miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)


www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / NESUGAUNAMASIS BRAKONIERIUS

Autorius Žinutė
Vilnietis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2013 13:17


NESUGAUNAMASIS BRAKONIERIUS

Gegužio vakaras gęso, o dyzeliukas, ritmingai burgzdamas, artėjo prie Vilniaus. Bet net nuostabus raudonuojančio dangaus vaizdas negalėjo nuraminti paširdžiuose kylančio šleikštulio. Šlykštus atrodė visas pasaulis...
Tą dieną Dariui dirbti nereikėjo. Namuose laukė visa krūva reikalų, tačiau pavasario saulė ir balandžių burkavimas neleido prisiversti baigti remonto vonioje. Todėl jau per piet golfukas, dar meiliai vadinamas „kibiru“, paslaugiai vežė į medžioklės plotus. Šautuvo neėmė. Rytoj anksti į darbą, o jei išeis šernai - gali ir nesusilaikyti. Vienam išvilkti iki kelio ir išdarinėti šerną pusės nakties bus negana. O rytoj ryte darbe reikalinga blaivi galva. Kukurūzų ir avižų maišas bagažinėje, pakili nuotaika širdyje ir pirmyn į plotus šernų vilioti!
Jaukykla nuteikė dar geriau. Aną sekmadienį išpilto pusmaišio kukurūzų ir maišo avižų neliko nė kvapo. Žiemos pabaigoje dingę ilgašnipiai, matyt, grįžo į būrelio plotus ir su pavasariniu apetitu šlavė iš jaukyklos viską, kas jiems buvo išpilama. Šlapioje žemėje aiškiai matėsi įspaustos šernų pėdos: daugiausia matėsi pernykštukų, šiek tiek antramečių, o štai šone, turbūt, ir kiaulės pėdos. O šalia kiek tolėliau įrengtos druskos laižyklos, ištryptoje žemėje aiškiai matėsi didžiulio kuilio pėdsakas. Kažkur gilumoje pradėjo kilti apmaudas dėl namie palikto šautuvo...
Saulė krypo vakarop. Skubėt namo nebuvo reikalo. Ką ten veikti grįžus? Remontuoti čiaupą vonioje bus per vėlu, o žiūrėti televizorių neįdomu. Mintis likti pasėdėti bokštelyje prie jaukyklos ir savo akimis „paganyti“ šernus Dariui nebuvo netikėta, jau išvažiuojant iš namų maždaug taip ir įsivaizdavo vakarą. Teliko nuvaryti tolėliau „kibirą“ ir pasiimti žiūronus. Laukė puikus vakaras pavasariniame miške...
Būrelio prezidentui Varneliui neskambino. Varnelis negailėdamas išduodavo medžioklės lapus norintiems, bet reikalaudavo: susiruošus į medžioklę - paskambinti. Buvo tokia nerašyta tvarka, kad į plotus medžioti atvažiuojantys medžiotojai, turi paskambinti ir informuoti prezidentą apie medžioklę, idant šis žinotų ir orientuotusi kas kur medžioja. Tai veikė kaip priemonė prieš brakonieriavimą: jei jis šūvį išgirstų kuomet niekas nemedžioja, žinotų, kad plotuose šeimininkauja neprašyti svečiai. Bet, kadangi medžioti neketino - žmogaus netrukdė. Pasėdės kelias valandas ir namo.
Ausį džiugino nesiliaujanti paukščių giesmių kokafonija. Į vieną liejosi skirtingų čiulbuonėlių arijos, kurias šie, toks įspūdis, stengėsi kuo garsiau išdainuoti, idant kitų giesmės jų nenustelbtų. Tolumoje jau kelintą dešimtį kukavo gegutė. Štai virš miško aikštelės pasigirdo slankos kvorkimas. Tokią giedrą dieną slankos pradeda traukti vėliau, tačiau šią, matyt, irgi užbūrė pavasarinė saulė ir šiluma. Aikštelės pakraštyje sujudėjo jaunas beržiukas, tai į jo kamieną trynė apsilupusius ragus pusiau išlindęs iš žieminio kailio stirninas. Darius žvalgėsi į šalis, o širdis sąlo iš malonumo...
Šūvis! ! !... trenkė kaip perkūnas. Trumpam nutilo paukščiai, o stirninas akimirksniu dingo. Kelias sekundes smegenys nevalingai analizavo iš ausų gautą informaciją ir pateikė tikslų atsakymą: ten, už kelių šimtų metrų, miške esančioje gretimoje aikštelėje, visai šalia. Kas ir ką čia galėtų medžioti? Nei bokštelio, nei jaukyklos ten nėra. Brakonierius?!
Brakonierius plotuose siautėjo seniai. Dar tada kai Dariaus šiame būrelyje nebuvo. Visi žinojo apie nesugaunamąjį Pilskį, gyvenantį gretimame miestelyje ir turintį iš tėvų paveldėtą namą pačiam plotų viduryje esančiame kaime. Ne kartą ir ne du rasdavo medžiotojai išdarinėtų stirnų, briedžių, elnių liekanas. O ir pats Darius pernai visą pavasarį vežė pašarus į jaukyklą be mamos likusiems dryžuotiesiems (prie jaukyklos likusi kruvina šliužė neleido galvoti kitaip). Visi kalbėjo apie Pilskio niekšybes. Tiesa, niekad niekam neteko jo sugauti nei miške, nei namie su nudobto žvėries mėsa. Matyt, be galo gudrus buvo, bestija. Bet, eilinį kartą radus išdarinėto briedžio liekanas: – „Pilskio darbas!“ – neleisdavo abejoti prezidentas. – „Jo, jo, Pilskis“, – linguodavo galvas seniai.
Jaunesni nevietiniai medžiotojai grasindavosi pamokyti tą Pilskį, bet pirma gi reik pagauti. Kelis kartus ir Darius su vyrais prasėdėjo pasaloj, bet be rezultato. Varnelis tvirtino, kad, ne kitaip, Pilskis turįs informatorių tarp burelio medžiotojų, todėl žinąs jų planus ir jie negalį jo pagauti. Gamtos apsauga irgi gynėsi neturinti laiko ir laisvų darbuotojų sėdėt pakrūmėse. Esą: – „kai pagausit, skambinkit!“ – O Pilskio įžulumui ir toliau nebuvo ribų...
Abejonių neliko. Darius greitai nulipo žemyn ir bėgte pasileido šūvio kryptimi. Kojos klimpo drėgnoje žemėje ir netrukus bėgimą pakeitė greitas, o vėliau ir paprastas žingsnis. Kol išlindo į miško keliuką, kol keliuku kirto senąjį eglyną, prie minėtos miško aikštelės rado jau stovintį būrelio prezidento Varnelio uaziką. Varnelis sukinėjosi aplink pažliugusiame, miškovežių išmaltame keliuke užstrigusį, pavasariniame purve ant dugno gulintį uaziką.
– Ką tu čia veiki? Medžioji?, – atrodė nustebęs Varnelis.
– Ne, šerti buvau, – vis dar uždusęs šnopavo Darius. – Šūvis buvo...
– Buvo... Girdėjau, pro šalį važiavau... Maniau tu... – kažkodėl suko akis į šoną Varnelis. – Turbūt vėl Pilskis. Jei pėsčias brakonieriauja, tai kur čia jį rasi... Jo jau ir pėdos ataušo...
Darius jau buvo beeinąs apžiūrėti aikštelės, bet Varnelis piktai ji apibarė:
– Ko čia vadalojies, ne čia šūvis buvo. Prie Druskio pušies...
Vadinama Druskio pušis augo gal už pusės kilometro nuo šios vietos, bet ginčytis nebuvo prasmės. Ir išvis, su prezidentu ginčytis - nepatartina...
Ką beveikti... Gal ir ataušo... Kur tu jį rasi po tiek laiko, turbūt seniai kitam gale miško.
Keistas buvo tas Varnelis. Darius jau seniai pastebėjo, kad prezidentas visada skųsdavosi kitiems medžiotojams neturįs žvėrienos. Nors medžiodavo beveik kas dieną (Varnelis dirbdavo kas ketvirtą parą ir gyveno šalia, todėl galėjo sau leisti kas vakarą medžioti), vyrai net juokėsi: – „kaip į darbą“. Bet paklaustas apie sėkmę niekada nesigirdavo. Visada juokavo apie namuose jo laukiantį tuščią šaldytuvą ir nuo mėsos porcijos niekada neatsisakydavo. Pernai už girtuokliavimą leidimo ginklui netekęs senis Turonis kartą, besipinančiu liežuviu, tvirtino, kad, esą, Varnelis mėsą parduoda į vieną Vilniaus restoranų, bet ką ten klausysi seno pijoko paistalų...
– Kita vertus, visi savaip paplaukę, – nuo kolegų juokų ir lengvų apkalbų gindavo jį Darius. Darius jautėsi savotiškai skolingas už Varnelio globą naujame būrelyje: amžiną atilsį, kaimynas Jurgis, kuris jį ir atvedė čia, mirė gal mėnesis po to kai Darių priėmė į būrelio narius. Ir Varnelis apsiėmė savotiškai globoti naują medžiotoją, pavyzdžiui, užstojo kai vietiniai bandė purkštauti dėl didėjančio miestiečių skaičiaus. O ir bokštelis su jaukykla stovėjo Varnelio privačioje žemėje...
– Užstrigot? - paslaugiai paklausė Darius. – Ar padėti ką?
–Va čia reik atsikasti ir važiuos – akivaizdžiai jaudinosi Varnelis. – Ne, ne! Galas neatsidaro, – net stumtelėjo Darių nuo uaziko galo. – Aš pats!
Atidaręs galines keleivio dureles persisvėrė per sėdynes ir ilgai kuitėsi kol ištraukė bagažinėje buvusius kastuvą ir keltuvą.
– Kask čia! – numetė Dariui.
Atkasti ratus, pakelti automobilį ir po ratais į vėžes pamesti šalia besimėtančių stambių šakalių ilgai netruko. Tarnaujant armijoje Dariui teko važinėti tokiu UAZu, todėl ir toks darbas buvo ne naujiena.
– Na, viskas, važiuoju, – atkišo šaltą prakaituotą ranką Varnelis.
– Pastumsiu dėl visa ko...
– Nereikia, nereikia, jau važiuos! – skubėjo atsisveikinti.
Uazikas truktelėjo iš vietos, galinis ratas vėl nuslydo į provėžą ir Darius skubiai prišokęs puolė stumti vėl beklimstantį automobilį. Tuo metu iš po bagažinės dangčio staiga ištekėjo tamsi, raudona kraujo dėmė ir dideliais lašais pasileido kapsėti ant kelio purvo. Darius pakėlė akis ir žvilgtelėjo pro galinį, murziną langelį į jau atgaunančio jėgas ir nuvažiuojančio uaziko bagažinę. Bagažinėje, plačiai atmerktomis akimis, gulėjo išsipūtusi, vaikinga stirna...

Andzejka
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2013 14:04


Super aišku aprašymas super, ne istorija.
O kas dėl brakonieriavimo, tai matyt visą karta turi pasikeisti, daug kas nesutiksite su manim, bet tie kurie medžiojo per SSSR iki šiandien įprate taip medžioti, kas dabar skaitosi brakonieriavimų.

Moose
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2013 14:06 - Redagavo: Moose


Pazystama situacija, sia vasara teko pagauti du brakusas o ir siaip tarp savu kolegu ju pasitaiko, praeiss dar daug laiko kol pasikeis karta...

Anonimas


# Atsiuntė: 11 Spalis 2013 14:16


Autorius tiesiog sutvertas knygoms rasyti ziauriai idomu buvo skaityti

junior
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2013 14:41


Vilnietis

medziotoja
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2013 14:45


Vilnietis
Puiku. Ačiū

Pamsius
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2013 14:46 - Redagavo: Pamsius


smagu skaityti

ZemupyS
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2013 17:18


Vilnietis
grazi istorija su dar "grazesne" pabaiga.

vebas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2013 19:52


Vilnietis


egoas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2013 20:16


Vilnietis
100% pazystu ta prezidenta:-D

____________________________________________________
Lietuva- turime didingą praeitį, tragišką dabartį ir miglotą ateitį.

nemo37
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2013 20:48


egoas
manau ne tu vienas panašiai kiekviename rajone atsirastu po viena lygiai toki pat vada.

arzemaitija
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 12 Spalis 2013 09:42


Pati pasaka puiki ,vedanti i eilinį susipriešinimą, susisluoksniavima ,medžiotojišką pyragą.

NerSedb
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 12 Spalis 2013 12:44


Vilnietis
Super !!!

Patarimas yra tai, ko mes klausiame jau žinodami atsakymą, bet norime, kad būtume jo nežinoję. (Erica Jong)

Linkaukis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 12 Spalis 2013 20:26


Vilnietis

Ar šis apsakymas kartais neparemtas tikrais įvykiais?

esantis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 12 Spalis 2013 20:38


Primena Malūką.

KAM
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 13 Spalis 2013 00:18


Super. Man primena labai panasia situacija, keliuose bureliuose. Tik ten ne vadai o vietiniai medziotojai.>

Ernis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 13 Spalis 2013 11:49


Kai renkama būrelių valdyba, tai tada reikia prisiminti kalbas, darbus, nežiūrėti i užimamus postus ar kitokį bandymą isimuilinti.Ne kartą matomi atvejai, kai renkami nariai metų metus lygtai niekas negali ar neturi laiko pavadovauti būreliui. Toks ilgas buvimas valdžioje ir tampa liga, na kodėl nesudaryti sąlygas sau ir savo draugams pamedžioti laisviau, efektingiau, mažiau kam trukdant. Kuo mažiau bus medžiojančių,o daugiau tik mokančių tuo geriau jaučiasi viršunėlė. Tai ir yra įvedami visokie būdai kaip apmažinti, turintiems didesni medžioklės norą, skaičių. Taip pat apsisaugoti save ir savus, kaip ir aprašyta aukščiau, visada žinant narių buvimo laiką ir vietą.

Anonimas


# Atsiuntė: 20 Balandis 2019 08:30




Jūsų atsakymas
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Uždrausti *Kas tai yra?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... Išjungti

» Vardas  » Slaptažodis 
Iveskite savo vardą ir slaptažodį.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 1
Narių - 0
Daugiausia: 228 [4 Balandis 2018 10:47]
Svečių - 227 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai


Powered by miniBB forum software © 2001-2020