miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / MANO ANTIS!

Autorius Žinutė
Vilnietis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 5 Rugpjūtis 2014 09:57


MANO ANTIS!


Buvau ančių medžioklėje. Ką tai sako kitam aistringam ančių medžioklės mėgėjui? Beveik nieko... O klausimų sukelia dešimtis. Kur? Kada? Kiek matei? Kokių? Kaip skrido? Ar visas kritusias radot?... O dar medžioklės būdai: rytinis ir vakarinis perskridimas tvenkiniuose, sėlinimas su šuniu palei upelius ar melioracijos griovius, tykojimas pasėliuose ar „katilas“ užpelkėjusioje pievoje su sena kūdra viduryje... Todėl ir pyksta žmonos kuomet pradeda du medžiotojai informacija dalintis: - nu, blogiau nei bobos... Kiek galima apie tą patį kalbėti?! – Ne apie tą patį. Vis apie kitą. Vienodų medžioklių nebūna, kiekvieną kartą vis kitokia... Tik jos nesupranta...
Rugsėjo – lapkričio mėnesiais, pradėjus žvarbti orams, kuomet dienos vis trumpėja, laukus ir miškus dažnai skalbia šaltas lietus, o šernai neskuba su šviesa į jaukyklas ar palaukes, pasidaro labai jau nyku sėdėti tamsoj ir tyloj bokštelyje. Tai tau ne gegužės ar birželio mėnuo, kada ilgi vakarai džiugina medžiotojo ausis paukštelių trelėmis, o akis gali paganyti po žaliuojančius tolius. Rudenio naktį bokštelyje tamsu ir tylu, ir tik ančių sparnų švilpesys naktiniam dangui priverčia krūptelti iš netikėtumo, o į širdį įsigraužia gailesys: - ech..., geriau reikėjo važiuoti ančių...
Štai ir mes dar prieš kelerius metus turėjome galimybę medžioti antis išties karališkai. Lauke, netoli miško, apgriuvusios ir apleistos kolūkio fermos pašonėje stūksojo sena siloso duobė. Iš aplink esančių durpynų vanduo sunkėsi į siloso duobę, sudarydamas lyg ir baseiną betonuotomis sienom, aplink žėlė jau dešimtmetį nešienautos žolės ir krūmai, ir, svarbiausia, šio baseino viduryje, jau eilę metų ūkininkas, matyt prastas gaspadorius, pylė pernykščius suplėkusius grūdus. Taigi senoje siloso duobėje pastoviai tyvuliavo vanduo, o viduryje stūksojo iš senu grūdų supilta sala. Ir antys!!!... Šimtai ančių rudenį kas vakarą suskrisdavo į šį (jei ne mes, medžiotojai) pavadinčiau, ančių rojų. Ančiauju jau daugel metų, bet tokių karališkų ančių medžioklių neteko niekur kitur nei matyti, nei apie tokias girdėti. Tačiau prieš keletą metų laikai pasikeitė, durpyną nusausino, krūmus iškirto, buvusią siloso duobę išvalė ir teko mums grįžti prie paprastų ančių medžioklės būdų.
Apie vieną tokių medžioklių ir žadu Jums papasakoti. Tą spalio vakarą ančiauti išvyko keturiese. Na, tiksliau, septyniese: prisiekę ančių medžioklės gerbėjai Leonas su drathare Aina, Povilas su rusų spaniele Rona, Stasys su jagterjere Dina ir primygtinai į kompaniją įsiprašęs Artūras. Ką apie jį galima papasakoti? Nedaug. Dar naujas medžiotojų bendruomenės narys, gražiu nauju medžiokliniu kostiumu apsirengęs, klestinčios bendrovės savininkas, ryškiai išsiskyrė iš jau seniai susimūrijusios, aukštų pareigų civiliniame pasaulyje neužimančios, kukliai apsirengusios ir senais rusiškais šautuvais ginkluotos kompanijos. Kelionės į medžioklę metu, mašinoje, Artūras nesustodamas gyrėsi savo nauju Beretta firmos šautuvu bei magnum šoviniais, žadėdamas „kolūkiečiams“ parodyti kaip reikia šaudyti antis. Likę vyrai gi šypsojosi į ūsą (vėliau papasakosiu kodėl) ir vis tvirtino, kad Beretta pati nešaudys, reikės dar ir pačiam pataikyti. Taip, linksmai pasišpilkiuodami, per kokį nepilną pusvalandį, ir pasiekė mano jau minėtą medžioklės vietą. Išlikęs neblogas privažiavimas iki sugriuvusios fermos privertė pamiršti dar susitikimo vietoje, degalinėje prie miesto, kilusį kartėlį, kuomet Artūras, nieko neklausęs, paskubėjo trinktelėti savo naujojo visureigio dureles ir įsitaisyti sename golfuke, pareiškęs, kad gaila naują mašiną trinti po medžiokles. Ir šunys, esą, smirda... Todėl vyrai skubėjo išlipti iš „kibiro“, idant greičiau ištiestų nutirpusias kojas ir įkvėptų vakarėjančio, rudeniu kvepiančio oro. Kalės nerimastingai uodė nuo „ančių rojaus“ sklindančius kvapus, skubiai atliko savo reikalus ir vyrai griežtomis komandomis jas apšaukę skubėjo pririšti. Būsimos medžioklės azartas jau kaitino šunų kraują, inkštimu ir gailiais žvilgsniais į medžiotojus šie tarsi skatino šeimininkus: - na ko laukiam, einam, einam! Juk ten antys!...
Skubėti nereikėjo. Nebuvo reikalo. Antys į duobę pradėdavo skristi tik saulei pasiekus horizontą ir nustodavo jau vėlai sutemus. Dažnai jau visiškoje tamsoje vis dar girdėdavosi sparnų ūžesys joms leidžiantis ir čiūžtelėjimas tūpiant ant vandens. O dabar – tradicinė lengva vakarienė. Vyrai išdėliojo ant automobilio kapoto atsivežtus šernienos konservus – vasaros laimikį, salotas su laukine antiena, duoną, termosus su arbata... Žinoma, ir „pleškutė“ karčiosios... Artūras paklausė kas viduje, paniekinamai susiraukė ir išdidžiai pastatė ant kapoto litrinį viskio butelį. Nustebo, kad vyrai neapsidžiaugė... Nors ir prieštaravo, buvo nutarta: simboliškai po porą lašų paragauti užteks, o daugiau nereikia. Nesaugu. O ir ne to čia atvažiavo. Apie saugumą kalba sukosi ne šiaip sau: Artūras žmogus naujas, o ir šiaip pati medžioklė šioje vietoje kiekvieną kartą diktavo būtinybę aptarti saugumo techniką. Ne simboliškai, ne dėl įstatymų, o gyvenimiškai, kaip sakoma, dėl savęs. Bala nebuvo didelė, medžiotojai stovėjo arti vienas nuo kito, todėl kas kart sutardavo kas kur stovės, kokie šaudymo kampai kam teks. Ir, šiukštu, nešauti žmogaus aukštyje ar žemiau! Na ir žinoma spėlionės: iš kurios pusės lėks, būriais ar po keletą, ar daug bus... Niekados kalbos netrūksta medžiotojams susirinkus...
Betgi kiek to vakaro. Nurinkus vakarienės likučius link siloso duobės! Jau ramiai gulėję šunys vėl sunerimsta, veržiasi į priekį, tad vėl tenka raminti ir tvardyti: - spėsit! O tie savam kaily netveria: - va, viena jau nuskrido pro šalį! Bet eiti vos šimtą metrų ir vyrai renkasi patogesnes vietas, surinkinėja šautuvus, rikiuoja šovinius.
Beje, kaip žadėjau, apie šovinius… Visokie čia buvo išbandyti, ir tokie, ir anokie, ir brangūs, ir pigūs, ir stambesniais, ir smulkiais šratais užtaisyti, o nežiūrint ančių gausos, rezultatai ne visad džiugino. Būdavo, pulkas ančių užlekia, apsuka ratą, matyt, žvalgybos tikslu, užskrenda prieš vėją, sparnus išlenkia ir ūždamos pikiruoja į balos vidurį. Vagi, rodos, ranka pasiekiamos! Kepure numušti galima… Pokšt! Pokšt! Pokšt! Pokšt! Po-pokšt! Šūvių kanonada… O antelės “sujungia žemesnę pavarą, gazą paspaudžia” ir kyla visos sveikos į dangų. Ir tik pasiskaitę senovinėj literatūroj vyrai suprato, kad norint pataikyti į arti esančią, besileidžiančią antį, pirktiniai šoviniai netinka. Reikia gamintis šovinius patiems, ir dar taip, kad ne glaustas šūvis gautųsi, o atvirkščiai, platus. Ir taikytis kitaip reikia… O tai būdavo: ančių daug, šūvių daug, parodyti ką maža… Porą kartų net vietinio rajono policija buvo atvažiavusi patikrinti ar čia kartais karas neprasidėjo. Bet nieko, patikrinusi medžioklės dokumentus palinkėjo taiklių šūvių ir išvažiavo.
O tądien dar teko palaukti. Rudeninis vėjas vertė pasistatyti apykaklę. Šilta pasidarys vėliau, kai azartas užkaitins kraują. Ilgai žvelgę į tolį, iš kur, jų manymu, turėjo pasirodyti antys, vyrai krūptelėjo netikėtai užgriuvus sparnų švilpimui iš visai kitos pusės.
- Nešauk! Nešauk! – Stasys lyg ir šaukte, bet stengdamasis kuo tyliau perspėjinėjo šautuvą jau prisidėjusį Artūrą. Nežinia ar tai buvo teisinga, bet buvo sutarta pirmųjų atskridusių, „žvalgų“, neliesti. Ir tikrai, trys antys apsuko pagarbų ratą ir dingo už eglyno. Na ir prasidėjo… Po tris, po penkias, septynias, vienas pulkelis po kito, skrido ir skrido. Kartais apšaudę vieną pulką, kitam užskridus persitaisyti šautuvų jau nespėdavo. Antys tūpė ant vandens ir tuoj pat kilo, išgąsdintos šūvių į kitas, naujai atskrendančias antis. Ančių pulkai vis didėjo, dabar atskridusiame pulke būdavo jau po penkiolika – dvidešimt ančių. Rodos, čia susirinkti tarėsi viso rajono antys. Ir kiekvienam būriui praūžus bent viena krisdavo ar į vandenį, ar į aplinkui esančias aukštas žoles ir krūmus. Šunims darbo ieškoti ir parnešti antis netrūko.
- Aš! Aš! Mano antis! – kiekvieną kartą krentant ančiai girdėjosi Artūro šūkavimas. - Mano! Vyrai šypsojosi.
- Mano! Mano! Aš! – vėl krito antis.
Vėl pulkas. Pokšt! Pokšt! Iš Artūro berettos rūksta dūmai. Toliau lekia antelės. Pokšt! Povilas. Viena antis persiverčia ore ir krenta į vandenį.
- Aš! Mano!
- Tai kad po mano šūvio… - neiškenčia Povilas.
- Aš! Aš! Mano antis! – tvirtina Artūras. – Sužeista buvo, tai vėliau kristi pradėjo, mano…
Paprastai vyrai kiekvienas sau mintyse skaičiuodavo savo sumedžiotas antis. Po medžioklės vis tiek visas dėdavo į krūvą ir dalindavosi po lygiai. O ir šunys nesivargindavo nustatinėti sėkmingo šūvio autoriaus, todėl nešdavo rastą antį kiekvienas savo šeimininkui. Tačiau skaičiavimas buvo reikalingas tam, kad pasibaigus medžioklės įkarščiui būtų galima suskaičiuoti šunų suneštas antis ir leisti šunis ieškoti nukritusių, bet neparneštų. Nesurasta bent viena antis labai apkartindavo medžioklę ir, atvirkščiai, džiugu būdavo pasidžiaugti šunų darbu po medžioklės, kuomet „buhalterija“ sutapdavo.
- Mano! Mano antis! Aš! – vėl girdėjosi Artūro šūkčiojimai po eilinio ančių pulko apšaudymo. Šypseną vyrų veiduose jau pradėjo keisti rūškanos minos. Kažkodėl šio išsišokėlio pagyros jau nejuokino, netgi pradėjo nervinti. Gi Artūras irgi keitėsi, jo komentaruose po šūvių jau kelis kartus nuskambėjo paniekos gaida: - Kur čia tau pataikyti su ta sena berdanke… Kolūkiečiai… Aš! Mano! Mano antis! O čia tai šautuvėlis… Beretta!
Temo. Antys skrido jau rečiau, bet štai virš sutemų, prasigiedrinusio ir vis dar šviesaus dangaus fone pasirodė dar vienas pulkelis. Po kartą pokštelėjo Leonas su Stasiu, stambus antinas persivertė ir, sunkiai lyg plyta, dunkstelėjo Leonui po kojom. Antram šūviui laiko neužteko, nes ančių pulkelis pranėręs pro ugnies liniją aukštyn nekilo, o nėrė į tamsą pažeme. Tik viena antelė, matyt, nesusipratusi koks čia griaustinis nudundėjo, nutūpė ant vandens ir kuo ramiausiai pradėjo tvarkytis plunksnas, kartkartėmis krykteldama: - kur kitos sesės dingo, ko nuskrido? Vandens paviršiuje atsispindėjo dangus ir aiškiai matėsi antelės tamsus siluetas. Pasitaikydavo ir anksčiau tokių atvejų. Būdavo, laukia vyrai kol šunys pakels tokias antis nuo vandens, ar šios pačios susipras, kad reikia plunksneles gelbėt. Kol jos kils, kol plasnos, gal dar kuriam ir pasiseks sau

Vilnietis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 5 Rugpjūtis 2014 09:59


saugiai ir taikliai sušauti.
Staiga: Pokšt! Šratai pabiro ant veidrodinio vandens paviršiaus. Antis kvarktelėjo ir plakdama sparnais pakilo į dangų. Po tokio netikėto akibrokšto vyrai nustėro ir net nebandė sumedžioti tos kryklės. Antelė laimingai pakilo ir nulėkė savais keliais svetingesnės vietos pasiieškoti. Kas galėjo taip neatsargiai iššauti?! Tik žingsnis iki nelaimės!…
Tyla. Kelios akimirkos išsitęsė į amžinybę. Bet ne, rodos, visi sveiki. Šunys irgi… Iš Artūro šautuvo vamzdžio dar teberūko dūmelis. Dabar aišku kas taip nesaugiai šovė. Vyrai tylėjo, o tyla spengte spengė kaip priekaištas…
- Na... Šita tai tikrai tavo! – pagaliau garsiai ištarė Leonas. Ir virš rudeninio vakaro sutemų pasigirdo skardus vyrų juokas…





Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą kūrinį be autoriaus sutikimo draudžiama!

Anonimas


# Atsiuntė: 5 Rugpjūtis 2014 10:54


Grazus realybe atitinkantis aprasymas iš kurio daug kam reikia pasimokyti

Anonimas


# Atsiuntė: 5 Rugpjūtis 2014 11:55


Smagu matos jog megsti anciu medziokle...
O kas del soviniu artimam suviui tai nebutinai paciam taisyt galima ir nusipirkt buna be konteinerio ir net su kriziuku tarp sratu kad geriau barstytu.....

Anonimas


# Atsiuntė: 5 Rugpjūtis 2014 12:04


Kai kuriems, ypac senesniems ginklams, sovinys be konteinerio sratams suteiks dar netgi glaustesni suvi, taigi, apie uztaiso, patalpinto konteineryje glaustumo mitas turetu buti sugriautas, kadangi konteineris statistiskai padaro suvi glaustesniu vos 3-5%. Ne is pirsto lauzta zinia - yra anglu BASC (British Association of Shooting and Conservation) asociacijos testai.

Sakalelis
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 5 Rugpjūtis 2014 15:19


Vilnietis


------------------------------------
Šnekėti nemąstant - tai tas pat,
kas šaudyti nesitaikant.
M.de Servantesas
----------------------------------

hunter
Hunting forever

Adm

# Atsiuntė: 5 Rugpjūtis 2014 16:59


Vilnietis


_________________________
www.hunter.lt

forester99
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 5 Rugpjūtis 2014 19:38


Vilnietis



aurimas
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 5 Rugpjūtis 2014 20:57


Vilnietis


Graziai, jausmingai

Aš vadinu didvyriais ne tuos, kurie laimedavo mintimi arba jega.Aš vadinu didvyriu tik ta, kuris buvo didis širdimi. R.Rolanas

jankis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 5 Rugpjūtis 2014 21:11


Gražu

Anciasnapis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 23 Spalis 2014 00:43


Sveiki, ieskau bendraminciu ka TIKRAI domina vandens pauksciu - zasu ir anciu medzioklei su muliazais ir bei garsiniais viliokliais.


https://www.youtube.com/watch?v=PDHAmuKGtWw
https://www.youtube.com/watch?v=8GyqySN5HQ0

turiu atsisiuntes mulezu- apie 20 plaukianciu anciu, anciu sausumoj 25, zasu sausumoj apie 30, plaukianciu 6 bei specialia sleptuve ant zemes.


Jei kas irgi turi muliazu arba siaip nori pabandyt tokio tipo medziokle rasykit man i debesys777@mail.ru arba skambinkit i 867254440 Audrius

Sintetic
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 23 Spalis 2014 09:15


Labai pasakojimas grazus, tik Artūro neimkit daugiau

Anonimas


# Atsiuntė: 20 Balandis 2019 08:32




Jūsų atsakymas
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Uždrausti *Kas tai yra?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... Išjungti

» Vardas  » Slaptažodis 
Iveskite savo vardą ir slaptažodį.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 4
Narių - 0
Daugiausia: 419 [18 Balandis 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai


Powered by miniBB forum software © 2001-2022