Europos Medžiotojų organizacijų susijungimas bei konsolidacija - www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po...


- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai

Pokalbiai prieš ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Medžioklė / Europos Medžiotojų organizacijų susijungimas bei konsolidacija

. 1 . 2 . 3 . >>

Autorius	Žinutė
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 31 Sausis 2026 20:19 Šiuo tekstu siekiama pirmiausia įvardyti realią dabartinę situaciją Europos medžioklėje, o tuomet nuosekliai paprognozuoti, kur ši situacija veda artimiausiais dešimtmečiais. Esminis klausimas, į kurį bandoma atsakyti, yra toks: ar Europos medžioklės ateitis neišvengiamai ves link visų nacionalinių medžiotojus vienijančių organizacijų gilesnio susijungimo ar konsolidacijos į vieną bendrą, europinį darinį – savotišką ES atitikmenį medžiotojų pasaulyje – ir kokią naudą tai galėtų duoti pačiai medžioklei. Šiai dienai Europoje matomi keli faktiniai procesai, kurie jau vyksta, nepriklausomai nuo politinių deklaracijų ar atskirų organizacijų pozicijų. Pirmasis – medžiotojų skaičiaus mažėjimas arba stagnacija. Europoje šiandien yra apie 6–7 milijonus registruotų medžiotojų, tačiau daugelyje Vakarų ir Pietų Europos šalių per pastaruosius 20–30 metų fiksuojamas nuoseklus, bet nevienodas mažėjimas – dažniausiai 10–25 %. Kai kuriose valstybėse skaičiai stabilūs, tačiau beveik visur ryški ta pati tendencija: medžiotojų bendruomenė sensta, o jaunimo įsitraukimas nekompensuoja natūralaus narių mažėjimo. Tai nėra staigus „žlugimas“, bet lėtas struktūrinis silpnėjimas. Antras faktas – nacionalinių medžiotojų organizacijų santykinės įtakos mažėjimas tarptautiniu mastu. Istoriškai šios organizacijos buvo stiprios, nes sprendimai dėl medžioklės buvo priimami nacionaliniuose parlamentuose ar ministerijose. Tačiau šiandien vis daugiau esminių klausimų – nuo saugomų rūšių statuso ir buveinių apsaugos iki ginklų reguliavimo ar gyvūnų gerovės – sprendžiama Europos Sąjungos lygmeniu. Dauguma nacionalinių organizacijų neturi pakankamų išteklių nuolatiniam profesionaliam darbui Briuselyje, todėl jų balsas tampa epizodinis, fragmentiškas ir dažnai pavėluotas. Trečias faktas – akivaizdi struktūrinė nelygybė tarp medžiotojų organizacijų ir kitų interesų grupių. Aplinkosaugos ir gyvūnų teisių organizacijos jau seniai veikia transnacionaliai, turi nuolatinius lobistinius biurus, bendras komunikacijos strategijas ir mokslinius tyrimus. Medžiotojų organizacijos dažnai lieka nacionalinės, tarpusavyje silpnai koordinuotos ir labiau reaguojančios, o ne formuojančios politinę darbotvarkę. Ketvirtas faktas – vidinė fragmentacija pačių medžiotojų bendruomenėje. Daugelyje šalių veikia kelios nacionalinės ar regioninės organizacijos, kurios konkuruoja tarpusavyje. Tarptautiniu mastu toks susiskaldymas yra beveik neįskaitomas – ES institucijoms svarbus ne organizacijų skaičius, o aiškus, vieningas ir prognozuojamas balsas. Būtent šių faktų visuma ir leidžia teigti, kad dabartinis modelis ilgainiui tampa nepakankamas. Iš čia kyla klausimas – kokią naudą duotų medžiotojų organizacijų konsolidacija europiniu lygmeniu. Visų pirma, ji suteiktų realią politinę įtaką ES sprendimų priėmimo procesuose. Vietoje daugybės silpnų balsų atsirastų viena federacinė struktūra, galinti nuolat ir profesionaliai dirbti su Europos Komisija, Parlamentu ir kitomis institucijomis. Antra, tai leistų sutelkti finansinius ir intelektinius išteklius – bendrus tyrimus, ekspertų tinklus, duomenų bazes. Trečia, konsolidacija padėtų formuoti bendrą europinį medžioklės naratyvą, kuriame medžioklė būtų pristatoma kaip būtina ir moksliškai pagrįsta faunos valdymo priemonė. Ketvirta, tai suteiktų prognozuojamumą patiems medžiotojams, leidžiant ne tik reaguoti į naujus ribojimus, bet ir dalyvauti jų formavime. Kalbant apie tai, kas realiai bus šio proceso iniciatoriai, svarbu pabrėžti, kad jungimasis neateis „iš apačios“. Jį inicijuos didžiųjų ir instituciškai stipriausių ES valstybių medžiotojų organizacijos – pirmiausia Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, taip pat Skandinavijos šalys. Šiose valstybėse medžioklė jau seniai suvokiama kaip viešojo intereso funkcija – laukinės faunos valdymas – todėl jų organizacijos turi mokslinius padalinius, profesionalius teisininkus, komunikacijos specialistus ir nuolatinius biurus Briuselyje. Būtent jos pirmosios supranta, kad nacionalinis lygmuo tampa per siauras, kai sprendimai dėl medžioklės priimami europiniu mastu. Šio proceso struktūriniu pagrindu jau šiandien yra FACE. Tačiau jos vaidmuo neišvengiamai keisis: nuo labiau koordinacinės platformos ji palaipsniui virs centriniu politiniu ir strateginiu subjektu, per kurį bus formuojamos bendros pozicijos ir atstovaujama visų Europos medžiotojų interesams. Tai nebus naujos organizacijos kūrimas, o esamos struktūros transformacija į tikrą federacinį „stogą“. Lietuva šiame kontekste nebus iniciatorė, tačiau bus neišvengiamai įtraukta. Lietuvos medžiotojų bendruomenė yra palyginti maža ir viduje fragmentuota, todėl jos reali įtaka europiniu lygmeniu priklausys nuo gebėjimo susitarti nacionaliniu mastu ir deleguoti atstovavimą. Čia aiškiai išryškėja skirtingi organizacijų vaidmenys. LMŽD išliks vienintele tikrai stambia, sistemine ir europiniu lygmeniu atpažįstama Lietuvos organizacija. Dėl narių skaičiaus, istorinės inercijos ir tarptautinių ryšių ji bus pagrindinis kanalas, per kurį Lietuva bus „matoma“ Europos struktūrose, nepriklausomai nuo vidaus diskusijų ar kritikos. Praktikoje būtent per LMŽD Lietuva dalyvaus federaciniuose formatuose. Tuo tarpu Lietuvos medžiotojų sąjunga, GAMTA ir Sūduvos medžiotojai pagal savo realų svorį ir įtaką yra tos pačios lygos organizacijos. Jos nėra lygiavertės LMŽD europiniame kontekste, tačiau jų reikšmė yra nacionalinė: jos formuoja vidinę diskusiją, telkia klubus, kelia alternatyvias pozicijas ir atspindi „apačios“ nuotaikas. Netiesiogiai jos darys įtaką ir europiniam atstovavimui – per spaudimą nacionaliniam konsensusui. Žvelgiant į laiko perspektyvą, iki 2035 metų Europoje vyks funkcinė konsolidacija, kai politinis darbas vis labiau bus atliekamas europiniu lygmeniu. Iki 2040 metų ši konsolidacija taps institucinė – su bendrais finansavimo mechanizmais ir nuolatiniais ekspertų centrais. Iki 2045 metų europinė medžiotojų struktūra veiks kaip tikra federacija su vieninga strategija ir balsu. O iki 2050 metų toks modelis taps norma: europinis lygmuo bus pagrindinis politinis centras, o nacionalinės organizacijos – regioniniai atstovai ir praktikos ekspertai. Todėl Lietuva šiame procese atrodys arba kaip integruota, susitelkusi ir prognozuojama mažoji valstybė, turinti aiškų balsą per bendrą atstovavimą, arba kaip fragmentuota bendruomenė, kurios pozicija europiniu lygmeniu bus formuojama kitų. Būtent šis pasirinkimas, o ne pats jungimosi faktas, ir bus lemiamas Lietuvos medžioklės ateičiai Europoje.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 1 Vasaris 2026 12:56 Lietuvos galimas KELIAS: Jeigu daroma prielaida, kad Europoje susiformuoja stiprus, nuolat veikiantis medžiotojų organizacijų „stogas“ – federacinė lobistinė ir ekspertinė struktūra su nuolatiniu politiniu aparatu, tyrimų baze, komunikacijos pajėgumais ir aiškia koordinavimo funkcija, – tuomet Lietuvos medžioklės sistema neišvengiamai patirtų spaudimą keistis. Šis spaudimas nebūtų tiesioginis ar administracinis. Jis veiktų per standartus, per „geros praktikos“ naratyvą ir per politinę logiką, kai sprendimų priėmėjai pradeda jausti, jog tam tikri klausimai „visoje Europoje jau sprendžiami taip“. Tokia europinė struktūra mažiau spaustų Lietuvą atvirai, bet daug efektyviau įtvirtintų bendrus argumentus, mokslinius pagrindimus ir komunikacijos formas. Nacionalinėms organizacijoms būtų perduodamos jau paruoštos pozicijos, o vėliau būtų tikrinama, ar jos realiai įgyvendinamos. Tai sukurtų vadinamąją legitimumo skolą: jei Lietuva elgtųsi kitaip nei vyraujanti europinė praktika, spaudimas kiltų ne tik iš Briuselio, bet ir iš vidaus – per politikus, žiniasklaidą ir visuomenę. Tokioje situacijoje labai tikėtina, kad būtų keliami klausimai, kurių šiandien Lietuvoje dažnai vengiama. Europinis centras turi daugiau apsaugos nuo vietinių konfliktų, remiasi tyrimais ir gali kalbėti aštriau, nes reputacinė kaina pasiskirsto visai sistemai. Tai reikštų, kad LMŽD būtų vis sunkiau apeiti nepatogias temas – skaidrumą, interesų konfliktus, vidinę demokratiją, viešą komunikaciją. Viduje tai reikštų esminį LMŽD vaidmens pasikeitimą. Organizacija būtų spaudžiama tapti ne tik „narių draugija“, bet politine–ekspertine institucija. Atsirastų poreikis profesionaliam viešųjų ryšių ir komunikacijos darbui, teisinėms ir politikos analizės kompetencijoms, duomenų ir tyrimų funkcijai – nuo faunos monitoringo iki visuomenės nuomonės ir ekonominio poveikio analizės. Jei šių kompetencijų nebūtų, europinė struktūra tiesiog remtųsi kitais partneriais, o LMŽD liktų formaliu kanalu be realios įtakos. Organizaciniu požiūriu LMŽD nebūtinai iš karto turėtų tapti federacija, tačiau praktiškai būtų stumiama į federacinį veikimo modelį. Galimi du keliai. Pirmasis – „vieno langelio“ modelis, kai LMŽD išlieka centriniu kanalu, bet viduje aiškiai susitvarko atstovavimą, regionų ir klubų įgaliojimus, įveda privalomus etikos, skaidrumo ir viešumo standartus. Antrasis – gilesnis kelias, kai LMŽD realiai tampa federacija, su naujais įstatais, nauju finansavimo modeliu ir peržiūrėta atstovavimo struktūra. Praktikoje europinis spaudimas dažniau stumtų prie pirmojo varianto, tačiau jei Lietuvoje išliktų nuolatinė fragmentacija ir vidinės krizės, antrasis galėtų tapti vieninteliu būdu išlaikyti legitimumą. Regioninėms LMŽD asociacijoms tai reikštų dvigubą spaudimą. Viena vertus – standartizaciją: daugiau vienodų taisyklių, procedūrų ir ataskaitų. Kita vertus – profesionalizaciją: reikalavimus kompetencijai, mokymams, duomenų teikimui ir incidentų valdymui. Regionų vaidmuo palaipsniui slinktų nuo „vietinės politikos“ ir neformalių susitarimų prie praktinio įgyvendinimo centrų – mokymų, monitoringo, konfliktų su visuomene ir žemės savininkais sprendimo. Jei regionas nepajėgtų atlikti šio vaidmens, centras ieškotų kitų kanalų – per klubus, projektus ar tiesioginius partnerius. Skaidrumas, reputacija ir viešumas tokiame scenarijuje taptų ne moraliniu, o politiniu klausimu. Europinė struktūra negali sau leisti nacionalinių partnerių, kurių reputacija lengvai pažeidžiama. Todėl atsirastų formalūs ar neformalūs reikalavimai aiškioms finansų ataskaitoms, interesų konfliktų deklaravimui, sprendimų viešinimui, etikos ir drausmės procedūroms bei krizių komunikacijos standartams. Skaidrumas taptų gynybos priemone. Teisėkūros požiūriu tikėtina kryptis būtų didesnė harmonizacija per aplinkosaugą, buveinių ir rūšių apsaugą, gyvūnų gerovę ir ginklų kontrolę. Lietuvoje tai reikštų daugiau reikalavimų duomenims – sumedžiojimų, populiacijų, žalos ir incidentų apskaitai, griežtesnius, įrodymais grįstus limitus ir sezonus, didesnį dėmesį gyvūnų gerovei bei didesnę atsakomybę už klaidas. Politika taptų mažiau nuomonėmis grindžiama ir labiau orientuota į klausimą: ar turite duomenis? Medžioklės klubų teisinė forma nebūtinai keistųsi, tačiau keistųsi santykio logika. Klubas vis labiau būtų suvokiamas ne kaip „būrelis“, o kaip valdymo vienetas, kuriam keliami aiškūs standartai – mokymų, saugos, atskaitomybės ir konfliktų valdymo srityse. LMŽD, siekdama išlikti pagrindiniu kanalu, galėtų pereiti prie faktinio akreditavimo modelio, kai reali nauda nariams suteikiama tik atitinkant standartus, taip pat prie centralizuotų paslaugų – teisinės pagalbos, komunikacijos šablonų, derybų su žemės savininkais modelių. Didžiausias lūžis būtų santykyje su žemės savininkais ir visuomene. Medžioklė būtų vis labiau stumiama į „socialinės licencijos“ režimą, kai vien teisės nepakanka – reikia visuomenės tolerancijos. Tai reikštų daugiau formalizuotų sutarčių su žemės savininkais, aiškesnius žalos prevencijos ir kompensavimo mechanizmus, daugiau pareigų informuoti ir spręsti konfliktus. Visuomenės atžvilgiu – daugiau viešų ataskaitų ir aiškių reakcijų į incidentus. Santykiai su Aplinkos ministerija taip pat taptų labiau formalūs ir duomenimis grįsti. Ministerija jaustų spaudimą tiek iš europinės teisėkūros, tiek iš sustiprėjusio medžiotojų europinio „stogo“, todėl mažėtų neformalių susitarimų erdvė ir daugėtų protokolų bei reikalavimų. Galiausiai paradoksalu, bet toks europinis „stogas“ greičiau stiprintų ne medžioklės prieš gamtosaugą logiką, o medžioklės kaip gamtosaugos instrumento sampratą. Tai reikštų daugiau integruoto faunos valdymo, daugiau bendrų projektų su mokslu ir mažiau romantikos – daugiau vadybos. Esminė išvada Lietuvai paprasta. Jei tokia europinė konsolidacija įvyksta, LMŽD atsiduria prieš pasirinkimą: arba modernizuotis, standartizuotis ir tapti realiais „vartais į Europą“, politiniu ir ekspertiniu centru Lietuvoje, arba likti didžiausia, bet iš esmės reaktyvia organizacija, kuriai darbotvarkę formuoja kiti – europinis centras, valstybės institucijos ir visuomenės spaudimas.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 12 Vasaris 2026 11:18 Štai, įvyko bendras medžiotojų organizacijų susirinkimas vasario pradžioje. Mano vertinimu, pats faktas, kad prie vieno stalo susėdo skirtingų organizacijų atstovai, jau savaime yra pozityvus signalas. Tai rodo, kad nepaisant konkurencijos, istorinių nuoskaudų ar skirtingų vizijų, bendruomenėje vis dar egzistuoja suvokimas, jog esminiai iššūkiai yra bendri. Aš manau, kad šiandien Lietuvos medžiotojų organizacijų diskusijos sukasi aplink tuos pačius kertinius klausimus: fragmentaciją, vienybės idėją, atstovavimo efektyvumą, santykį su valstybe ir visuomene, bei organizacinio valdymo modelį. Skirtumas slypi ne problemų suvokime, o jų interpretacijoje ir siūlomuose sprendimuose. LMŽD pozicija, mano akimis, remiasi logika, kad fragmentacija silpnina bendruomenę. Organizacija akcentuoja vieningos struktūros, masiškos narystės ir centralizuoto atstovavimo svarbą. Tai racionali, strategiškai suprantama pozicija, ypač vertinant augantį ES reguliavimą ir politinio svorio slinktį į europinį lygmenį. Tačiau LMŽD logikoje kartais juntamas per didelis tikėjimas, kad struktūrinė vienybė savaime išspręs pasitikėjimo, komunikacijos ar vidinės demokratijos problemas. Vieninga organizacija gali būti stipri, bet gali būti ir konfliktiška, jei nebus išspręsti kultūriniai ir valdymo klausimai. LMS „Gamta“ pozicija atspindi kitą logiką – organizacijų įvairovė kaip demokratijos garantas. Čia fragmentacija nėra vertinama vienareikšmiškai neigiamai, o labiau kaip natūrali pliuralistinės bendruomenės būsena. Ši pozicija labai stipri galios koncentracijos ir autoritarinio valdymo rizikos vertinime. Tačiau silpnesnė vieta – nepakankamai įvertinama, kad pernelyg didelė fragmentacija gali lemti ne tik demokratiją, bet ir politinį bejėgiškumą. ES institucijoms ar nacionalinei valdžiai keli tarpusavyje konkuruojantys balsai dažnai reiškia silpnesnę derybinę poziciją. Lietuvos medžiotojų draugijos komunikacija, mano vertinimu, išsiskiria santūriu, diplomatišku tonu. Fragmentacija įvardijama kaip faktas, vienybės siekis – kaip egzistuojanti idėja, tačiau retorika išlieka neutrali, orientuota į praktinius klausimus: reguliavimą, konfliktus su visuomene, švietimą. Tai brandi, deeskalacinė laikysena. Vis dėlto pernelyg neutralus tonas ilgainiui gali kelti klausimą apie aiškios strateginės pozicijos stoką. Vertinant visas tris logikas, matau ir bendrą vardiklį. Visos organizacijos iš esmės pripažįsta, kad aplinka keičiasi: griežtėja reguliavimas, auga visuomenės jautrumas, didėja biurokratiniai reikalavimai, o medžiotojų bendruomenė susiduria su reputaciniais ir demografiniais iššūkiais. Skirtumas – kaip į tai reaguoti. Mano nuomone, klaida būtų diskusiją redukuoti į binarinę priešpriešą: viena organizacija visiems arba visi atskirai. Praktikoje dažniausiai tvariausi sprendimai slypi tarp šių kraštutinumų. Federacinis ar konfederacinis modelis, Medžioklės rūmų ar koordinacinės tarybos principu veikianti struktūra galėtų leisti išsaugoti organizacijų identitetą, kartu stiprinant bendrą politinį ir ekspertinį balsą. Tokio modelio esmė – ne formalus susijungimas, o funkcijų konsolidacija: bendras atstovavimas teisėkūroje, bendra komunikacija su visuomene, bendri tyrimai ir duomenų bazės, koordinuotos pozicijos ES lygmenyje. Tai mažintų fragmentacijos žalą, bet nekurtų centralizacijos baimių. Galiausiai, mano vertinimu, tikrasis iššūkis nėra struktūra. Tai pasitikėjimas. Be jo neveiks nei viena organizacija, nei konfederacija, nei federacija. Todėl diskusija apie vienybę turėtų eiti kartu su diskusija apie skaidrumą, vadovų rotaciją, jaunų narių įtraukimą, aiškią misiją ir realiai veikiančius demokratinius mechanizmus. Vienybė be pasitikėjimo virsta konfliktu. Įvairovė be koordinacijos virsta silpnumu. Sprendimas, tikėtina, slypi pusiausvyroje.
Anonimas	# Atsiuntė: 12 Vasaris 2026 17:29 Neskaičiau🙄
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 18 Vasaris 2026 17:50 Trumpa esmė, reziumė be „paklodžių“: Reali situacija tokia: Europos medžioklė pamažu juda į didesnės konsolidacijos, profesionalizacijos ir griežtesnio reguliavimo pusę. Medžiotojų bendruomenė daug kur sensta, jaunimo įsitraukimas nekompensuoja natūralaus mažėjimo. Vis daugiau sprendimų, darančių įtaką medžioklei, priimama ES lygmeniu, todėl nacionalinių organizacijų balsas vienoms tampa per silpnas. Aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės organizacijos veikia tarptautiniu mastu, o medžiotojai dažnai lieka susiskaidę nacionaliniuose rėmuose. Iš to kyla natūralus spaudimas: stiprinti bendrą atstovavimą, remtis duomenimis, mokslu, komunikacija ir skaidrumu. Ne romantikos mažėja – daugėja vadybos, atsakomybės, reputacijos ir kontrolės svarbos. Lietuvoje problema ne tik modelyje ar įstatymuose, o vidinėje fragmentacijoje, pasitikėjimo stokoje ir silpname susitarime dėl bendrų tikslų. Ginčai „kolektyvinė vs privati“, „teisinga vs neteisinga“ vyksta, bet jie patys savaime situacijos nekeičia. Be tvarkingos apskaitos, aiškios atsakomybės, saugos kultūros ir normalaus dialogo su savininkais bei visuomene stringa bet kuri sistema. Tiesos dalis slypi per vidurį: ✔ Europinė kryptis – daugiau standartų, skaidrumo ir koordinacijos. ✔ Nacionalinė užduotis – susitarti viduje ir nebesusilpninti savęs tarpusavio karais. ✔ Praktinis prioritetas – duomenys, reputacija, sauga, o ne ideologinės etiketės. Jei bendruomenė pati nesusitvarkys – taisykles vis griežčiau formuos kiti.
Anonimas	# Atsiuntė: 18 Vasaris 2026 19:43 Audituok ir kontroliuok kiek nori, rasyk kokias nori tvarkas ir taisykles, jei tai kolchozo sandelys - bus bardakas, nes kolchoze nesukursi tiesiogines atsakomybes, niekada ir jokiomis aplinkybemis. Tik tada kai visa ko pagrindas yra privati valda, aiskus savininkas ir aiski atsakomybe galima kuri santykio su valstybe tvarka.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 18 Vasaris 2026 22:55 Pozicija aiški, bet su kai kuriais teiginiais norisi nesutikti griežčiau. Teigti, kad kolektyvinėje sistemoje „neįmanoma sukurti tiesioginės atsakomybės“, yra pernelyg kategoriška. Atsakomybę kuria ne vien nuosavybės forma, o mechanizmai: aiškios pareigos, kontrolė, sankcijos ir realus jų taikymas. Jei tai neveikia – bardakas bus ir privačios valdos modelyje. Privati žemė pati savaime drausmės negarantuoja. Dar svarbesnis momentas – platesnis europinis kontekstas. Europa juda į didesnę medžiotojų organizacijų konsolidaciją, bendrus standartus, griežtesnę apskaitą, gyvūnų gerovės ir saugos reikalavimus. Šiuos procesus formuoja didžiosios valstybės ir europinės struktūros. Lietuva čia turi ribotą įtaką – realistiškai būsime labiau stebėtojai ir taisyklių vykdytojai nei krypties nustatytojai. Tai reiškia paprastą dalyką: nesvarbu, kokį modelį laikysime „teisingu“ ideologiškai, jis vis tiek turės atitikti europinius reikalavimus – duomenų patikimumą, skaidrumą, atsakomybę, kontrolę. Ginčai apie „kolchozus“ ar „vienintelį teisingą kelią“ šios realybės nepakeis. Jei norime turėti bent minimalų svorį ir nebūti vien pasyviai prisitaikantys, turime tvarkytis viduje: ✔ patikima apskaita, ✔ reali, o ne deklaratyvi atsakomybė, ✔ skaidrumas, ✔ saugos kultūra. Priešingu atveju modelį koreguos ne diskusijos forumuose, o iš išorės ateinantys standartai ir sprendimai. Europeizacija vyksta nepriklausomai nuo mūsų emocijų – klausimas tik, ar būsime pasiruošę, ar vėl „prisivysime“.
Anonimas	# Atsiuntė: 18 Vasaris 2026 23:51 Patikima apskaita - zveriu istekliu tyrimus turi daryti mokslas, o ne bureliai atsakomybė - 15 medziokes valdu priristu prie konkreciu ukiu ar sodybu savininku yra kur kas geriau nei 15 asocijuotu medziotoju besimakaluojanciu po visa 9000ha plota tik del to, kad jie matai turi lupykla ir vadina save klubu. skaidrumas - dar karta, konkreti medziokles sodyba su konkreciu atsakingu asmeniu visada bus skaidresne ir lengviau patirinama nei laisvai po 9000 ha besiblaskantys asocioti medziotojai. saugumas - jeis savininkas leido jis zino kur ir kas medzioja, je medzioja pats vienas irgi zino, kad.daugiau medziotoju plote nera, jei medzioja savininku grupe apjunge plotus ir atsiranda nesaugiai besielgiantis asmuo jis ramiai eliminuojamas is kolektyviniu medziokliu netenkant jo ploto daliea ir tai nera jokia problema nes visi toliau turi kur medzioti ir nereikia taikstytis su idiotais klube, nes kito varianto paprasciausiai nera.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 18 Vasaris 2026 23:59 Pozicija nuosekli, bet vėlgi – idealizuojate modelį taip, lyg jis automatiškai išspręstų tai, ką realybėje sprendžia ne schema, o kontrolės ir valdymo mechanizmai. Dėl apskaitos. Taip, mokslas turi atlikti monitoringą ir tyrimus. Bet nė vienoje šalyje mokslininkai kasdien nevažinėja po kiekvieną medžioklės plotą skaičiuoti žvėrių. Praktikoje visur egzistuoja mišrus variantas: klubai / plotų naudotojai teikia duomenis, valstybė ir mokslas juos tikrina, modeliuoja, koreguoja. „Tik mokslas“ – graži teorija, bet logistika ir kaštai ją greitai nuleidžia ant žemės. Dėl atsakomybės. 15 smulkių valdų ≠ automatiškai geresnė atsakomybė. Fragmentacija turi ir minusų: – sudėtingesnė koordinacija (ypač migracinėms rūšims), – skirtingi interesai kaimynystėje, – „mano lauke saugau, pas kaimyną – nesvarbu“. Todėl net privačios valdos šalyse egzistuoja privalomas jungimasis į vienetus. Ne iš gero gyvenimo, o todėl, kad fauna nepaiso sklypų ribų. Dėl skaidrumo. „Konkreti sodyba su atsakingu asmeniu visada skaidresnė“ – nebūtinai. Skaidrumą kuria ne pastatas ar nuosavybė, o: ✔ aiški apskaitos sistema, ✔ privalomos ataskaitos, ✔ patikrinimai, ✔ sankcijos. Jei šito nėra – ir privačioje valdoje galima „nematyti“ problemų taip pat sėkmingai. Dėl saugumo. Savininko žinojimas, kas medžioja jo žemėje, tikrai yra pliusas. Bet saugumą realiai užtikrina: – šaudymo disciplina, – kvalifikacija, – egzaminai, – kontrolė, – incidentų tyrimai. Nes nelaimės įvyksta ir „nuosavoje žemėje“, ir „gerai pažįstamame kolektyve“. O dabar svarbiausias momentas, kurį nuolat apeinate. Europa juda į: – griežtesnius standartus, – centralizuotą duomenų kontrolę, – vieningus reikalavimus saugai, apskaitai, gerovei. Ir čia modelio tipas tampa antraeiliu. Ar sistema labiau privati, ar kolektyvinė – ji VIS TIEK turi atitikti bendrus reikalavimus. Skirtumas tik, kaip tai techniškai įgyvendinama. Privati valda nėra „antivirusas nuo bardako“. Kolektyvinis modelis nėra „garantija chaosui“. Veikia arba neveikia ne ideologija, o praktika. Jei Lietuva nesusitvarkys su apskaita, atsakomybe, skaidrumu ir sauga – spaudimas ateis iš išorės. Ne todėl, kad Briuselis „nori blogo“, o todėl, kad reputacinė ir reguliacinė logika Europoje griežtėja. Ir tada jau nebus diskusijos „kuri sistema gražesnė“. Bus klausimas: „kodėl neatitinkate standartų?“
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 00:08 As vertinu is savo boksto, às vienas valdau nuosavo ploto medziokles vieneta ir matau kaip valdomi kolektyviniai dideli vienetai, bardakas ten ir balaganas tuose komunaliniuose ukiuose, normaliau tik ten kur vienetu sudetyje yra keli stambus zemvaldziai ir jie reguliuoja tvarka.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 00:12 Suprantu jūsų „bokštą“ – asmeninė patirtis visada atrodo įtikinamiausia, nes ji reali, ne teorinė. Jei savo plote turite tvarką, kontrolę ir aiškią atsakomybę – tai stiprus argumentas, ir jo nuvertinti nereikia. Problema atsiranda tada, kai iš individualios, sėkmingos patirties daroma universali išvada apie visą sistemą. Taip, kolektyviniuose dideliuose vienetuose bardako pasitaiko. Bet lygiai taip pat bardako pasitaiko ir privačiose valdose...
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 00:15 O ten kur nera ukininku, zemes nederlingos, krumeliai ir miskeliai, o medziokles ploto daug, tai isvis gyvaciu lizdas, vieni nuo kitu viska slepia, apgaudineja, pavydi del visko, ne medziokles klubas, o nuolatine muilo opera pas tokius.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 09:40 Mes čia ne apie tavo, mano ar kaimyno „ūkį“ kalbam. Diskusija eina apie visos Lietuvos ir apskritai Europos medžioklės kryptį. Asmeninės istorijos gali būti įdomios, bet jos nekeičia bendros realybės: sistema vertinama ne pagal vieną tvarkingą ar vieną „gyvačių lizdą“, o pagal tai, kaip ji veikia mastu – populiacijų valdymas, sauga, reputacija, skaidrumas. Europa juda savo keliu – su standartais, kontrole ir konsolidacija. Mes arba žiūrim plačiau, arba liksim ginčytis apie „mano kiemą“, kol sprendimus priims be mūsų.
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 11:11 As medzioju visoje Lietuvoje skirtinguose bureliuose, visos situacijos kaip ant delno, nevyksta joks populiaviju valdymas, padrikas saudymas, kazkiek laikantis taisykliu iki kol desra gerkleje stringa, tada isvis nieko nebemedziojama.
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 11:18 Niekas realiai nezino, nei kiek, nei ko reikia sumedzioti, nei kodel. Viskas pridengiama tradiciju, žmogiško bendravimo, bei pabuvomo gamyoje šydu ir gatava mūsų nepakeičiamų populiacijos reguliatorių sriuba.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 11:57 Lietuvoje apie 900 klubų... Pamatyti tik 10%, t.y. 90 klubų, juos pajausti, susipažinti, reikia bent 2-3 medžioklių su visu kolektyvu kiekviename klube, ir tai, dar nepamatysi visų niuansų... Ir kokių kepenų reikia, visa tai atlaikyti... Tą susipažinimo džiaugsmą... Sakyčiau, čia kokių 10 metų reikalas, pamatyti tuos 90 klubų, o kur dar 810 klubų...? O yra tokių, kur išsižioji pamatęs kaip vyrai susitvarkę, kokią tvarką pasidarę, kiek investavę į kultūrą, infrastruktūrą, santykius su aplinkiniais - tik, ten taip iš pašonės neatvažiuosi, tik su labai rimtomis rekomendacijomis pateksi... Žvėrys skaičiuojami, skaičius analizuojamas, šūviai skaičiuojami, per metinį pateikiama atskaita, pas ką koks taiklumas, kam reikia pasitempti ir į šaudyklą eiti... Bet, tokie klubai nekviečia nei žurnalistų, nei reklamuojasi, tyliai sau gyvena savo narių ir draugų rate...
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 12:17 O turetu tyliai sau gyvento zemiu valdytoju rate, nes klubas neturi jokiu valdu toje teritorijoje ir tai yra pagrindine nesutvarkyta problema mus medziokles tvarkoje, visa kita ateis paskui
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 12:22 Bendras vardiklis yra neteisingas, ne taip kaip europoje, taškas. Visa kita dedasi ant viršaus, o kai pagrindas neteisingas, tai dek tu kiek nori ant viršaus teisingu sluoksniu, jei pagrindas is sudo, tortas nesigaus.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 12:27 Tas „bendras vardiklis neteisingas, taškas“ skamba efektingai, bet argumentų ten – nulis. Vien emocija. Europa nėra vienas šventas modelis, kur visi medžioja tik savo kieme ir viskas stebuklingai klesti. Yra skirtingos sistemos, su skirtingais kompromisais, ir jos veikia ne dėl nuosavybės fakto, o dėl kontrolės, taisyklių ir kultūros. Nuosavybė pati savaime tvarkos negarantuoja. Jei savininkas neturi kompetencijos, disciplinos ar noro investuoti – turėsi „privatų bardaką“. Lygiai tokį pat, tik su gražesne iškaba. Ir ta romantika apie „turėtų gyventi žemės valdytojų rate“… Fauna nesupranta, kur tavo sklypas baigiasi. Stirna, šernas ar vilkas nežiūri Registrų centro išrašo. Todėl visur atsiranda bendri vienetai, koordinacija, planai. Ne iš gero gyvenimo, o iš biologinės realybės. Problemos Lietuvoje kyla ne todėl, kad „klubas neturi valdų“, o todėl, kad: – silpna apskaita, – selektyvi kontrolė, – skirtingas taisyklių interpretavimas, – atsakomybės išplovimas, – vidinė kultūra kai kur stringa. Bet patogiau viską nurašyti ant „neteisingo pagrindo“, ar ne? Nes tada nereikia kalbėti apie nepatogius dalykus – savo kolektyvo tvarką, discipliną, realų darbą su populiacijomis. Privati valda nėra stebuklingas antibiotikas. Kolektyvinis klubas nėra automatinė liga. Veikia arba neveikia ne ideologija, o praktika. Ir kol diskusija bus lygio „pagrindas iš X, todėl viskas blogai“, tol realių sprendimų nebus – tik forumo dramos. Jei turit konkretų pasiūlymą, kaip modelis pagerins apskaitą, saugą ir kontrolę – dėkit ant stalo. Jei ne – tai čia ne analizė, o tiesiog gražiai supakuotas pyktis.
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 12:36 Nuosavybė pati savaime tvarkos negarantuoja Bet vistiek ja grįsta visa medziokles teise civilizuotame pasaulyje, idomu kodel, gal del to, kad taip teisinga, nekilo tokia mintis? O pas mus vienas didelis "public land'as" sudalintaa.i 900 teritoriniu vienetu, nepaisant jokios privacios valdos ir jos teisiu i medziokle, sugalvotam vienetui vadovauja asociacija blet, nieko savo neturi, jie matai didieji reguliatoriai, šiknon tuos visus butaforinius darinius. Neilgai liko laukt, pamatysim dar, prisiminsit mano.žodžius...
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 13:04 „Visa medžioklės teisė civilizuotame pasaulyje grįsta nuosavybe“? Skamba drąsiai, bet realybė daug mažiau patogi tokioms deklaracijoms. Pirmiausia – ne, nėra vieno universalaus „civilizuoto pasaulio modelio“. Yra: – valstybės, kur medžioklės teisė siejama su žeme, – valstybės, kur ji atskirta nuo nuosavybės, – mišrūs variantai, – privalomi jungtiniai vienetai net ir privačiose sistemose. Taigi tas „visur taip“ – tiesiog netiesa. Graži, bet netiesa. Antra – nuosavybė nėra moralinis skydas nuo kvailų sprendimų. Savininkas gali būti: – atsakingas, – abejingas, – nekompetentingas, – orientuotas tik į momentinę naudą. Žemės dokumentas neįdiegia nei biologinių žinių, nei etikos, nei disciplinos. Trečia – fauna nėra nuosavybės objektas klasikine prasme. Gyvūnai juda, migruoja, kerta ribas. Todėl net šalyse su stipria privačia medžioklės teise egzistuoja: ✔ limitai, ✔ valstybinė kontrolė, ✔ bendri planai, ✔ privaloma koordinacija. Kodėl? Nes gamta nusispjauna į tavo sklypo ribas. Dabar apie tą „public land’ą“ ir „butaforinius darinius“. Retorika aštri, bet logika skylėta: 👉 Klubai / asociacijos nėra „nieko savo neturintys fantomai“. Jie turi: – teisines prievoles, – sutartis, – atsakomybę, – investicijas į infrastruktūrą, – ilgalaikius įsipareigojimus. 👉 Medžioklės teisė ≠ žemės nuosavybės teisė. Tai sąmoningas reguliacinis pasirinkimas daugelyje šalių, kad būtų galima: – valdyti populiacijas mastu, – užtikrinti prieinamumą, – išlaikyti balansą tarp interesų. 👉 „Šiknon visus darinius“ nėra reforma. Tai emocinė iškrova. Jei sakot, kad sistema bloga – ok. Bet tada kalbam konkrečiai: – Koks modelis? – Kaip sprendžia migraciją? – Kaip užtikrina limitus? – Kaip veikia kontrolė? – Kas finansuoja priežiūrą? – Kaip valdai konfliktus tarp savininkų? Nes kol kas girdisi ne pasiūlymas, o pyktis + pranašystė „pamatysit dar“. Diskusijoje laimi ne tas, kas garsiau nusikeikia, o tas, kas pasiūlo veikiančią schemą. O kol kas tavo tezė redukuojama į: „nuosavybė = tvarka“, kas praktikoje yra tiek pat naivu, kiek „kolektyvas = bardakas“.
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 13:10 Kad nebūtų nereikalingų interpretacijų, pasakysiu aiškiai: aš tikrai nesu prieš žemės savininkų įtraukimą į medžioklės organizavimo reikalus. Priešingai – manau, kad savininkai turėtų turėti aiškų ir realų vaidmenį santykiuose tiek su medžioklės klubais, tiek su valstybe. Tokia kryptis atrodo logiška, o tokie pavyzdžiai kaip Vokietijos modelis rodo, kad sistema, paremta stipriu savininkų dalyvavimu, gali veikti. Tačiau čia būtina pripažinti vieną esminį dalyką – Vokietijos istorija, teisinė tradicija ir žemėvaldos raida yra visiškai kitokia nei Lietuvos. Ten medžioklės teisė ir nuosavybės santykiai formavosi dešimtmečius, esant kitokiam nuosavybės tęstinumui, kitokiai sklypų struktūrai ir kitokiai teisinei kultūrai. Mes tokio pagrindo neturime. Todėl idėja „tiesiog perkelti modelį“ realybėje galėtų atnešti daugiau sumaišties nei naudos. Jeigu Lietuva ir turėtų judėti stipresnio savininkų vaidmens link, tai, mano nuomone, turėtų vykti palaipsniui, laviruojant tarp interesų ir vengiant staigių, sistemą ardančių sprendimų. Kaip tiksliai tai padaryti – labai sudėtingas klausimas, tačiau vienas iš realistiškesnių variantų galėtų būti mišrus, pereinamasis modelis. Pavyzdžiui, būtų galima įteisinti privalomą žemės savininkų atstovavimą medžioklės vienetuose, suteikiant ne simbolines, o realias teises dalyvauti sprendimuose. Savininkų sutikimai ir sutartys galėtų tapti ne formaliu parašu, o derybiniu instrumentu su aiškiai apibrėžtomis sąlygomis, atsakomybėmis ir kompensavimo mechanizmais. Taip pat būtų galima didinti finansinių srautų skaidrumą, dalį įmokų ar naudų susiejant su teritorijos savininkais. Savininkams galėtų būti suteikta teisė inicijuoti patikrinimus ar auditą, jei kyla pagrįstų klausimų dėl apskaitos ar žalos valdymo. Konfliktų sprendimas turėtų būti paremtas aiškiomis procedūromis, o ne asmeniniais ginčais. Ilgainiui didesni savininkai galėtų įgyti galimybę formuoti subvienetus ar turėti didesnę įtaką valdymo struktūrose. Toks kelias leistų palaipsniui stiprinti savininkų vaidmenį, mažinti įtampas ir didinti atsakomybės jausmą, kartu nesugriaunant veikiančių kolektyvų ir neišbalansuojant populiacijų valdymo. Nes staigus perėjimas prie „gryno privataus modelio“ šiandienos Lietuvos sąlygomis greičiausiai reikštų ribų konfliktus, plotų fragmentaciją, valdymo chaosą ir teisinį nestabilumą. Kryptis diskusijai gali būti teisinga, tačiau kelias iki jos yra ilgas, techniškai sudėtingas ir reikalaujantis labai atsargių sprendimų. Paprasti šūkiai apie „neteisingą pagrindą“ problemų neišspręs – reikalingas nuoseklus, praktiškai įgyvendinamas modelis.
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 13:54 Estu modelis veikia jau 30 metu, mes dar net nepradejome reformos ir net nenorime pradeti, nes visiems labai patogu ir kas svarbiausia labai pigu taip kaip yra, o ar ten gerai ar blogai kazka valdom, kazkokios populiacijos ten, niekam isvis neidomu. Zveriu daugeja, LMZD daro kviestine stirnu pleskinimo varymine, patys sau ir viskas liuks, svarbu sriuba isviri prie valdovu rumu ir buti su skrybele pezant apie medziokles kultura. Visiška - https://www.ikea.com/lt/en/cat/fejka-series-700612 /
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 14:54 Lietuva iš Estijos patirties tikrai turi ko pasimokyti, tačiau svarbiausia tai daryti ne aklo kopijavimo, o protingos adaptacijos keliu. Estija mums artima savo dydžiu, istorine starto pozicija po nepriklausomybės atkūrimo, žemėvaldos struktūra ir panašiais iššūkiais derinant žemės savininkų, medžiotojų bei valstybės interesus. Būtent todėl jų patirtis dažnai atrodo patraukli kaip galimas orientyras. Vis dėlto būtų klaida manyti, kad estų modelį galima tiesiog „perkelti“ į Lietuvos realybę. Kiekviena sistema formuojasi konkrečiame teisiniame, socialiniame ir kultūriniame kontekste, todėl tai, kas veikia vienoje šalyje, nebūtinai taip pat veiks kitoje. Daug prasmingiau būtų ne kopijuoti visą modelį, o perimti stipriąsias jo dalis. Iš Estijos galima pasimokyti aiškesnio žemės savininkų vaidmens apibrėžimo, didesnio dėmesio ekonominių santykių skaidrumui, tikslesnių sutarčių bei procedūrų reikšmės. Savininkų interesų integravimas į sistemą gali padėti mažinti įtampas, stiprinti atsakomybės jausmą už teritoriją ir skatinti ilgalaikes investicijas į buveinių kokybę. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kad estai nebijodami keitė ir koregavo sistemą, pripažindami, jog pereinamuoju laikotarpiu neišvengiama diskusijų ir konfliktų. Tačiau ne mažiau svarbu įvertinti ir tai, ko reikėtų vengti. Estijos patirtis parodė, kad reformos, ypač susijusios su nuosavybės ir medžioklės teisėmis, gali sukelti nemažą socialinę įtampą, teisinių ginčų bangą ir interesų susidūrimus. Fragmentacijos rizika, kai teritorijos ar sprendimų teisės pernelyg susmulkinamos, gali apsunkinti populiacijų valdymą ir koordinaciją. Taip pat akivaizdu, kad vien nuosavybės principo sustiprinimas automatiškai nesukuria nei tvarkos, nei aukštesnės medžioklės kultūros – būtini aiškūs standartai, kontrolės mechanizmai ir kompetencijos reikalavimai. Todėl pagrindinė pamoka Lietuvai galėtų būti tokia: Estijos modelis nėra nei stebuklas, nei grėsmė. Tai patirtis, iš kurios verta perimti racionalius sprendimus – stipresnį savininkų įtraukimą, skaidresnius santykius, aiškesnes atsakomybes – kartu išvengiant skubotų, radikalių žingsnių, galinčių destabilizuoti sistemą. Reformos šioje srityje turėtų būti nuoseklios, gerai apgalvotos ir pritaikytos Lietuvos teisinei bei socialinei realybei.
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 18:58 svarbiausia tai daryti* ne aklo kopijavimo* Stebint situacija atrodo, kad mums svarbiausie nieko nedaryti ir plaukti pasroviui. P.S. Estai kopijavo suomiska švietimo sistema, igyvendinant savo švietimo reforma jiems gavosi dar geriau nei pas suomius, spekit kaip mums sekasi?
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 19:11 Estijos patirtis parodė, kad reformos, ypač susijusios su nuosavybės ir medžioklės teisėmis, gali sukelti nemažą socialinę įtampą, teisinių ginčų bangą ir interesų susidūrimus. Kur mes matome visa tai apie ka cia kalbate, kuo remiates taip sakydamas? Kur tai atsispindi, ikelkit man informacija, rasytojas is lubu...
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 19:14 Tai leisim medzioti smulkia fauna savininkams nuo 15ha kaip Estijoje ar cia papuola i kategorija : išvengiant skubotų, radikalių žingsnių ?
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 19:15 Tai ka siulot perimti, kokia nor trimito melodija, kad nebutu per daug radikalu?
Anonimas	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 20:46 Medžioklės teisė (1) Medžioklės teisė yra žemės savininko teisė nustatyti medžioklės organizavimo savo žemėje sąlygas, medžioti arba uždrausti medžioklę įstatymų numatyta apimtimi ir tvarka. (2) Žemės savininkas, turintis medžioklės leidimą, gali medžioti savo nekilnojamajame turte, išskyrus stambiuosius žvėris, jei jo nekilnojamojo turto plotas vienoje apskritimo riboje yra didesnis nei 20 hektarų. Medžioklės teisė priklauso žemės savininko tėvams, sutuoktiniui ir vaikams, jei jie turi medžioklės leidimą. Ir visa tai minimaliaim 5000 ha vieneto viduje, be jokio: duosit lapa ar neduosit? Leisit ar neleisit? Bukit tokie malonus paskaiciuokit kiek zveriu man priklauso pagal plota? Pusantro bebro ir du trečdaliai lapes, oj tai jau kitais metais ciela lape gausis jei siemet sutaupysiu, aciu labai jums garbingi ir maloningo vieneto valdytojai (slenka atbulomis ant keliu savinikas kakta braukdamas zeme, pries klubo prezidenta).
Makronas Medžiotojas Narys	# Atsiuntė: 19 Vasaris 2026 23:43 Pirma – dėl „pas mus svarbiausia nieko nedaryti“. Čia yra du skirtingi dalykai, kuriuos jūs suplakat į vieną: (a) kopijuoti modelį ir (b) daryti reformą. Aš sakau ne „nedaryti“, o daryti taip, kad nepasileistų teisinis ir organizacinis chaosėlis. Estai švietime „kopijavo“ ne todėl, kad kopijavimas stebuklingas, o todėl, kad turėjo aiškų planą, institucijas ir sugebėjo adaptuoti – pas mus dažnai būna priešingai: paimam idėją, bet nepaimam įgyvendinimo mechanikos. Tai čia ne argumentas už „copy–paste“, o argumentas už kompetentingą įgyvendinimą. Antra – jūs klausiate: „kur matome socialinę įtampą, ginčus, interesų susidūrimus Estijoje?“ Prašom. 2012–2013 m. Estijoje, rengiant naują Medžioklės įstatymą, buvo plati vieša diskusija, skirtingų pusių konfliktuojančios pozicijos, apie tai rašė jų nacionalinė žiniasklaida (ERR) – tiesiai įvardinta, kad nuomonės dėl reformų smarkiai išsiskyrė, o viena reformos ašių buvo savininkų vaidmuo. . Be to, teisininkų kontoros aprašyme minima, kad ginčas dėl naujo įstatymo rengimo sukėlė „considerable media coverage and public discussion“ – t. y. nebuvo jokio „ramiai, gražiai, be bangų“. . Jei norite „kieto“ įrodymo, kad su medžiokle susiję sprendimai Estijoje keliauja iki teismų – štai pavyzdys apie kvotų/leidimų ginčus teismuose (pvz., vilkų kvota 2025–26 m. sezonui), kas rodo, jog sistema ten yra realiai ginčijama ir teisiškai testuojama. . Trečia – dėl jūsų klausimo „tai leisim smulkią fauną savininkams nuo 15 ha kaip Estijoje?“ Čia jūsų teiginyje yra dvi klaidos iš karto: Estijos teisėje riba ne „15 ha“, o klasikinėje formuluotėje 20 ha viename „circular boundary“ (žiede), ir tai liečia galimybę savininkui su medžiotojo dokumentais medžioti savo valdoje išskyrus stambiuosius žvėris. . Net ir Estijoje stambieji žvėrys siejami su medžioklės rajonais, kurių minimalus dydis ~5000 ha (su išimtimis saloms ir pan.). . Tai jei jūs bandote pavaizduoti, kad Estijoje „kiekvienas nuo mažo gabaliuko daro ką nori“ – ne, taip nėra. Ten savininko teisės įdėtos į didesnės struktūros rėmus. Ketvirta – jūsų ironija apie „pusantro bebro ir du trečdaliai lapės“ iš esmės pataiko į realią problemą: kaip praktiškai suderinti savininkų teises su vieneto (rajono) valdymu, kad nebūtų nei feodalizmo („klubo prezidentas – karalius“), nei balaganinės fragmentacijos („kiekvienas daro ką nori“). Ir čia Estija kaip tik turi mechaniką, kurią verta perimti ne kaip šūkį, o kaip instrumentus: įstatyme savininkui suteikiamos teisės nustatyti sąlygas, sudaryti sutartį, uždrausti medžioklę, inicijuoti medžioklės rajono naudotojo pakeitimą, siūlyti ribų korekcijas. . Va čia yra realūs svertai, o ne „atsiklaupęs savininkas“. Penkta – „tai ką siūlot perimti, kokią trimito melodiją, kad nebūtų per daug radikalu?“ Siūlau ne melodiją, o 4 konkrečius punktus (pereinamą modelį), kurie įdėtų savininką į sistemą realiai, bet nesusprogdintų koordinacijos: Privalomas sutarties minimumas tarp vieneto naudotojo (klubo/organizacijos) ir savininkų: standartizuotos sąlygos dėl informavimo, žalos prevencijos, atsakomybės, ginčų nagrinėjimo terminų. (Kad ne „susitarėm prie stalo“, o veikiantis dokumentas.) Savininkų atstovavimas vieneto valdyme: ne „paklausom nuomonės“, o formali vieta sprendimuose bent dėl: ribų, tvarkų, konfliktų, naudotojo vertinimo. Teisė inicijuoti naudotojo keitimą/auditą (su aiškiais kriterijais): jei nevykdoma apskaita, incidentai, konfliktai, žalos ignoravimas – savininkai turi ne verkti forume, o turėti procedūrinį kelią. Estijoje toks principas egzistuoja kaip teisė inicijuoti naudotojo pakeitimą. . Aiški riba tarp smulkios faunos savininko teisės ir stambios faunos koordinuoto valdymo: stambieji lieka per rajoną (koordinacija, kvotos, planai), smulkioji – daugiau savininko rankose pagal aiškias taisykles (bet ne taip, kad rytoj Lietuvoj visi nuo bet kiek ha pradeda „užsiiminėt vadyba“). Ko vengti (čia ir yra „estų klaidų“ pamoka): neatidaryti Pandoros skrynios staigiai ir be amortizatorių. Estijoje pats reformos procesas buvo konfliktinis ir politizuotas, su stipria vieša trintimi, nes kai perskirstai teises tarp savininkų ir naudotojų – visada skauda. . Jei Lietuva tą darys „vienu kirčiu“ – gausim ne „tvarką“, o teismų, barnių, ribų karų ir populiacijų valdymo išsiderinimo sezonus. Ir pabaigai – jūsų pagrindinė mintis apie savininką kaip atsakomybės centrą yra teisinga kryptis. Bet klaida yra manyti, kad užtenka „perrašyti pagrindą į nuosavybę“ ir automatiškai atsiras apskaita, sauga, skaidrumas ir disciplina. Estijos pavyzdys rodo priešingai: savininko teisės veikia tada, kai jos įdėtos į aiškius rėmus (didelių žvėrių rajonai ~5000 ha, koordinacija, procedūros) ir kai yra mechanizmai, kaip tomis teisėmis naudotis, o ne tik turėti jas popieriuje.

. 1 . 2 . 3 . >>

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 3
Narių - 0

Daugiausia: 419 [18 Balandis 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai