miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)


www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / BŪTI AR NEBŪTI – ŠTAI MĮSLĖ

Autorius Žinutė
gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:48


Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stoti ir jais nusikratyti?

(V. Šekspyras)

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:48


Sėkmė medžioklėje didžiąja dalimi priklauso nuo gebėjimo nustatyti žvėrių dienojimo ir maitinimosi vietas bei nuo to, ar pavyksta atspėti jų maršrutus bei elgesį. Ypatingai aktualu tai tampa vasaros metu, kai atradę jaukų ir tylų užkampį, su pakankamomis maisto ir vandens atsargomis, gyvūnai praktiškai nustoja judėti, tarsi ištirpdami žalioje erdvėje, nepalikdami jokių buvimo ženklų ant minkšto miško keliuko smėlio. Aptikus tokią slaptavietę gali diena iš dienos stebėti, tarsi su skambučiu pasirodančius miško gyventojus, kurie netrikdomi nuolat zujančių, šūkaujančių ir vis kažko ieškančių žmonių, net nesulaukę tamsos išlenda iš guolių, kad pripildytų nuo praeitos nakties ištuštėjusius skrandžius. Tačiau kol gyvūnai dar neklajoja meilės paieškose, kai maisto pilni pakraščiai, surasti tokią žvėrių buveinę, dažniausiai įrengtą pelkių ir šabakštynų apsuptyje, nėra lengva. Tik dėl atsitiktinumo arba ypatingai gero, ne kiekvienam būdingo plotų žinojimo, gali išvysti slaptavietę, garantuojančią jeigu ne laimikį, tai bent jau pliūpsnį gerų emocijų, stebint laukinio žvėries kasdieninį gyvenimą.
1.jpg
1.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:49


Tą vakarą, kiūtindamas link bokštelio, neturėjau net minčių apie susitikimą su šernu. Miško ir nedirbamų pievų apsuptyje styrantis draugas buvo statomas ne ilgašnipių, o mažųjų elninių šeimos atstovų medžioklei, todėl tyliai užsiropštęs pradėjau žvalgytis tarp metrinių žolių galbūt šmėkštelėsiančio rudo kailio. Tačiau stirninai, besiruošdami dar negreitai prasidėsiančiai rujai, neskubėjo į atviras vietas, laiką leisdami ramiai slėniu tekančio, tankiais krūmais apaugusio upelio prieglobstyje, skaniai rupšnodami neseniai nuleisto bebryno teritorijoje išdygusią žolę. Jutau, kad tose džiunglėse vyksta gyvenimas, girdėjau kaip bebras, atstatydamas užtvanką darbuojasi kapodamas pakrantės medelius, girdėjau į dumblą smingančių laibų kojų šliurpimą, tačiau viskas buvo uždengta nepermatoma uždanga, leidžiančia tik fantazuoti apie egzistuojančias būtybes. Kitapus slėnio driekėsi tokia pat kaip ir prie bokštelio laukinė palaukė, žemės ūkio technikos sulaukianti kartą metuose, kai spaudžiant ES terminams ūkininkai visgi nupjaudavo žolę, pagaliau atverdami akims tai, kas ilgus mėnesius slėpėsi gamtos prieglobstyje. Saulė dar aukštai kabėjo virš miško, todėl įdėmiai apžiūrinėjau bet kokį nebūdingą, iš bendro žalio fono išsiskiriantį kupstelį ar juodulį, tikėdamasis pamatyti judesį ir ruošdamasis artėjančios tamsos optinėms išdaigoms.

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:50


Pagaliu, eilinį sykį skenuojant aplinką, dėmesį patraukė lyg prieš tai nebuvęs, tolimoje laukymėje atsiradęs juodas lopinėlis žolėse. Nuo tingėjimo apsunkęs kūnas dėl staigios milžiniškos adrenalino injekcijos privertė susikaupti ir taikiklyje surasti norimą vaizdą. Šis kupstas buvo vos matomas, žemę knisančio šerno siluetas, kuris iš lėto traukė nuo upelio link pievos vidurio. Nei gyvūno amžiaus, nei lyties tokioje tankmėje nustatyti buvo neįmanoma, todėl su šypsena stebėdamas netikėtai atsiradusį žvėrį laukiau momento kol jis, galbūt užlipęs ant aukštesnės kalvelės, leis įdėmiau save apžiūrėti. Tačiau, lyg nujausdamas, kad tarp žolių yra visiškai saugus, žvėris ramiai ieškojo sliekų ir šaknelių tol, kol po kelių minučių prie jo neprisijungė dar du, lygiai tokio pat dydžio gentainiai. Puikiai mačiau kaip pasikeitė svečio elgesys. Linksmai lakstydami po pievą šernai žaismingai baksnojo vienas kitam į šoną, stengdamiesi atimti nasruose laikomą žolės gabalėlį, vizgindami uodegas, retkarčiais ramiai susižvygindami, keitėsi vietomis, lyg manydami, kad brolio iškastoje duobėje bus daugiau maisto. Beveik neliko abejonių, kad stebiu pernai gimusių žvėrių vakarinį pasirodymą. Iki jų buvo apie šimtas penkiasdešimt metrų. Daugeliui toks atstumas pasirodytų komfortabilus ir nekeliantis dvejonių. Tačiau aš, vadovaudamasis savomis taisyklėmis bei anksčiau nepasisekusiais net keturiais netiksliais, pasitikėjimo jėgomis nesuteikiančiais šūviais, vis dar laikydamas pirštą ant nuleistuko laukiau, kada, galbūt priėdę žolės, žvėrys patrauks arčiau upelio.

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:50


Tačiau vakaro planams nebuvo lemta išsipildyti. Po gerų penkiolikos minučių tolumoje nuaidėjęs kolegos šūvis privertė šernus suklusti, o garsui pasikartojus žvėrys, išsirikiavę paskui pirmąjį, lėtu žingsniu dingo tarp medžių, galutinai palaidodami viltį šį sykį grįžti su trofėjumi. Tačiau apmaudo nebuvo. Aišku keiksnojau save už pernelyg didelį atsargumą bei nemeilę tolimoms distancijoms, tačiau džiugesys, kad tikėtina, atradau vasarinę šernų stovyklą, gretai nustūmė neigimas mintis į šoną, leisdamas toliau svajoti apie kitus palaukimus, neabejotinai padovanosiančius nepakarpojamas emocijas.
2.jpg
2.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:51


Kitą dieną, gavęs pasiūlymą pašerti uodų, buvau visomis rankomis ir kojomis „už“. Pasiėmęs į kompaniją brangiąją, greitai užsirašę į lapą, išskubėjome į tik mums žinomą vietelę. Buvo dar labai anksti, net lyginant su vakarykšte išvyka, tad nesitikėdami nieko sutikti, nelabai slėpdamiesi kirtome pievą ir įlepę į bokštelį pasiruošėme ilgam laukimui. Staiga, priešais sėdinti brangioji rankos mostu nukreipė mano žvilgsnį ten, kur tame pat upelio krante kaip ir mūsų statinys, augo senas išsišakojęs klevas. Priglaudęs optiką išvydau saulės spinduoliuose besimaudantį, pavojaus nejaučiantį, nemažą žemės plotą spėjusį išarti vienišą šerną. Mus skyrė vos šimtas dvidešimt metrų ir pirmoji logiška mintis buvo iššauti nieko nelaukiant, neleidžiant pasikartoti vakarykštei istorijai, tačiau palei upelį krūmuose vos juntamas judesys vertė sudvejoti ir delsti. Tuo metu, kai šernas atsistojo viduryje arimo aiškiai atverdamas mentį, kai saugiklis buvo nuimtas, o pirštas buvo bepradedąs traukti nuleistuką, iš krūmų lyg kulka iššoko stambus juodulys, kuris vienu galvos mostu sviedė ramiai besidarbavusį gentainį į šoną, vėl dingdamas tenai iš kur atsirado. Darėsi vis įdomiau. Buvo akivaizdu, kad slėnyje apsistojo ne tik vakar matyti žvėrys, todėl neatitraukdami akių bei įtempę ausis sekėme kiekvieną žolės pasvyravimą, stebėdami tiesioginę laukinės šeimos gyvenimo transliaciją. Tuo tarpu, nustumtasis šernas pašoko ant kojų, tačiau grįžti į maitinimosi vietą nedrįso, tarsi laukdamas krūmuose dingusio vyresniojo leidimo. Tuo momentu net užmiršome, kokiu tikslu atvykome į mišką, visą dėmesį prikaustė šios mažos dramos akimirkos, kurios žaibišku greičiu rutuliavosi toliau. Netrukus iš krūmų išlindo dar du dideli šernai, apsupti aibės dryžuotų, nuolat zujančių atžalų. Mintys apie ginklą išgaravo lyg lengvas rūkas papūtus silpnam vėjeliui. Visiški aišku, kad gindama atžalas, šernė nustūmė praeitų metų, galbūt dar vaikų neturinčią gentainę tam, kad mažieji augintiniai galėtų pasisotinti prieš tai išraustos žemės plote paliktomis gerybėmis. Bandėme skaičiuoti dryžuotus, tačiau galimybes ribojo aukšta žolė ir tik pusmetrio skersmens atviras plotas palei klevą. Mėgaudamiesi akimirka, stebėjome, kaip suėdę visas maistingas „iškasenas“, išsirikiavę vorele, šernai patraukė link tolimiausio miško, iš paskos vejami nuolat žvygaujančių šerniukų. Procesiją uždarė nuskriaustoji, kuri nors ir nustumta, tačiau privalanti paklusti bandos hierarchijai, nusekė įkandin. Buvo gaila atsisveikinti su nepakartojamus laukinio gyvenimo vaizdus atvėrusiais žvėrimis, tačiau galimybių juos sustabdyti neturėjome. Spektakliui pasibaigus vėl ramiai atsisėdome ant suolų, tikėdamiesi, kad tik prasidėjęs vakaras atneš naujų staigmenų.
3.jpg
3.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:51


Mes neklydome – tolumoje ištirpus paskutinio šerno siluetui, nespėjus pailsinti akių, priešingame upelio krante lygiai toje vietoje, kur vakar teko stebėti anksčiau laiko šūvių pabaidytus žvėris, žvilgsnį patraukė žalsvos žolės fone gerai išsiskiriantys trys juoduliai. Griebęs ginklą prisispaudžiau prie optikos nekantraudamas įsitikinti, kad tai tie patys vakarykščiai svečiai. Dar nieko nepasakius, vien iš šypsenos, brangioji suprato, kad šį kartą matomi šernai yra tinkami medžioti. Tačiau mus skyrė tie patys nelemti šimtas penkiasdešimt metrų dumblėto upelio slėnio! Žinant vakarykštę istoriją buvo naivu tikėtis, kad žvėrys priartės arčiau. Vienintelis šansas šį vakarą džiaugtis trofėjumi – surizikuoti ir šauti, tikintis, kad kulka, nepaisydama žolių ir gal net kliudydama krūmus, visgi pasieks tikslą. Tačiau rizikuoti, kai yra abejonių dėl rezultato, neatmetant galimybės aplaidžiai sužeisti žvėrį, tikrai neketinau, tad padėjęs ginklą į kampą ir atsilošęs į bokštelio atramą bandžiau ramiai akimis ganyti vakarieniaujančius žvėris. Visgi nusiraminti negalėjau. Labai kirbėjo paleisti šūvį, norėjosi ne tuščiai užbaigti vakarą, juolab, kad jau antrą kartą stebimi žvėrys vis labiau kėlė medžioklinį azartą bei adrenalino kiekį. Todėl tai pakeldamas, tai vėl pastatydamas ginklą, blaškiausi tarp didžiulio troškimo ir sveiko proto.

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:52


Kai protas visiškai susitaikė su tolimo ir rizikingo šūvio fiasko, leidau sau pripažinti, kad egzistuoja dar viena neaptarta galimybė, kurios net nenorėjau svarstyti. Tačiau mintis galutinai subrendo tuomet, kai atsargiai ir vos girdimai išsakytą idėją tučtuojau entuziastingai palaikė brangioji, kuri, lyg mažas kiršinantis velniūkštis, tarytum to ir telaukė. Sėlinimas – tai tas išsigelbėjimas, kuris padėtų sumažinti atstumą iki komfortabilaus. Tačiau pats procesas, žvelgiant į vietovę, kurią reikėtų pereiti, neatrodė pats paprasčiausias. Neseniai bebrų patvenktas ir tik prieš keletą dienų nuo vandens išlaisvintas slėnis tyvuliavo, po dumblu slėpdamas nematomus urvus, o virš žmogaus ūgio užaugusios žolės, susipynusios su karklų šakomis, beveik naikino šansus be triukšmo priartėti prie žvėrių. Situaciją sunkinto ir tai, kad nulipęs ant žemės, turėčiau sėlinti visai prie pat gyvūnų, nes vos iš bokšto įžiūrimi jų siluetai, tikrai nesimatytų pro brūzgynus. Pamatyti ir iššauti galėčiau tik perėjęs visą slėnį ir atsidūręs vos už keliolikos metrų nuo žvėrių. Visos šios keblios aplinkybės nusvėrė norą sumedžioti ir jei būčiau vienas, tikriausiai, taip ir būčiau likęs tūnoti liūdesy. Tačiau brangiausioji taip lengvai nepasidavė – juk vakaras tik prasidėjo ir net pabaidžius šernus nieko neprarastume. Tokiems argumentams nepaprieštarausi. Dar padvejojęs, bet jau morališkai pasiruošęs, palikęs viską galintį barškėti ar čežėti, pasiėmęs tik ginklą, lazdą ir telefoną, bei nurodęs nenuleisti akių nuo mano taikinio, pranešant apie bet kokį šernų buvimo vietos pokytį, pasidabinęs oranžine skara, pasiruošiau kelionei.
4.jpg
4.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:53


Dar bokštelyje numačiau maršrutą, ir dabar nusileidęs, atsargiai matuodamas kiekvieną žingsnį, laviruodamas tai ant vienos, tai ant kitos kojos, žengiau į bebrų labirintus. Įdėmiai žvalgydamasis ieškant žemėje atsivėrusių urvų, mėginau neįkliūti į sudumblėjusias ertmes. Nepaisant pastangų apčiuopti tvirtesnį pagrindą, kas kartą iš purvo ištraukiant iki kelių smingančius batus, sprogimu nuaidėdavo milžiniškas šliurpimo trenksmas. Rinkdamasis sausoje žolėje bebrų pramintus takus, kurie neabejotinai vedė prie upelio, ėjau zigzagais suprasdamas, kad geriau praeiti toliau, bet tyliai, negu brautis tiesiai per dilgėlynus ir šakas, kurios traškėdamos tik sukurtų bereikalingą papildomą triukšmą. Pagaliau po keliolikos braidžiojimo, ropinėjimo bei griuvinėjimo minučių priėjau, lyg gyvatė vingiuojantį upelį, kurio nukritęs vanduo leido peršokti nesupliauškėjus. Sėkmingai atsidūręs kitame krante, pirmą kartą lengviau atsikvėpiau, pajutęs jog pusė distancijos įveikta.

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:53 - Redagavo: gudas


Šernų nemačiau nuo to momento, kai nulipau nuo paskutinės kopėčių pakopos, ir buvau dar per toli, kad juos išgirsčiau. Atsisukęs į bokštą bandžiau ženklais užklausti brangiosios, ar jie vis dar yra, tačiau uoliai vykdydama užduotį, nei sekundei nenuleisdama žiūronų, pastaroji įsistebeilijo kažkur man į priekį. Toks nepertraukiamas žiūrėjimas leido tikėtis, kad kol kas viskas eina pagal planą, todėl, dar tyliau ir atsargiau rinkdamasis kelią, pradėjau antrą sėlinimo etapą. Atstumas mažėjo, baigėsi dumblas ir purvas, tačiau nuolat vandens maitinama žolė darėsi vis tankesnė ir aukštesnė, todėl kiekvienam žingsniui reikėjo skirti vis daugiau laiko, kad išpainiojus raizgalynę būtų galima pajudėti į priekį. Pagaliau atsidūriau ant kietos žemės už nugaros palikdamas varnalėšas bei rankas kandžiai kabinančias dilgėles. Tačiau čia manęs laukė dar vienas nemalonumas išdžiūvusių ir traškančių žolių pavidale. Būdamas pernelyg arti gyvūnų, negalėjau sau leisti kojomis laužyti senus stagarus, todėl grįžęs nedideliu puslankiu atgal, atradau samanomis apaugusį žemės lopinėlį, kuriuo, kiek įmanydamas tyliau, prislinkau prie artimiausio krūmo, kur pro šakų raizgynes galėjau įžvelgti besidarbuojančius ilgašnipius.
5.jpg
5.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:54


Ramus čepsėjimas bylojo, kad per stebuklą žvėrys manęs nepajuto, tačiau šauti per šakas negalėjau. Keletą minučių delsiau ramindamas kvėpavimą. Galiausiai, žengęs kelis žingsnius į šoną, išėjau iš už krūmų ir padėjęs ginklą ant lazdos pradėjau žvalgytis gyvūnų. Tačiau mačiau tik du šernus. Artimiausias, vos už trisdešimt metrų, buvo įlindęs į išraustą „katlavaną“ taip, kad matėsi tik stuburas, į kurį šauti per žoles buvo pernelyg rizikinga. Tuo tarpu antrasis, nors ir gerokai labiau nutolęs, būdamas šiek tiek palypėjęs ant kalvelės suteikė geresnes galimybes iššauti, tačiau nuolat judėdamas vis neleido tinkamai nusitaikyti. Vis didesnį nerimą kėlė faktas, kad nesimatė trečiojo šerno, kuris galėjo būti bet kur, net arčiau, nei tikėjausi, tad bet kuri akimirka galėjo tapti paskutiniąja, niekais paverčiančia visas pastangas ir išlietą prakaitą. Tad blaškydamasis tarp to, į kurį žvėrį paleista kulką turėtų didesnių šansų pasiekti tikslą, laukiau momento, kada pirmasis išlips iš duobės, arba antrasis bent akimirkai stabtelės. Tokiose dvejonėse praslinko apie dešimt minučių, tačiau niekas nesikeitė. Jau buvau susitaikęs su mintimi, jog ryšiuosi šauti pirmajam į matomą nugaros dalį, kai netikėtai pasigirdo neaiškus triukšmas bei lūžtančių šakų tratesys, kuris be ilgesnių apmąstymų liudijo, kad į slėnį sugrįžo pirmiau matytų šernių banda. Puikiai jutau kaip gyvūnai perėjo upelį ir žvygindamiesi įsitaisė vos už keliasdešimties metrų krūmuose susuktame guolyje. Pasidarė nejauku – visiškai nesinorėjo pakliūti į didelių šernių apsuptį, juolab, kad aplinkui nebuvo nei vieno prieglobstį garantuojančio aukštesnio medžio, todėl nusprendžiau nebedelsti su šūviu. Grįžus bandai sukluso ir mano stebėti vakarieniaujantys šernai. Pirmasis nustojo rausęs žemę, tačiau liko duobėje, antrasis gi, nors ir stabtelėjo klausydamasis parėjusių gentainių garsų, tačiau beveik nebuvo matomas už šakų. Trečiojo vis dar nebuvo matyti. Laukimas galėjo būti pražūtingas, tad nuėmęs saugiklį nusitaikiau į menamą artimiausio gyvūno mentį. Tačiau ginklas, atsiremdamas į taikymosi lazdą, netinkamu kampu prisiglaudė prie plastikinės viršūnėlės, sukurdamas vos girdimą cyptelėjimą. To užteko įsitempusiam žvėriui, kad pajutęs, jog yra nelauktų svečių, iškėlęs galvą žengtų iš daubos į viršų, norėdamas išsiaiškinti pavojaus šaltinį. Šios akimirkos ir telaukiau – dabar jau puikiai matydamas kiekvieną žvėries kūno dalelę, paleidau kulką tiesiai į tikslą ir, greitai persitaisęs, pasiruošiau dar vienam šūviui.
6.jpg
6.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:55


Tačiau šį kartą ne būdinga, po šūvio spengianti tyla, o nubėgančių šernų keliamas triukšmas ardė užmiegančios palaukės harmoniją. Šautas gyvūnas tuojau dingo iš akiračio, neleisdamas sužinoti, ar šūvis pasiekė tikslą. Tą akimirką rūpėjo ne tik laimikis, bet ir paties saugumas, todėl klausydamasis puslankiu man už nugaros užbėgusių gentainių, apsisukęs laukiau jų pasirodant. Tačiau likę du šernai, priėję sėlinimo taką, tarytum gavę nuorodą, pasuko į mišką ir jau nebekeldami pavojaus patraukė tolyn. Nepaisant to, eiti ieškoti sumedžioto žvėries neskubėjau, nes šernės su banda, galbūt nesusipratusios dėl per arti nuaidėjusio šūvio, o galbūt jausdamos saugumą guolyje, pernelyg nenutolo nuo pamėgtos pelkės. Klausydamas jų pikto šnopavimo ramiai išlaukiau porą minučių, kol supratęs, kad mūsų keliai jau nesusikris, ryžausi pajudėjau iš vietos. Per visą laiką, kol stebėjau žvėrį, gerai įsiminęs jo buvimo vietą, atsargiai slinkau į priekį, pasiruošęs sutikti galimai žeistą pašokantį gyvūną, tačiau nei jo paties, nei kraujo žymių, per tuos dvidešimt žingsnių taip ir neradau. Jau ėmė kirbėti nerimas dėl galimos taikymosi klaidos, tačiau priėjęs išraustą duobę joje pamačiau jau nurimusį laimikį. Tik dabar atsisukau į bokštelį, kuriame vis dar akylai pro žiūronus viską sekė bangioji. Aukštai pakėlęs ginklą į viršų sušokau pergalės šokį, leisdamas suprasti, kad medžioklė baigėsi sėkmingai. Stebėdama vidury pievos, lyg nuprotėjusį, šokinėjantį savo vyrą, brangioji taip pat pergalingai iškėlė rankas, nes didžiąja dalimi tai buvo ir jos pergalė. Ji ne mažiau džiūgavo vakaro sėkme, turėdama retą galimybę stebėti visą medžioklės procesą nuo pradžios iki pat pabaigos.
7.jpg
7.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:55


Deja, bet medžiotojo pareigos su šūviu nesibaigia. Paprašęs padėjėjos, kad atneštų bokštelyje paliktą virvę, išpjovęs tinkamą pagalį, pasiruošiau, ne lengvesniam negu sėlinimas, žvėries tempimui atgal per bebravietę. Keletą minučių nesulaukęs ginklanešės, įlindau gilyn į žolyną, kad ją pasitikčiau, kai pastebėjau, kad ji, priėjusi iki upelio sustojo ir toliau nejuda. Iš kelių gestų supratau, kad kažkas trukdo jai ateiti arčiau, o įsiklausius paaiškėjo, jog tas kažkas – visai šalia krūmuose urzgianti šernė, kuri nenorėdama palikti numylėtos vietos, ruošėsi ginti šeimyną ir teritoriją. Tačiau ir jos kantrybė ne begalinė – keliskart garsiai šūktelėjus ir suplojus, gyvūnai pliuškėdami vandeniu dingo tolumoje, pagaliau leisdami susitikti tarsi Berlyno siena atskirtiems dviem šio vakaro medžioklės dalyviams.

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:56


Kad vienas laimikio nepatempsiu, supratau jau po pirmųjų metrų, kai dėl sužeistos kojos mažiau judantis, todėl storą riebalų sluoksnį užsiauginęs šernas įstrigo nedideliame bebrų urve. Galiausiai sutikau pasinaudoti primygtinai siūloma brangiausios pagalba ir, lyg darbui įkinkyti ristūnai, pradėjome sunkią kelionę į kitą bebrų liūno pusę. Ilsėdamiesi kas keli žingsniai, nuolat įkrisdami į prietemoje nematomus urvus, lėtai bet tikslingai judėjome link palaukės. Ir nei į batus prisisunkęs vanduo, nei purvu ištepti veidai ar virvės nuveržtos rankos negalėjo nuslopinti entuziazmo ir gerų emocijų, nes tą vakarą gyvenome viena idėja bei vienu siekiu ir nugalėję abejones bei gamtos mestus iššūkius, pasiekėme rezultatą.

vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:56


Kai galiausiai, pavargę, išsipurvinę bet laimingi, įveikėme paskutinį pelkės barjerą, be jėgų kritome ant rasos padabintos žolės. Žiūrėdami į užklupusios nakties dangų šypsojomės užvaldyti emocijų, nesuvokdami, kad būtent tokios akimirkos, kai kiekvieną sekundę išgyveni tuos pačius jausmus, ir sustiprina svarbų dvasinį žmonių ryšį, paklodamos pagrindą tolimesniems santykiams ir, žinoma, nuotykiams, kurių netrūksta vos įžengus į gamtos namus.
8.jpg
8.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 10:57


Visiems gerų švenčių

vienas šūvis-vienas kūnas

Kinikas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 11:59


gudas

Šį Jūsų apsakymą teko skaityti viename iš medžioklei skirtų žurnalų. Mano kuklia nuomone tai vienas geriausių, mano skaitytų, Jūsų kūrinių šiame žanre. Jau nepamenu kada paskutinį kartą būčiau taip įsitraukęs į panašaus teksto skaitymą. Puiki, puikiai aprašyta istorija. Apie rinktinės leidybą tikrai verta pagalvoti, pradžiugintumėte ne vieną skaityti mokantį medžiotoją

vytasse
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 12:16


Nuostabu. Ačiū. Kažkas šviesesnio švenčių proga

Fatality
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 12:28


SUPER

forester99
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 14:06


gudas

Ačiū už emocijas!

silven
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 14:34


gudas

Turi neeilinius literaturinius sugebejimus.
Galetum isleisti knyga.Rimtai apie tai pagalvok.
As pirmas eile prie knygyno uzsiimciau
Saunuolis.

Su pagarba

vilius257
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 21:58


gudas
saunu..nuostabu, seku visus jusu nuostabiai aprasytus medziokles- nuotykiu epyzodus,juos paskaites pasijauti tiesiog pats ten dalivauji.Turite talenta be jokios abejones tai" neuzkaskite" jo leiskit pasidziaugti jusu minties galybe ta suprantanciams..aciu..

aurimas
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 14 Balandis 2017 23:35 - Redagavo: aurimas


gudas

Gražiai, emocingai ir širdingai

Ir jums sočiu švenčių

Aš vadinu didvyriais ne tuos, kurie laimedavo mintimi arba jega.Aš vadinu didvyriu tik ta, kuris buvo didis širdimi. R.Rolanas

Evaldass
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 15 Balandis 2017 00:36


Liux. Jau gali antra toma isleisti.

Brendis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 15 Balandis 2017 08:31


Skaitai tokius šedevrus ir tarsi pats pasijunti medžioklėj. Tuo labiau kad ir maniškė dažniau mane patį tempia pavakarot bokštely o ne prie kokio teliko pasilikt. Tai va ir nesuprantu, iš kur čia gudas mano nuotykius ištraukė... Žodžiu, super.

Forester
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 15 Balandis 2017 13:39


gudas

kiek suprantu, zmona jau pradeda lankyti kursus ?

Maniske, tai jau su dukra pati sedi, ...



Pamsius
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 16 Balandis 2017 22:41


gudas
Liuks, paskaitai kaip gerą knygą ir jautiesi kaip pats po medžioklės.

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 18 Balandis 2017 08:10


Kinikas
vytasse
Fatality
forester99
silven
vilius257
aurimas
Evaldass
Pamsius
Ačiū Gerbiamieji, tikrai nesitikėjau tokių įvertinimų už šį apsakymą

Brendis
Tai va ir nesuprantu, iš kur čia gudas mano nuotykius ištraukė
Busiu atviras, su Tamstos žmona nieko bendro neturiu

Forester
kiek suprantu, zmona jau pradeda lankyti kursus
Kursus laikyti atsisako, mieliau būna mano akimis ir ausimis bokštelyje, kol aš blaškausi po apylinkės.

vienas šūvis-vienas kūnas

medziotoja
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 18 Balandis 2017 09:47


gudas
Ačiū. Linkėjimai brangiausiąjai.

Jūsų atsakymas
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Uždrausti *Kas tai yra?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... Išjungti

» Vardas  » Slaptažodis 
Iveskite savo vardą ir slaptažodį.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 3
Narių - 0
Daugiausia: 228 [4 Balandis 2018 10:47]
Svečių - 227 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai


Powered by miniBB forum software © 2001-2018