miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / APIE MEILĘ GAMTAI IR NE TIK

Autorius Žinutė
gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 07:44


Visi personažai ir įvykiai išgalvoti. Visi sutapimai atsitiktiniai.

Telefono skambutis pažadino jį iš negilaus miego. Biuras jau buvo ištuštėjęs, todėl Saulius nieko nesivaržydamas leido sau patogiai įsitaisyti naujoje, dar parduotuve kvepiančioje, tikros odos kėdėje. Prigesinta šviesa ir švelnių spalvų paveikslai ant sienų veikė raminančiai, todėl jis net nepastebėjo kaip užmigo. Tą vakarą jis ilgiau negu įprastai pasiliko savo biure, įsikūrusiame pačioje sostinės širdyje, kadangi laukė itin svarbaus skambučio, turinčio įtakos tiek jo paties, tiek jo įsteigtos organizacijos gyvavimui. Todėl išgirdęs skambutį, jis greitai pašoko nuo kėdės ir puolė prie telefono. Iš ragelio pasigirdo pažįstamas, šiek tiek cypiantis balsas, kurio savininkas buvo Ildefonsas. Ildefonsas pranešė, kad įvyko tai, ko jie laukė, davė nurodymų ruošti žmones ir padėjo ragelį.

Saulius atsiduso, jis jau buvo pavargęs vykdyti Ildefonso nurodymus, tačiau žinojo, kad kito pasirinkimo neturi. Juk jis, Saulius Vištinavičius, buvo prieš pusę metų įsteigtos organizacijos „Baltijos briedis“, kovojančios už briedžių populiacijos gausinimą, pagrindinis idėjinis lyderis, o Ildefonsas – šios veiklos finansuotojas. Todėl elgtis kitaip, negu nurodydavo pastarasis, Saulius negalėjo, nors jam pačiam nei briedžiai nei kiti gyvūnai buvo neįdomus.
1.jpg
1.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 07:45


Saulius atvyko į didmiestį baigęs vieną iš vidurinių mokyklų Pabėgių savivaldybėje dar 1990 metais. Jis buvo gabus, daug vilčių turintis jaunuolis. Savo mokykloje jis, priešingai nei kiti vaikai iš asocialių šeimų, buvo mylimas ir lepinamas mokytojų, kadangi domėjosi literatūra, poezija ir tapyba, ir ne vienais metais buvo laimėjęs Pabėgių sav. organizuojamą retorikos konkursą. Jis, priešingai nei kiti jo klasiokai, daug dėmesio skyrė mokslams, neleido laiko trindamasis už vietinės parduotuvės bei neieškojo nuotykių, būdingų tokio amžiaus kaimo vaikinams. Bet tikra jo aistra buvo architektūra. Nepaisant to, kad jis užaugo namelyje, pastatytame miško apsuptyje, pro kurio langus atsiverdavo puikus vaizdas į upę, jį nuo pat mažens traukė didieji pastatai. Nei žvėrys, nei paukščiai, nei apskritai gamta, niekada nedomino jo tiek, kiek architektūros stiliai, statybos būdai ir kiti inžinieriniai dalykai. Dar būdamas vaiku, jis mieliau laiką leido žaisdamas su kaladėlėmis, negu lakstydamas su šunimis po laukus ar dūkdamas kartu su broliais. Paaugęs jis susidraugavo su tapybos mokytoju, kuris jam įdiegė pirmas žinias apie braižybą ir architektūros mokslą, ir jau tada jis ištisas dienas galėjo praleisti sėdėdamas prie popieriaus lapo perbraižant žinomus pastatus, kai tuo metu jo broliai visą laiką leisdavo miške ar prie upelio.

Todėl baigęs mokyklą Saulius neturėjo abejonių, kur stoti. Atvykęs i didmiestį jis padavė dokumentus į architektūros fakultetą ir, pasitikėdamas savo jėgomis, ramiai laukė stojamojo egzamino. Jam, vaikinui iš kaimo, net nebuvo kilę minčių, kad tais gūdžiais 1990 metais, ne sugebėjimai ir ne didžiulis užsispyrimas turėjo lemiamą reikšmę, o kaip visada – stora piniginė ir tėvų pavardė. Todėl po egzamino gavus atsakymą jį ištiko šokas: „Nepriimtas, neturi meninių sugebėjimų“. Tuo metu jo sieloje pirmą kartą gimė pyktis ant viso pasaulio. Jis negalėjo suvokti, kaip tie „bėzdariai“, kurie, jo manymu, nesugebėtų net Gedimino pilies tinkamai nupiešti, taip galėjo nuspręsti. Bet skųstis nebuvo kam, todėl neliko nieko kito, kaip tik vėl paduoti dokumentus ir stotiį tapybos mokytojo specialybę. Aišku, jis niekada neplanavo ir nenorėjo mokinti vaikų, kurių nemėgo dar nuo jaunystės, kuomet mažieji broliukai išdykaudami nuolat vogdavo pieštukus ir išpildavo dažus. Bet kito kelio nebuvo, gyventi iš kažko reikėjo, todėl baigęs studijas jis įsidarbino vienoje mokykloje, kurioje pradirbo iki tol, kol nesutiko Ildefonso.
2.jpg
2.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 07:46


Ildefonsą jis sutiko atitiktinai, kai turguje, besibarant su pardavėju, dėl, jo manymu, apgaulingai rodančių svarstyklių, išgirdo: „Sauliau čia tu???“ Atsisukęs jis pamatė aukštą, su nemažu pilvu, šiek tiek pliktelėjusį vyrą, vilkintį ilgu juodu paltu, iš po kurio matėsi išblizginti lakuoti batai. Vyro veido bruožai pasirodė Sauliui matyti, bet jis niekaip negalėjo prisiminti kas tai per žmogus. Vyras matydamas, kad Saulius jo neatpažįsta, sušuko: „Juk čia aš, Ildefonsas!“

Ildefonsas buvo ilgametis Sauliaus suolo draugas. Jo tėvai iki nepriklausomybės atkūrimo buvo žinomi partijos veikėjai, kas lėmė, jog sūnui, nežibančiam žiniomis mokykloje, nesunku buvo pelnyti mokytojų palankumą. Prasidėjus kompartijos „saulės užtemimui“, tėvai ėmėsi verstis tauriųjų metalų prekyba, o sukaupti turtai padėjo Ildefonsui be jokių problemų įstoti į ekonomikos fakultetą ir sėkmingai jį pabaigti. Bet nors Ildefonsas ir buvo išlepintas pinigais ir dėmesiu, į Saulių jis visada žvelgė kaip į lygų ir stengdavosi jam padėti. Todėl ir dabar, pamatęs gyvenimu nuskriaustą savo draugą, pakvietė jį į kavinę pavaišinti alumi.

Prie alaus bokalo Ildefonsas pasipasakojo, kad šiuo metu yra vienos įstaigos, įsikūrusios prie ministerijos, vadovas. Turi kelias įmones, kurios sėkmingai pardavinėja paslaugas tai pačiai įstaigai, neseniai išsiskyrė ir gyvena su 10 metų jaunesne, žavia blondine. Kitaip tariant – yra sėkmingas valdininkas, kuris skundžiasi tik tuo, kad pinigų norisi vis daugiau.
3.jpg
3.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 07:46


Būtent toje kavinėje Saulius ir gavo pasiūlymą, kuris lėmė tolimesnę jo veiklą. Ildefonsas, kaip įstaigos vadovas, gavo informacijos, kad greitu laiku nusimato ES finansavimas projektams, susijusiems su nykstančių laukinių gyvūnų išsaugojimu ir gausinimu, o viena iš priemonių, kuriai galimai turėjo skirti pinigus, buvo susijusi su briedžių populiacijos didinimu. Pinigai nusimatė tikrai nemaži ir jam sunku buvo atsispirti pagundai juos „priglausti“, todėl mintis įkurti organizaciją, galinčią gauti finansavimą, kilo gana greitai. Bet problema buvo ta, kad jis niekaip negalėjo rasti tinkamo žmogaus, galinčio vykdyti numatytą veiklą, todėl dabar, sutikęs savo klasės draugą, kiek jis atsimena, pasižymintį neblogais oratoriniais sugebėjimais, jis pasiūlė užimti tam vadovo vietą organizacijoje. Sauliaus ilgai įkalbinėti nereikėjo, gavęs šansą tapti vadovu, turėti savo biurą bei mielą sekretorę jis sutiko nedvejodamas ir buvo nesvarbu, kas tai bus per organizacija ir kokią veiklą ji vykdys. Be jokios graužaties jis nunešė pareiksimą apie išėjimą iš darbo į mokyklą ir puolė siekti jam iškeltų tikslų.

Ildefonsas paaiškino, kad norint gauti pinigų reikės įtikinti ne tik ES klerkus, bet ir šalies visuomenę, kad briedžiai yra ant išnykimo ribos, todėl Sauliui ir jo „Baltijos briedžiui“ tai buvo pirma ir svarbiausia užduotis. Bet ją įvykdyti nebuvo labai lengva, spaudoje nuolat atsirasdavo pranešimų apie urėdijų nusiskundimus dėl žvėrių daromos žalos, su erzinančiu pastovumu pasirodydavo straipsniai apie žvėrių susidūrimus su automobiliais, o valdžia kiekvienais metais didindavo išduodamų briedžiams sumedžioti leidimų skaičių. Ildefonsas visą tą puikiai žinojo, bet jis norėjo pinigų, todėl Sauliui buvo liepta imtis visų įmanomų priemonių.

Sauliui nebeliko nieko kito, kaip tik vykdyti Ildefonso nurodymus. Bet problema buvo tą, kad jis nieko nežinojo apie tai, ką ruošiasi saugoti, todėl pirmą savo dieną jis skyrė informacijos apie briedžių išvaizdą, gyvenimo būdą, mitybą ieškojimui. Internete rasta informacija jo nepradžiugino, maža to, kad šie žvėrys pasirodė jam panašūs į subjaurotus žirgus, bet dar ir statistika skelbė, kad šalyje jų kasmet daugėja. Jo nuostabai, ypač daug informacijos jis rado medžioklei skirtuose internetiniuose portaluose, kuriose medžiotojai (kurie, Sauliaus išankstine nuomone, gebėjo tik prisigėrę šaudyti į butelius) skelbė apie jų vykdomą veiklą siekiant didinti bei saugoti šių žvėrių populiaciją šalyje.
4.jpg
4.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 07:47


Ir jis pradėjo veikti. Buvo aišku, kad niekas nekreips dėmesio į jo organizaciją, kol ji netaps žinoma visuomenei. Jis puikiai atsiminė vaikystėje skaitytas Hitlerio „Mein Kampf“ surašytas agitacijos taisykles, todėl žinojo, kad žmonėms reikia šokiruojančios, aiškiai suvokiamos vaizdinės informacijos, o ne ilgai užtrunkančių, gerai argumentuotų, bet niekam neįsimenančių kalbų. Tam tikslui jis įkūrė internetinį puslapį, kuriame buvo galima rasti nemažai sumedžiotų briedžių nuotraukų, kurias jis parsisiuntė iš Skandinavijos medžiotojų internetinių puslapių. Atgaivinęs visus savo mokyklinius sugebėjimus puolė rašyti aibę straipsnių apie tragišką šių žvėrių būklę bei nepakeliamas kančias, kurias jie patiria sumedžiojimo metu. Šiuos straipsnius, kai kada už pinigus, kai kada pavykus įkalbėti „žalią“ redaktorių, jis nuolat spausdindavo visuose įmanomuose leidiniuose, siekdamas sukelti gailesčio jausmą gyvūnams bei panieką medžiotojams. Ildefonso nurodymu, priėmė į darbą kelis tokius pat kaip ir jis „idėjinius“ padėjus, kurių užduotis buvo sekti visą naujai spaudoje ir internete pasirodančią informaciją bei paliekamų komentarų pagalba kurti neigiamą visuomenės požiūrį į briedžių medžiojimą. Taip jau susiklostė, kad medžiojai tapo pagrindiniai organizacijos „Baltijos briedis“ priešais. Jie vieninteliai, turėdami realios informacijos apie briedžių populiaciją, bandė oponuoti Sauliaus teiginiams apie šių žvėrių išnykimą, be to medžiotojai pretendavo ir į Sauliaus „duoną“, kadangi skelbė, kad jiems rūpi ne vien žvėrių medžiojimas, bet ir jų išsaugojimas. Bet Saulius neklydo parinkdamas propagandos strategiją – surengė konferenciją viename iš Universitetų apie briedžių padėtį šalyje, kur medžiotojai su „sausais“ argumentais liko neišgirsti, tuo tarpu Saulius, su savo plakatais bei minia jį palaikančių ir garsius šūkius skanduojančių jaunuolių, atsidūrė dėmesio centre.

Nors jau respublikinėje spaudoje buvo pasirodę keli straipsniai apie jo organizaciją, bet valdžios vyrai vis dar įtariai žvelgė į naujai atsiradusius gamtos entuziastus. Ildefonsas jau keletą kartų buvo griežtai įspėjęs Saulių, kad jeigu nebus suaktyvinta veikla, Sauliaus dienos „Baltijos briedžio“ vadovo poste suskaičiuotos. Būtent todėl Saulius šį vakarą nekantriai laukė Ildefonso skambučio. Pakėlęs ragelį jis išgirdo tai, ką nujautė. Ildefonsas pranešė, kad rytoj bus paskelbtas ministro įsakymas, kuriame naujam medžioklės sezonui numatytas dvigubas sumedžiojamų briedžių limitas. Saulius iš anksto ruošėsi šiam įvykiui, jau buvo atspausdinti plakatai su išdorotais žvėrimis bei ministro nuotraukomis su taikiniu kaktoje, ant transparantų puikavosi lozungai, paniekinantys medžiotojus ir ministrą. Pakalbėjęs su Ildefonsu Saulius padarė kelėtą skambučių padėjėjams, suderino rytojaus renginio pradžios laiką ir uždaręs biuro duris iškeliavo namo.
5.jpg
5.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 07:48


Patogiai įsitaisęs ant galinės savo prabangaus Audi A8 sėdynės ministras neskubėdamas važiavo į darbą. Diena neturėjo būti įtempta ir jau po pietų jis buvo suplanavęs nuvažiuoti pailsėti į užmiesčio sodybą. Bet jo mintis apie malonų vakarą prablaškė staiga sustojęs automobilis. Neprivažiavus kelių šimtų metrų iki ministerijos mašinai kelią užtvėrė nepažįstami žmonės, kurie garsiai skandavo kažkokius neaiškius šūkius ir apsupę automobilį neleido įvažiuoti į kiemą. Ministras niekaip negalėjo suprasti, prieš ką tie žmonės piketuoja ir ko jie prašo. Tiesa, pastaruoju metu jis priėmė keletą nepopuliarių sprendimų, bet su visom suinteresuotom šalim buvo susitarta ir ramybė buvo apmokėta, todėl problemų neturėjo kilti. Ir staiga, jo žvilgsnis užkliuvo už didžiulio plakato su nušautos briedės nuotrauka. Tačiau išlipti iš mašinos ir pasikalbėti su žmonėmis jis nedrįso, todėl liepė iškviesti apsaugą ir slėpdamasis nuo minios ištirpo pastato koridoriuose. Jis, kaip ir žmonės šūkaujantys prie ministerijos, buvo nutolęs nuo gamtos. Dažniausiai visus klausimus, susijusius su gyvąja gamta spręsdavo jo padėjėjai, iš kurių vienas kaip tik dabar ir aiškino piketuotojų reikalavimus. Ministrui buvo nesvarbu, kiek briedžių bus sumedžiota, kiek jaunuolynų sugadinta arba kiek žvėrių ir žmonių žus keliuose. Jo nuomone, geriausia būtų įskirsti visus miškus ir jų vietoje pastatyti prabangius namus, tačiau jis buvo ministras ir, deja, reikėjo įtikti visuomenei. Nenorėdamas, kad eilinį kartą jo pavardė pasirodytų spaudoje „neigiamoje šviesoje“, liepė padėjėjui parengti įsakymą, kuriuo briedžių sumedžiojimo limitas būtų sumažinamas per pusę.

Įbėgęs pro duris į Sauliaus kabinetą Ildefonsas spinduliavo iš džiaugsmo. Pagaliau jo veiksmai davė vaisių, jo investuoti pinigai pradėjo dirbti. Pagyręs Saulių už puikiai surengtą spektaklį Ildefonsas liepė rytoj ryte būti pasiruošusiam vykti į gamtą, nes pirmos pergalės proga buvo suorganizuota medžioklė.

Anksti ryte Saulius įsėdo į prie jo namų privažiavusią Ildefonso tarnybinę mašiną. Pats Ildefonsas, nuo kurio sklido stiprus alkoholio kvapas, sėdėjo ant galinės sėdynės, o šalia jo įsitaisiusi „sijoną-diržą“ vilkinti draugė leido suprasti, kad ši diena bus linksma. Ildefonsas padavė Sauliui atsuktą ir pusiau nugertą „Jack Daniels“ butelį ir liepė atsipalaiduoti, kelionė nusimatė ilga, į jų gimtąją Pabėgių savivaldybę.
6.jpg
6.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 07:49


Pranas išėjo iš savo trobos pažadintas atvažiuojančių automobilių garso. Jam, jau 80 metų gyvenančiam vienkiemyje tarp miškų, kiekvienas svetimas garsas keldavo įtarimų. Svečių jis nelaukė, o atsitiktinai pas jį retai kas atklysdavo, tik rudenį pavieniai grybautojai, o žiemą vietiniai medžiotojai palikdavo mašinas jo kieme. Su pastaraisiais jis, kaip buvęs eigulys, gerai sutarė, leisdavo prie namų išdoroti sumedžiotus žvėrelius, o medžiotojai už tai palikdavo jam dalį laimikio, kuris jam, gaunančiam pensijos, užtenkančios tik vaistams ir būtiniausioms prekėms, buvo aukso vertės. Bet dabar, vasaros pradžioje, jį labai nustebino automobilių gausa užplūdusi kiemą. Iš pirmos mašinos iššoko rajono medžiotojų vadas Kazimieras, kuris išsišiepęs ir ištiesęs ranką puolė sveikintis. Pranas pasitiko jį šaltu veidu. Dar dirbdamas eiguliu jis buvo susidūręs su šiuo žmogumi ir žinojo apie jo juodus darbelius, todėl tikrai neapsidžiaugė pamatęs jį savo kieme. Priėjęs arčiau Kazimieras sušoko: „Tėvuk!, a pasaugosi mašinas kol mes pamedžiosim?“ Pranas apstulbęs žvelgė į iš kitų mašinų išlipančius žmones – jų saulės šviesoje blizgantys šautuvai bei aplinkui lakstantys šunys nekėlė jam pasitikėjimo, todėl jis, vis dar nenorėdamas patikėti tuo, kas vyksta, nieko neatsakęs apsisuko ir nužygiavo namu link. Kazimieras susinepatoginęs, kad visi matė tokį nedraugišką senio priėmimą, apsisuko ir nutaisęs dirbtinę šypseną liepė visiems rikiuotis. Vieną mašiną su varovais ir šunimis jis nusiuntė užstoti kelią, skiriantį du miškus, o pats, kartu su likusiais medžiotojais, tarp kurių buvo ir svirduliuojantys Ildefonsas ir Saulius, nužygiavo į miško gilumą.

Prie lango sėdintis Pranas iš pradžių išgirdo šunų lojimą ir žmonių šūkavimus, o po kelių minučių giliai miške pagirdo penki šūviai, po to dar vienas. Nusisukęs nuo lango ir iš įtūžio nuo stalo numetęs gulinčius laikraščius, jis dideliais žingsniais pradėjo žygiuoti po kambarį. Jam buvo nesuvokiama, kaip galima rengti varymus vasaros viduryje: maža to, kad tai prieštarauja įstatymams, bet juk dauguma žvėrių turi bejėgių jauniklių.

Maždaug už valandos jis pamatė iš miško išeinančius ir kažką su virvėm tempiančius žmones. Į privažiavusią mašiną jie bandė krauti kažkokio didžiulio gyvūno kūną, bet medžiai užstojo Pranui vaizdą, todėl jis tik paskutiniu momentu prieš užsidarant mašinos durims spėjo pamatyti ilgas baltas kojas.
7.jpg
7.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 07:49 - Redagavo: gudas


Tai buvo Sauliaus diena. Maža to, kad Ildefonsas pažadėjo pakelti atlyginimą, jeigu ir toliau jų organizacijai seksis šitaip puikiai siekti tikslo, bet ir medžioklėje jam nusišypsojo laimė. Pirmą kartą gavęs į rankas Ildefonso paskolintą šautuvą jis, penkiais taikliais šūviais, paguldė ant jo išbėgusią briedę. Tik išnaudojęs visus dėtuvėje esančius šovinius jis priėjo prie gyvūno, kurio kūno, viso suvarpyto grankulkėmis, gyvybė niekaip nenorėjo palikti. Paskutinį šūvį į galvą padarė Ildefonsas, atėjęs pasveikinti Saulių. Kas vyko po to, Saulius matė pro miglą, tik prisiminė, kad buvo daug sveikintojų, su kurias gėrė už taiklius šūvius pas Kazimierą sodyboje, buvo ir foto sesija, ir šokiai su vietinėmis gražuolėmis. Atsibudo jis kitą dieną apie vidurdienį savo lovoje skaudančia galva, o šalia lovos ant žemės rado pilną maišą mėsos, stovintį kraujo baloje.
8.jpg
8.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 07:50


Paskutinei mašinai dingus miške Pranas išėjo iš namų. Pasiremdamas pagaliu jis iš lėto artėjo prie tos vietos, kur matė į mašiną kraunamą gyvūną. Pamiškėje rado sumindytą kruviną žolę, tuščių butelių ir šalia po krūmais išverstus gyvūno vidurius. Jo abejonės pasitvirtino, tyliai keikdamasis jis nuėjo sekdamas gyvūno tempimo šliūžę ir likus keliasdešimt metrų iki šūvio vietos pamatė krūmuose besislepiantį mažą rudą briedžiuką. Briedžiukas stovėjo plačiai išžergęs plonas ilgas kojas ir žvelgė į Praną savo juodomis akimis. Jis nebėgo ir nebandė pasilėpti, tartum suvokdamas, kad Pranas jo nenuskriaus. Žmogus nusiėmė striukę, užmetė ją ant briedžiuko ir sukaupęs visas savo senatviškas jėgas užsikėlė jį ant rankų ir pasuko link namų. Keli šimtai metrų kelio Pranui pasirodė tartum begalybė, tik pyktis ir siekis išgelbėti gyvūną stūmė jį į priekį ir neleido nuleisti rankų. Namuose, palikęs briedžiuką prieškambaryje ir įpylęs jam visą likusį, kaimynės atneštą pieną, Pranas nuėjo į kambarį ir atsigulė į lovą. Jam pasidarė bloga, širdis bandė iššokti iš krūtinės, trūko oro, bet atsikelti ir išgerti vaistų jau nebuvo jėgų Jis užmerkė akis, nesitikėdamas daugiau jas kada nors atmerkti.

Atsibudo pažadintas briedžiuko keliamo triukšmo. Pažvelgęs į laikrodį pamatė, kad pramiegojo kelias valandas. Širdies plakimas buvo aprimęs, kvėpavimas normalizavosi, bet prieškambaryje nuolat girdimas šlamesys skausmingai priminė apie tai, kas įvyko. Pranas įjungė televizorių ir padidino garsą, norėdamas šiek tiek atitraukti savo mintis nuo įvykusios nelaimės.

Per televiziją kaip tik rodė laidą apie gamtą, kurios metu žurnalistas kalbino gražiai apsirengusį ir saldžiai kalbantį vyrą, kuris pasakojo apie apgailėtiną briedžių populiacijos būklę šalyje ir gyrėsi, kad būtent jo vadovaujamos organizacijos dėka šiemet pavyks išsaugoti nemažai šių gyvūnų, nes ministras, atsižvelgęs į jo ir visuomenės spaudimą, sumažino šių žvėrių sumedžiojimo limitą. Pranui tie žodžiai buvo geriau už bet kokius vaistus, jis atsisėdo ant lovos, pažvelgė į duris, už kurių buvo paliktas briedžiukas ir pagalvojo, kad yra dar gerų žmonių pasaulyje, kurių dėka gal būt pavyks išsaugoti žvėris ir gamtą.
9.jpg
9.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

Zaibas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 08:20 - Redagavo: Zaibas


Liūdnas bet gražus pasakojimas šiek tiek primenantis pernai metų gruodį

medziotoja
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 08:37 - Redagavo: medziotoja


gudas
good.gif
good.gif


Anonimas


# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 08:46


Utiosovas yra pasakęs: jei gali nedainuoti - nedainuok. Čia tas pats.

Rolas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 08:54


Anonimas
Jei gali neskaityti - neskaityk

____________________________________
Aš ir praeitam gyvenime buvau medžiotojas...
http://www.medziokle.org

Jura
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 09:32


perskaitęs kažkiek nusivyliau,bandymas pataikyti į dešimtuką,bet esmė gavosi labai dišova,sėkmės kuryboje

mazyla
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 09:35


gudas

sernai velai eina?

Mangutas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 09:38


gudas
Šaunuolis. Ačiū kad rašai, nes pats, skirtingai nuo daugelio čia rašančių, turi ką pasakyti ir sugebi tai puikiai pateikti. Būtų gerai, kad šis straipsnelis pakliūtų ir į platesnį skaitytojų ratą turinčią informacinę priemonę ( pabandyk pasiūsti Mūsų girioms, Miškai,Žalioji Lietuva ar kitam leidiniui- gal išdrys išspausdinti)- kuo daugiau žmonių perskaitys , tuo daugiau susimąstys , kas vyksta ir kodėl. Sėkmės kūryboje...

Ne tik kojos vilką maitina...

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 09:38 - Redagavo: gudas


mazyla
Juk matai kad skelbiama ant visos Lietuvos kad dingo jie tai lasvo laiko ir atsirado truputi ;)

Jura
Aciu kad perskaitet, stengsiuos tobuleti ateity

Anonimas
nenori neskaityk. cia juk jokios prievartos

vienas šūvis-vienas kūnas

ZemupyS
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 10:27


gudas
saunuolis taip ir toliau.
ir tikrai butu gerai kad straipsnis papultu i koki ziurnaliuka ir kad ji perskaitytu kuo daugiau zmoniu

marcco
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 11:16


gudas
subtilumo neperdaugiausia šiaip kūrybinės pastangos visad sveikintinos, bet šiuo atveju sakyč biški pigiai parsidavei

"Negalima skirstyti Gamtos
kūrinių i blogus ir gerus. Šią taisyklę
reikėtų išmokti dar mokyklos suole ir
visą gyvenimą jos laikytis. Ką Gamta
sukūrė - viskas reikalinga, tobula ir
gražu."
-J.Tauginas-

Anonimas


# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 11:41


gudas, ,uzpatentuok kol nevelu dar kas pasinaudos tavo jautria poeto sirdimi minties galiunas

Anonimas


# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 11:45


man patiko-tiesiai sviesiai apie tai, ka visi zino, bet bijo kalbet

o del subtilumo ir esmės dišovumo - kodel kritikai neparodo savo sugebejimu?

Kodis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 13:04


Anonimas

o del subtilumo ir esmės dišovumo - kodel kritikai neparodo savo sugebejimu?

Pritariu dėl kritikų, o gudui - PAGARBA!

Oktopus
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 13:42


O kodėl kritikai turi kažką rodyti? gudas pateikė visuomenės teismui savo kūrybą, vieniem patiko, kitiem ne. Jei jau žmogus ryžosi rašyti - turi būti pasirengęs ir kritikai. Kaip kitaip sužinosi ko vertos kūrybinės kančios.

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 11 Spalis 2011 13:47


Oktopus
Sutinku.
Bet kokie motyvuoti atsiliepimai yra sveikintini

vienas šūvis-vienas kūnas

Gediminas
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 20 Balandis 2019 14:11 - Redagavo: Gediminas


Gerb. kolegai keliautojas.
"Prikeliu", Jūsų dėmesiui, jauno medžiotojo gudas tuometines mintis.
Jo rašinių šiame forume yra labai daug ir puikių:
http://www.hunter.lt/index.php?action=vthread&foru m=5&topic=12372&page=0#msg291648
http://www.hunter.lt/index.php?action=vthread&foru m=5&topic=13752&page=0#msg332630
http://www.hunter.lt/index.php?action=vthread&foru m=5&topic=13485&page=0#msg325006 ir kt.
Tad, manau, kad tikrai neverta (kaip žadate) ieškoti naujų žurnalistikos studentų, medžiotojų įvaizdžio visuomenėje formavimui (gerinimui), o tiesiog būtina tam pasitelkti esamus talentingus ir garbingus medžiotojus bei jau parašytus ir būsimus jų kūrinius ...

------------------------------------------------
Feci quod potui, faciant meliora potentes...

Jūsų atsakymas
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Uždrausti *Kas tai yra?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... Išjungti

» Vardas  » Slaptažodis 
Iveskite savo vardą ir slaptažodį.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 1
Narių - 0
Daugiausia: 419 [18 Balandis 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai


Powered by miniBB forum software © 2001-2024