praktika nėra sutraukta į vieną trumpą „leidžiama–draudžiama“ lentelę, ypač kalbant apie šaudymo atstumus. Čia ir yra esminis skirtumas nuo daugelio kitų šalių. Vokietijos teisėje nėra nustatyto konkretaus maksimalaus šaudymo atstumo metrais, taip pat nėra formalaus punkto, kuris tiesiogiai sakytų „draudžiama šauti į bėgantį žvėrį“. Tačiau tai nereiškia, kad tokie veiksmai laikomi priimtinais. Visa sistema remiasi vadinamąja Hegepflicht – laukinės gamtos tvarkymo ir globos pareiga. Ši pareiga reiškia, kad medžiotojas privalo siekti ne bet kokio sumedžiojimo, o kokybiško, saugaus ir gyvūno kančią minimizuojančio šūvio, kuris atitiktų konkrečią situaciją. Todėl klausimas „iki kiek metrų galima šauti?“ Vokietijoje laikomas neteisingai suformuluotu. Teisingas klausimas yra: ar konkrečiomis sąlygomis šis šūvis yra etiškas, saugus ir profesionalus. Praktikoje ir mokyme Vokietijoje laikomasi gana aiškių nerašytų normų. Daugumoje medžioklinių situacijų etišku laikomas šūvis iki maždaug 100–150 metrų, priklausomai nuo: – ginklo ir optikos, – šaulio realių gebėjimų (ne teorinių), – atramos, – apšvietimo, – fono ir saugumo, – žvėries elgesio (stovi, juda ramiai ar bėga). Šaudymas didesniais atstumais nėra automatiškai „uždraustas“, tačiau jis laikomas išimtiniu atveju, kuris reikalauja itin aukšto profesionalumo ir idealių sąlygų. Būtent todėl realioje praktikoje tokie šūviai beveik nevykdomi – ne dėl taisyklių, o dėl atsakomybės ir reputacijos. Kalbant apie šaudymą į bėgantį žvėrį, Vokietijos medžioklės kultūroje tai yra viena jautriausių temų. Nors formaliai tai nėra absoliučiai uždrausta, daugumoje situacijų toks šūvis laikomas bloga praktika, ypač: – varyminėje medžioklėje, – kai žvėris bėga šuoliais, – kai nėra galimybės garantuoti švaraus pataikymo į vitalinę zoną. Neatsitiktinai patys vokiečių medžioklės autoritetai viešai sako, kad geriau išvis nešauti, nei atlikti techniškai galimą, bet etiškai abejotiną šūvį. Čia svarbi ne pataikymo tikimybė, o pataikymo kokybė. Jei didelė rizika sužeisti, o ne iš karto sumedžioti – toks šūvis laikomas neatitinkančiu Hege principų. Labai svarbu suprasti, kad Vokietijoje šias normas žmogus įsisavina ne forume, o per mokymą ir egzaminą. Medžiotojo rengime nuolat kartojama, jog: – leidžiama nereiškia priimtina, – techninė galimybė nereiškia moralinės teisės, – o „pagal taisykles galima“ nėra argumentas prieš blogą praktiką. Jei medžiotojas Vokietijoje sistemingai demonstruotų elgesį, kuris, nors ir formaliai teisėtas, laikomas neetišku – pavyzdžiui, nuolat šautų į bėgančius žvėris dideliais atstumais – pasekmės būtų ne administracinės, o socialinės ir profesinės. Jis rizikuotų: – prarasti reputaciją, – netekti nuomos, – būti nebepriimamas į bendruomenę, – tapti nepageidaujamu partneriu bendrose medžioklėse. Todėl atsakymas, kodėl Vokietijoje nematome „pleškinimo į bėgančias bandas“, yra labai paprastas: ne todėl, kad kažkur parašyta konkreti metrinė riba, o todėl, kad sistema iš esmės orientuota į atsakomybę, o ne į minimalų leidžiamumo slenkstį. Medžiotojas ten pirmiausia galvoja ne „ar galiu“, o „ar dera“. Ir būtent čia slypi pagrindinė pamoka: etika Vokietijoje veikia ne kaip popierinis kodeksas, o kaip gyvas profesinis standartas, paremtas asmenine atsakomybe už plotą, žvėrį ir bendruomenės reputaciją.
Anonimas	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 22:56 Amen
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 23:03 Amen
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 4 Vasaris 2026 23:23 Vokietijos tipo praktika atsiranda tik tada, kai vienu metu pasikeičia sistema, atsakomybės paskirstymas ir vidinė kultūra. Jei bent vienas iš šių trijų lieka senas – viskas grįžta į „kur parašyta, kad negalima“.. Kad Lietuvoje medžioklėje atsirastų praktika, panaši į Vokietijos, pirmiausia reikia asmeninės atsakomybės susiejimo su konkrečiu plotu. Kol žvėris yra „valstybinis“, plotas pigus, o atsakomybė išskaidyta tarp klubo, valstybės ir „kažko dar“, tol medžiotojas lieka vartotojo pozicijoje. Vokietijoje žmogus medžioja ne „kažkur“, o savo revyre, už kurį jis atsako ilgą laiką. Pasekmės – jo paties: žala miškui, reputacija, nuomos ateitis. Lietuvoje be tokio ryšio bet kokia etika lieka abstrakti. Antras būtinas dalykas – teisinės struktūros peržiūra. Dabartinis modelis, paremtas asociacijomis, yra silpnas formuoti standartus. Asociacija gali kalbėti, raginti, rekomenduoti, bet ji negali reikalauti ir užtikrinti nuoseklios praktikos. Vokietijoje veikia ne „geros valios ratas“, o aiški sistema: revyrai, pareigos, priežiūra, tęstinumas. Jei Lietuvoje regioninės struktūros liks tik formaliais sambūriais be realios galios ir atsakomybės, jokie kodeksai neveiks. Trečias elementas – medžiotojo rengimo lygio pakėlimas. Vokietijoje etika nėra „nuomonė“, ji yra egzaminuojama kompetencija. Ten medžiotojas nuo pat pradžių mokomas ne tik šauti, bet ir nešauti, vertinti situaciją, suprasti šūvio pasekmes, reputacinę riziką ir visuomenės požiūrį. Lietuvoje kol kas mokymas labiau orientuotas į taisyklių žinojimą, o ne į sprendimų kokybę. Be šio lūžio Hege tipo mąstymas neatsiras. Ketvirta – reputacijos reikšmės sugrąžinimas. Vokietijoje medžiotojas gali neprarasti licencijos, bet prarasti revyrą, bendruomenės pasitikėjimą ar partnerius – ir tai yra reali sankcija. Lietuvoje reputacinė kaina kol kas maža: viešas elgesys, vaizdai, „pleškinimas“ dažnai neturi pasekmių viduje, kol neįsikiša žiniasklaida ar politika. Kol bendruomenė pati netaiko reputacinių ribų, jas taikys išorė – dažnai grubiau. Penktas dalykas – etikos ir gerosios praktikos kodeksas, kuris būtų gyvas, o ne dekoratyvinis. Ne „dar vienas PDF“, o dokumentas, susietas su mokymu, bendruomenės sprendimais ir pasekmėmis. Jis turi atsakyti ne „kas draudžiama“, o kas laikoma nepriimtina net jei leidžiama. Be struktūrų toks kodeksas neveiks, bet be kodekso struktūros neturės turinio. Šešta – išorinis spaudimas, kuris jau vyksta. Reikia pripažinti nemalonią tiesą: didelė dalis pokyčių Lietuvoje greičiausiai ateis ne iš vidaus, o per reputacines krizes, visuomenės reakciją ir politinius sprendimus. Kaip tai bebūtų skaudu, tai dažnai yra vienintelis būdas pajudinti sustingusias sistemas. Klausimas tik, ar medžiotojai tame dalyvaus sąmoningai, ar bus stumiami. Ir galiausiai – asmeninis pasirinkimas. Kol sistema keičiasi lėtai, kiekvienas medžiotojas jau dabar gali gyventi pagal aukštesnį standartą: rinktis, kada nešauti, su kuo medžioti, kokius vaizdus rodyti, kokią kultūrą kurti savo rate. Tokios „salos“ ilgainiui arba išauga, arba tampa pavyzdžiu. Vokietijos praktika irgi neatsirado per vienerius metus – ji formavosi dešimtmečiais. Apibendrinant: Lietuvoje tokia praktika atsiras tik tada, kai atsakomybė bus reali, struktūros – veikiančios, o etika – ne deklaracija, o kasdienis sprendimų filtras. Be šių trijų elementų visi ginčai ir toliau suksis apie tą patį klausimą – „kur parašyta, kad negalima“.
Anonimas	# Atsiuntė: 5 Vasaris 2026 13:33 Vokietijos pavyzdys rodo dar ir kita dalyka, kad nera tai jog visa zeme butu sudalinta i medziokles ploto vienetus, tiesiog visoje zemeje gali kurtis atskiros medziokles sodybos, pradedant nuo 75ha vientisos zemes ir tai reiskia, kad 9000 ha sudetyje, gal bus tik 10 tokiu medziokles valdu ir medziojama bus tik 750ha plote o ne 9000ha teritoritorijoje, kur likusi erdve yra automatiskai laisva nuo medziolles, nes valdos per mazos, kad formuoti medziokles sodyba. Sakykime visas 9000 ha medziokles rajonas turi aisku medziokletvarkos plana ir prieziura. Ir dabar paaiskinkite man, kodel, jei toje pacioje teritorijoje, formuojasi, na gerai sakykim 30 valdu medzuojanciu konkrecioje ~2500ha teritorijoje yra blogis, o 30 zmoniu medziojanciu 9000ha yra geris. Atsakau, blogis neturintiems jokiu valdu ir nebegalejimas pleskinti kur papuola, prisidengiant fraze "kur parasyta, kad taip negalima", o geris, tame, kad medziokles teise yra aiskiose rankose su aiskia atsakomye ir nesidriekianti per didziule sunkiai kontroliuojama teritorija.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 5 Vasaris 2026 14:05 Anonimai, čia labai gerai, kad pats taip išvedei mintį iki esmės – nes iš tikro tu čia ne paneigei, o sustiprinai pagrindinį argumentą apie atsakomybę. Pirmas niuansas: Vokietijoje tie 9000 ha niekur „nelieka be medžioklės“ vien todėl, kad dalis sklypų yra mažesni nei 75 ha. Maži sklypai paprastai sueina į bendrus vienetus per „Jagdgenossenschaft“ (žemės savininkų kooperaciją) ir yra nuomojami kaip vienas bendras revyras, todėl visa teritorija vis tiek patenka į aiškiai apibrėžtus medžioklės vienetus su konkrečia atsakomybe. Bet tavo mintis nuo to nesugriūna – ji tikslėja: esmė ne „kiek medžiojama hektarų“, o kam priklauso teisė ir kas atsako. Dabar dėl tavo klausimo „kodėl 30 žmonių 2500 ha blogis, o 30 žmonių 9000 ha geris“. Atsakymas yra toks: pats hektarų skaičius nėra nei gėris, nei blogis. Skirtumas atsiranda iš to, kaip paskirstyta atsakomybė ir kokia yra reali kontrolė. Jeigu 30 žmonių medžioja 9000 ha taip, kad nėra aiškios asmeninės atsakomybės, nėra tęstinumo, nėra revyro šeimininko, nėra reputacinės kainos – tada tie 9000 ha virsta „niekieno erdve“, kur lengva slėptis už „kur parašyta“. Tokiu atveju didelis plotas kaip tik blogina situaciją, nes jį sunku prižiūrėti, sunku susekti praktiką, lengva viską išsklaidyti. O jeigu 30 žmonių medžioja 2500 ha taip, kad medžioklės teisė yra aiškiose rankose, yra konkretūs atsakingi asmenys, aiškus planas, ir egzistuoja reali reputacinė bei praktinė atsakomybė – tai nebėra „blogis“, net jei medžioja tie patys 30 žmonių. Tai tampa tiesiog valdymo modeliu, kuris verčia galvoti ilgalaikiai. Kitaip tariant, „geris“ yra ne plotas ir ne žmonių skaičius, o tai, kad teisė ir atsakomybė nėra išsklaidyta. Ir tavo pačiam pateiktas atsakymas – kad „blogis neturintiems jokiu valdu ir nebegalėjimas pleškinti kur papuola“ – iš esmės ir yra tikslas. Ne dėl to, kad kažką reikia „nuskriausti“, o dėl to, kad medžioklė nėra vartojimas. Ji turi būti valdymas: su ribomis, su prievole, su pasekmėmis. Jeigu žmogus neturi jokio ryšio su plotu ir jokios ilgalaikės atsakomybės, jis natūraliai ieško minimalaus leidžiamumo slenksčio. Jeigu turi revyrą, planą ir reputacijos kainą – jis natūraliai pereina į „ar dera“ logiką. Būtent tai Vokietijos sistema ir daro. Tai sakyčiau mes čia nebesiginčijame, o sutariame: klausimas ne „kiek hektarų“, o „ar medžioklės teisė yra aiškiose rankose su aiškia atsakomybe“. Ir kol Lietuvoje teisė ir atsakomybė yra išsklaidyta, tol turėsim tą patį „kur parašyta?“ sindromą – nes sistema pati jį augina.
Anonimas	# Atsiuntė: 6 Vasaris 2026 20:45 https://www.youtube.com/watch?v=yCGZzlUq9TM