miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / ĮDOMIOS ISTORIJOS

Autorius Žinutė
Tinas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 28 Sausis 2010 11:27


dauguma esančių čia narių ir svečių tikrai žinot begalę keistų, įdomių, neįprastų ir.... kartais realių istorijų, tad tęsdami šaunią medžiotojų tradiciją, kviečiu kaupti būtus ir nebūtus paskojimus ateinančioms kartoms. Juk medžiotojas be pasakų kaip medžioklė be šaunyko.
...
...


************************
"Niekas nemiršta nekaltas, gyvenimas išdulkina visus."

Tinas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 28 Sausis 2010 11:31 - Redagavo: Tinas


(tai papasakojo vieni Tauragės gyventojai)
...gandrai liepoje 5 metrai nuo namo gyvena jau 9metai , aš tuose namuose jau 10m. tiesa jie man neteršia ir gyvačių neprineša. 2008m birželio mėn., pastebėjau , kad lizde gandras jau kelios dienos kaip vienas , negirdžiu nė naktimis parskrendant antro, negirdėti neįmanoma , nes jie labai kleketuoja džiaugiasi viens kitą matydami, vieną ankstų rytą mane pažadino , tiksliau išgąsdino trenksmas į langą kambario kuriame aš miegojau , atsibudusi nesupratau , kas čia vyksta , bet pažvelgusi į lauką pamačiau vaikštinėjantį gandrą ir bandantį dar kartą atakuoti langą, tą rytą nusprendžiau , kad gandrui pasimaišė išlėkiau į darbą , o vaikai į mokyklą. Auštant kitam rytui istorija pasikartojo, tada ne juokais išsigandau , kad gandras gali susižeisti, tada pasikviečiau sūnų , kad pasitarti , ką daryti , suvokiau , kad paukštis kažko mūsų prašo tik neduota kalbos dovana negali taip prieiti ir pasakyti , o antrojo gandro vis dar nesimatė. supratom , kad kažkas negerai su jaunikliais, padėjau sūnui pastayti kopėčias , kad įlipti į lizdą ir pažiūrėti kas gi ten darosi ,pati vėl įpuoliau į kambarį pasiimti rankinės nes jau vėlavau į darbą, na o gandras tuo momentu vėl atakavo to kambario langą kuriame buvau, atseit kaip galiu jį palikti , jeigu dar nesutvarkiau jo reikalų, na o kol statėm kopėčias gandras irgi sukiojosi šalimais kaip koks žinovas žvalgėsi žiūrinėjo , kaip čia mums sekasi. Žinoma aš išvažiavau į darbą , o sūnų palikau išsiaiškinti situaciją, vaikis įlipo i medį ,gandras neprieštaravo tam žygiui , atrodė , kad jis visą reikalą atidavė į vaiko rankas. Lizde sūnus rado3 leisgyvius gandriukus , kurie jau nesugebėjo pakelti galvų , nors buvo pakankamai dideli ant sparniukų jau buvo nemenkos juodos plunksnytės. Tada sūnus telefonu pranešė ką radęs ir kokia yra situacija , paprašiau jo , kad pririnktu sliekų nes kažko tinkamesnio tuo metu tiesiog nebuvo po ranka , o delsti nebebuvo galima. Tai taip jis juos ir maitino , kol grįžau , graudžiausia buvo tai kad gandriukai buvo tokie silpni jog į lizdą numestų sliekų nepajėgė susirinkti , tada maniškis sliekus sukišo į snapus ąčiū dievui gandriukai rijo tai kas jiems buvo kišama tiesiai į gerkles , vakare parvežiau žuvies , sumalėm ir vėl sugrudo tiesiai į gerkles , po savaitės tokio vargo gandriukai pradėjo ryti maistą numestą į lizdą. O aplinkinių gandralizdžių šeimininkai guodėsi , kad gandrai pradėjo mėtyti savo vaikus iš lizdų. Peršasi išvada , kad mano gandras rado išeitį kaip išsaugoti savo šeimyną. o antrasis šeimos gandras parsirado po dviejų savaičių, matomai buvo toli išskridęs maisto ieškoti. Pastebėjau dar ir tai , kad mano rūpintojėlis gandras , kol neparskrido jo pora lizdo nepaliko , tik tuo atveju , kai mano šeimos nariai užlipdavo pašerti gandriukų jis perskrisdavo iš lizdo ant stogo ir visą ceremoniją stebėdavo iš tenai. Ilgainiui visas kaimas užsikrėtė gandro šėrybom , o mums atsibodo laipioti į viršų tada , pamesdavom žuvį ant pievutės gandras gražiai surydavo ir lėkdavo į lizdą , o ten atrydavo. Iš manęs draugai šaipėsi , kad kai ateis žiema gausiu duoti jiems kaliošiukus ir jie pasiliks tvarte, nepasiliko visi išskrido. Bet kol jaunikliai buvo lizde gandras nepametė savo įpročio profilaktiškai bilstelti į langą. 2009 metų pavasarį sugrįžo tie patys gandrai , kaip manai iš kur atskyriau , ogi pasisveikindami jie bilstelėjo į langą , pamaniau vajei ir vėl žuvies prašys , bet ne neprašė tai buvo vienintelis bilstelėjimas , lyg pasisveikinimas ,lyg padėkojimas. Ir šiemet laukiu pavasario laukiu savo gudruolių
...
...


************************
"Niekas nemiršta nekaltas, gyvenimas išdulkina visus."

Anonimas


# Atsiuntė: 28 Sausis 2010 12:16


Zmogiskumas yra zmogiskumas, bet gamtos atranka turi buti... Juolab zinant, kokia zala gandrai daro kitoms faunos rusims (kiskiams, stirniukams ir pan)

Tinas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 28 Sausis 2010 15:30 - Redagavo: Tinas


Neįtikėtina, bet faktas: Žmogus šikšnosparnis
.
1968 metais Primorės krašte (Rusija) iš taigos žmonės atnešė rastą sunkiai sužalotą medžiotoją. Jo drabužiai buvo sudraskyti, o ant veido ir rankų matėsi gilios plėštinės žaizdos. Nors medžiotojas ir išgyveno, tačiau medikams nepavyko išgelbėti jo išdraskytos vienos akies, nevaldomi liko kairės rankos pirštai.

Medžiotojo pasakojimas apie tai, kas jam nutiko vienoje Pidano kalno oloje, stebino mokslininkus, turistus, kitus čia laikinai atvykstančius žmones. Jiems tai atrodė negirdėta fantazija.

Tačiau vietiniai žmonės buvo įsitikinę, kad nelaimėlis pasakoja tiesą, nes, daugelį metų gyvendami šio aukščiausio Primorės kalno papėdėje, ne vienas yra matęs jo pašlaitėse skraidančią neregėtą būtybę – žmogų šikšnosparnį.

Nors kalbos apie tai sklido nuo seno, tačiau mokslininkai kažkodėl anksčiau tuo nesusidomėjo, greičiausiai laikydami tokius pasakojimus prasimanymu.

Sekamos legendos

Pidano kalnas stūkso į rytus nuo Vladivostoko, kiek šiauriau nuo Nachodkos uosto. Jo aukštis – 1333 metrai virš jūros lygio.

Archeologai iš čia aptiktų radinių - akmenyje iškaltų runų, aukurų, labai senų sienų likučių - spėja, jog šis kalnas yra buvęs vietinių tautelių kulto vieta.

Labai sena vietinės bochajų tautelės legenda byloja, kad Pidano viršukalnėje nuo neatmenamų laikų stūksojęs milžiniškas kristalas. Būtent prie jo eidavę žyniai „pasikalbėti su dievais“.

Žinoma, šiandien legendinio kristalo ant Pidano kalno nėra.

Tačiau savo paslaptingumo kalnas neprarado todėl, kad jo viduje vingruoja keistų olų labirintas. Tos olos veda į kalno gilumą.

O ten, kaip jau žinoma, yra požeminis ežeras. Pasak legendos, jis atsiradęs tada, kai dingo didysis kristalas. Gyventojai pasakoja, neva to ežero vanduo gydąs nuo visų ligų.

Pidano kalno požeminis ežeras – ne legenda, tačiau pasiekti šį vandens telkinį nėra paprasta. Žmonės išdrįsta įeiti tik į viršutinius urvus, o į gilumą leistis niekas nerizikuoja.

Su tais požemiais susiję šiurpinantys pasakojimai apie ten gyvenančią keistą būtybę – žmogaus pavidalo milžinišką šikšnosparnį.

Jį vietos žmonės, užkopę ant Pidano kalno, yra matę skraidant ir tiesiog vadina jį skraidančiu žmogumi.

Neseniai tą keistą būtybę pavyko pamatyti ir visam būriui čia atvykusių turistų. Pradžioje jie pamanė, kad nuo kalno žmogus skrenda deltaplanu. Tačiau jų dėmesį patraukė neįprasta skraidyklės konstrukcija... O ir žmogus atrodė – lyg vaikas!

Vienas turistas iš Vladivostoko, nukreipęs į deltaplaną savo vaizdo kameros objektyvą, tiesiog neteko žado: jis aiškiai pamatė, kad skrenda visai ne vaikas, o didžiulis šikšnosparnis žmogaus veidu!

Atsiradus daugiau tą būtybę mačiusių liudininkų (jau ir iš užsienio), pradėta aktyviau domėtis ir vietinių gyventojų pasakojimais. Buvo prisimintas ir 1968 metais sužeistas medžiotojas.

Mat šis žmogus vienintelis susidūrė akis į akį su žmogumi šikšnosparniu ir vos nežuvo.

Jo pasakojimas buvo toks.

Iki vakaro taigoje medžiojęs, jis pasiekė Pidano kalną. Supratęs, kad grįžti namo nesuspės, jis pradėjo ieškoti vietos nakvynei. Buvo šalta, pūtė žvarbus vėjas. Eidamas pagal uolas, jis pamatė nedidelę angą ir nutarė patikrinti, ar nebūtų galima joje nakčiai pasislėpti nuo šalčio.

Olos anga pasirodė esanti siaura, šiltai apsirengęs medžiotojas vos prasispraudė į jos vidų.

Bet pasirodė, kad tokia ji buvo tik iš pradžių. Vos už trijų žingsnių ji staigiai platėjo ir virto kokių penkių metrų pločio „sale“. Tamsoje olos pabaigos žmogus negalėjo matyti, tačiau nutarė, kad čia bus galima susikurti laužą ir sušilti.

Pasidėjęs kuprinę ir šautuvą, medžiotojas išėjo į lauką pasirinkti sausų žabų.

Grįžęs ir užkūręs laužą, vyriškis pastebėjo olos gilumoje kažką judant ir išgirdo veriantį klyksmą.

Paskui kažkokia būtybė jį puolė.

Padaras buvo išskleidęs didžiulius sparnus, kurių plotis galėjo siekti apie porą metrų.

Jie buvo tarytum rankų tęsinys. Padaro kūnas buvo visai panašus į žmogaus, tik galva buvo ne plaukuota, o padengta tankiu pūku. Jo „veide“ žibėjo didžiulės akys, burnos ar nosies nesimatė.

Tas padaras vyriškį apdraskė taip, kad šis, nukraujavęs, taigoje vos nemirė. Laimei, jį surado gyventojai.

Nufilmuotas padaras

Nors skraidantį žmogų šikšnosparnį aplinkinių kaimų gyventojai ir matydavo, tačiau nebuvo niekas girdėję, kad jis pultų žmogų.

Po šio įvykio ir pats medžiotojas samprotavo: gal tas padaras jo būtų ir nepuolęs, tačiau, tikriausiai, jį išgąsdino ugnis,apšvietusi jo slėptuvę ir sukėlusi paniką.

Gal jis tik norėjo sprukti iš olos, o medžiotojas buvo užstojęs kelią.

Plačiai pasklidus žiniai apie negirdėtą reiškinį, 1994 metais prie Pidano kalno buvo atvykusi amerikiečių kinodokumentininkų grupė, kad nufilmuotų sparnuotąjį monstrą.

Nors vilčių jį pamatyti kaip tik tuo laiku buvo nedaug, tačiau amerikiečiams pavyko. Jie patykojo ir nufilmavo ore skraidantį žmogų šikšnosparnį.

Nors tas jo skraidymas buvo matomas tik 17 sekundžių, bet to pakako, kad neįtikėtinas faktas būtų realiai patvirtintas. Jau kitais metais tie dokumentiniai kadrai buvo parodyti per televiziją Amerikos visuomenei.

O turistas iš Vladivostoko, sėkmingai nufilmavęs žmogų šikšnosparnį, savo unikalią juostą už gerą kainą pardavė Pietų Korėjos verslininkui.

To paslaptingo padaro nuotrauka šiandien demonstruojama privačiame Ufologijos muziejuje Seule.

Kas ir kada ištirs ir aprašys tą unikalią būtybę? Iš kur ir kada ji atsirado? Ar ji tik viena tokia Žemėje?

Gali būti, kad daugiau informacijos suteiktų nuodugnesni Pidano kalno olų tyrinėjimai. Juk pasaulio žmonijai įdomu, su kokiais dar nežinomais padarais ji gyvena vienoje planetoje.
(www.dykai.lt)
...
...


************************
"Niekas nemiršta nekaltas, gyvenimas išdulkina visus."

Tinas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 28 Sausis 2010 15:43 - Redagavo: Tinas


Rudnosiuko medziokle
.
Vadinasi, nutiko visa tai, armijoj, kažkaip po eilinio budėjimo. Tiesiai iš malūnsparnio, sušalęs, alkanas, pavargęs ir piktas kaip šuva, grįžau į benderį. Mano kambariokas Sieras ką tik buvo slydęs į savo pamainą, tad ėdesį šildžiausi be jokio entuziazmo. Ikalt po stakaną su kuo visiškai nėra... nu tiesiog marazmas, melancholija ir visiškas ablomas. Už lango – nepermatoma ledinė tamsuma, liūdesys ir visiškas mėšlas. Su dideliu nenoru pasismaukiau bei keikdamas savo niekam nereikalingą sušiktą tarnybą iš idėjos, virtau į lovą. Ir visai be reikalo... Lygiai vidurnaktį, nuo kažkieno audringo noro pamatyti mano abrozdėlį, suvaitojo durys, o ir taip atkakliai, kad kambaryje akimirksniu pasklido tinko ir kalkių aromatas. Pertraukęs Makaryčiaus spyną šyzos būsenoj griebiau durų rankeną ir jas atlupęs dūriau vamzdėta ranka į tamsą. Lempučių koridoriuje nerasta, rupūžės praporai gi nukniso – tamsu, kaip negro subinėj!
- ėėė ereli, o kodėl tu patrankos į ginklinę nepridavei? – atsklendė iš dausų pažįstamu pagirių tvaiku. – a darysi gramą?
- už tavo šlamančius – bet kokią užgaidą. Užeik Vaska!
Chatoj iš karto sumažėjo vietos. Senas draugelis, praporas Vaska, be litro niekada į svečius neužeidavo, todėl ir jo vizitas visur buvo mielas bei šiltai laukiamas. Tačiau šį kartą, be litro spirito ir užkandos, senas skrabalas atvilko ir du medžioklinius pyškalus bei porą šovininių. Operatyviai inkalus gėralo bei užkandus prakaituotos pirštinės aromatu, praporas išdėstė man savo egzotišką avantiūrą:
- karoče, Begemotavičiau, įtempk maumonuką: -čiukčiai užsakymą gavo – mešką dusyt varys, kažkoks byrka iš Maskvos atskrenda, tipo tikrintojas, reik bliadstva daryt. Pasirašai? Tau juk pora dienų laisvų priklauso?
Meška + Idėja = "pyzdiec"! O ir ką aš apie tas meškas žinojau? Mačiau pora kartų zoologijos sode šį apsimyžusį ir prasmirdusį gyvos vilnos kamuolį, vėpsantį šikančio šuns akutėmis. O laukinėj taigos gamtoje šį plaukuotą bachūrą visi „šeimininku“ vadina! Juk ne už pimpalą! Viliojančiai. Inpisus dar po porį drinkų atsakymas atėjo savaime – juk kas nenorėtų pabūti Rembu?!
- Bet kaip, kas, ką?...
- Laikyk, broliuk artileriją! – laimingas sumurkė praporas ir švystelėjo ginklą su šovinine. – Pyškalai čiukčiški, tokiais ir dramblius pirdolint gali! O tu nemyščiok, ne mums meškiuką daryt reiks. Penkto pulko majorą Ramazanovą žinai? O jis gi dovanotą karabiną „Bars“ su optika turi. Tai jis ir vers rudnosiuką, juk skylutė maža reikalinga. O mes būsim kaip palaikymo grupė, tipo kontroliniam, jei ką.
Karoče, pasakyta – padaryta. Trečią valandą nakties, visu pajėgumu šildydami dvylikapirštes spiritu, mes jau barškinom kaulais seno ir skylėto Gaz-66 brezentinio tento glėby. Meškininkystės verslo problema mus subūrė į mažą, tačiau siaubingai girtą ir piktą kolektyvą, kuriame beveik niekas nieko nepažinojo. Užtat Vaska pažinojo visus, net ir tuos prasmirdusius čiukčių aborigenus, kurie žodyje „pimpis“ darydavo po septynias gramatikos klaidas. Jie buvo dviese – senis, toks visas susiraukšlėjęs, it Tutanchamono byrka ir jo sūnelis, pusšimčio metų. Na ir aišku majoras, švytėjęs degradavusio alkašo snukiu su kirmėlių išėstais dantimis. Gėrė visi. Ir lakėm visą kelią. Majoras taip prisiliuobė, kad lengvai galėjo bet kuriam organizme saugojimui palikti devynis gramus švino, tad mudu su Vasioku sėdėjom jam iš šonų ir saugojom jį nuo šio lengvabūdiško žingsnio. Pagaliau mus paskutinį kartą krestelėjo ir prasmirdus stabdžiams mašinos burzgimas nutilo.
- Blecha mucha... , prakeikėm mudu su Vasioku visas sibiro meškas, brisdami ir vilkdami per pusnis šitą suknistą meškų terminatorių su jo prakeiktu karabinu! Žygio finišą, senas čiukčia paskelbė po dviejų valandų, kai visas spiritas kartu su prakaitu išgaravo nafik. Čia diedukas liepė visiems užčiaupti žabtus, o pats ėmėsi kirsti ilgą kartį. Po to užsirangė ant kažkokio gūbrio ir per skylę ėmė leisti šį smaukalą žemyn. Intuityviai supratau, kad ko gero čia ir bus meškiuko trobelė, kur jis per visą žiemą letenai minjetą daro. Kažkodėl tai žarnose pasidarė stipriai silpna ir pakilo didis noras apšikti keletą krūmokšnių. Vaska irgi pasidavė išdavystei ir paslėpė savo skudurus už kedro. Senasis pirdalas nulipo nuo gūbrio ir laužyta rusų kalba paaiškino kur turim pasislėpti, kad meškis mūs neužuostų. O šitam kileriui, temą paaiškino taip:
- Tavo stovėti čia. Mano pagaliu šeimininką žadinti. Šeimininkas piktas burgzti ir atsikelti ant tavęs. Letenas kelti kelti. Tavo – širdin – pykšt. Šauti! Jakši?
- nepisk seni proto, duokš jį greičiau, budink tą šūdžių ir nemyšk ant fazės... iššiepė nasrus majoras ir pertraukęs spyną atsiraitojo vatinuko rankoves. Po taiklaus spjūvio ant veltinio jis išskėtė kojas – nu, blia, kaip iš akies trauktas Rembo!
Mes su Vaska taip pat užsitaisėm savo berdankes ir sugulėm užnugary. Čia seneliokas tik pyst ant gūbrio, ir kaip ėmė savo smaukalu dročint šeimininką! Vajėėėėėėzau, ir kas tada prasidėjo! Riaumojimas iš po žemių – tiesiog visiškai nejuokingas. Po to – sniego, šakų rąstų fontanai!!! Senis ore sklandyt pradėjo, o prieš mus – o jooooptvajumatj – trys metrai įsiutusių raumenų ir pasišiaušusio kailio! Smarvė pyzdiec bliat, garas aplink stulpais, riaumojimas kaip tankų divizijos! Majoras net pritūpė apsitriedęs, paskui kad užkrioks... Ir ne, kad tylėdamas, priedurnis, nuspaustų gaiduką. Jis taip meniškai pamėtėjo viršun karabiną, pasigavo jį už vamzdžio galo, ir kaip žiebs meškai buože per putotą snarglį!!! Optika – į šukes. Buožė – į skiedras! Meškioks - afekto būsenoje. Ne kiekvienam pavasariui, matyt, atėjus taip jį iš miego žadindavo... Čia majoras kad sustaugs ne savo balsu ir... į kedrą sliuogti. Kur ten sliuogti – vertikaliu kamienu bėgte užbėgo! Net ir babuinai taip nesugebėtų. Kedras, blin, toks storas, kad per tris dienas neapšiksi aplink, o jis... bėgte... kamienu!!! Ir dar kur, ogi pačion viršūnėn. Va čia rudnosis ir atsičiuchino, sąmonę reiškia atgavo. Linksmu šuoliu jis išskrido iš savo duobės ir link kedro! Bet skriaudėjo iš karto vytis neskubėjo. Su siaubingu riaumojimu žvėris pradėjo nagais ir iltimis drąskyt ir gabalais mėtyt nekalto medelio kamieną. Tikriausiai prieš lemiamą mūšį su savo apsidirbusiu ir nusimuilinusiu skriaudiku jis save taip audrino.
- Py-py-pyzdiec mums, nešam pa-pa-paltukus iš čia... mi-mi-mišios, bliat... miksėdamas sušnabždėjo ausin persigandęs Vaska ir pradėjo ant savo galvos versti sniegą, beprotiškai norėdamas tokiu būdu užsikasti planetoje.
- Gudruti tu, pelės pimpį tu pasislėpsi taigoj. Jis čia greičiau kurjerių pašto po krūmus šmirinėja...
Va čia aš visa esybe supratau, ką žmonės vadina paprastu ir aiškiu žodžiu: „polnyj pyzdiec“! Juk mes gi eilėje sekantys... O tuo tarpu žvėris ir toliau prievartavo kedrą.
Staiga, kažkur tai iš dausų pasigirdo toookio stiprumo klyksmas, kad naikintuvo forsažas palyginus su juo – tik vaikiško kakučio šleptelėjimas. Neužilgo šis nežmoniškas garsas materializavosi į tarp šakučių ir kankorėžių skrendantį majorą Ramazanovą. Kaip Tunguskos meteoritas, su nežmonišku pagreičiu, jis žiebė meškino kupron ir užtilo. O meškinas, apstulbęs nuo tokio negarbingo smūgio iš pasalų, dribo snukiu į gimtąją žemę. Išstenėjęs širdį veriantį inkštimą, žvėrelis kiek turėdamas jėgų nėrė į taigos šabakštynus, visiškai nepaisydamas nei kelių nei šviesoforų. Mes su Vaska negalėjom patikėti savo išsigelbėjimui.
- Aina na... varom, Tinai, gal patikrinsim šitą Meresjevą, - pirmas iš stabo būsenos atsigavo praporas ir atsargiai iššliaužė iš savo slėptuvės.
Majoras Ramazanovas savo povyza vaizdavo sėdinčią ir iš baimės mėlynuojančią mumiją, kuri iš visų jėgų, abejomis rankomis spaudė ploną kedro šakelę su ant jos kabančiu vienišu kankorėžiu. Didvyrio marmūzė buvo nenatūraliai išžiota, bet kažkodėl šaltyje garo visiškai nesimatė. Akys? Na, aplamai jos buvo panašios kaip nuo šiknoj įstrigusio „Stingerio“! Pulsas vos barškėjo suakmenėjusiame kūne.
- Nu ir pydaras... ir vėl teks jį per pusnis vilkt atgalios – suurzgė Vaska.
- Vasj, jį gal pas daktarus reikėtų, jis juk, bliad, ištisas mėšlungio gabalas - išgirdau ir aš savo užkimusį balsą. – o kur senas pirdalas?
Pirdalas atsirado greitai. Sveikas ir nesukoliečytas, tik už kokių dešimties metrų. Sėdėjo sau ir traukė dūmą. Ir sūnelis jo paršleivojo su Ramazanovo karabino likučiais. Žodžiu, sušikta kilerių komanda vėl kartu, nafik... Sukirtom neštuvus ir nutempėm šitą kūrvišką Rembo link automobilio. Tylėjom visą kelią, net kažkaip patiems nesmagu darės, lyg laidotuvių procesijoj dalyvautumėm.
Miestelyje majorą, kartu su šakute ir kankorėžiu nutempėm pas eskulapus, ten ir palikom. Ilgai žvengė chirurgai iš paciento, bet šaką vis dėlto atėmė. O mes su Vasia nupėdinom į benderį. Susėdom už stalo, prisipildėm stiklines spirito, dirstelėjom viens į kitą ir kaip užžvengsim duetu!!! ...Nepyzdelinsiu, tačiau tada pirmą kartą tada natūraliai privariau į savo valdiškas vatines kelnes...
...
...


************************
"Niekas nemiršta nekaltas, gyvenimas išdulkina visus."

Ignasius
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 28 Sausis 2010 20:17


Tinas
Rudnosiuko medziokle va cia tai geras iki ryt ryto zvengsiu

andrys
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 28 Sausis 2010 21:01


Nerealus pasakojimas

Anonimas


# Atsiuntė: 28 Sausis 2010 21:43


neina normalei perskaityti net asaros bega ! 10 balu

sauliuss
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 28 Sausis 2010 21:51


Nu Tinai,pavarai... .Negalejai papasakoti anksciau,kai sedejom prie ugninio vandens,nors linksma buvo .

Paskutinis juokiasi tas, kuris iššauna pirmas.

Vytaras


# Atsiuntė: 30 Sausis 2010 16:01


ne, nu šakės, apsitriesiu ir aš iš juoko

sanandrejus
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 30 Sausis 2010 16:39




alyvukas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 31 Sausis 2010 00:44


va cia tai cyrkai apsizliumbiau is juoko

es

Anonimas


# Atsiuntė: 31 Sausis 2010 04:31


O man patiko pasakojimas apie gandrus

RAMUNAS44
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 31 Sausis 2010 21:09


Tinas
Man atrodo kad ir aš tuuoj naturaliai privarysiu į kelnias .

pacanas


# Atsiuntė: 5 Vasaris 2010 01:39


labai dauk skaity bet geras

albert
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 5 Vasaris 2010 06:35


pacanas


labai dauk skaity? !bet geras![

rimukas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 5 Vasaris 2010 10:18


pacanas
Sunku kai ne visas raides pazysti

saulutė


# Atsiuntė: 14 Rugpjūtis 2012 17:19


žodynas tai atleisk viešpatie...

Tinas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 30 Sausis 2013 20:12 - Redagavo: Tinas


KELIONĖ TAILANDĄ

Papasakosiu jums štai ką: mūsų kombainistų brigada dalinasi lygiai į tris dalis: geriantys, užsikodavę ir... užsikodavę du kartus. Tai va, iš tų užkoduotų du kartus - aš, prikūliau daugiau už visus ir valdžia už tai mane apdovanojo trimis kelialapiais į Tailandą – man, mano žmonai ir Zosei Vėdaravičiūtei, t.y. mano uošvei. Uošvė pareiškė, kad ji važiuos būtinai, nes Tailandas yra jos mylimiausia Afrikos šalis. - svajoju, sako, pamatyti kengūrų gimtinę.
Surinkom du krepšius. Toje, kur mažesnė, sutilpo visi mūsų daiktai: 15 pokų makaronų ir 19 litrinių konservų su šutinta paršiena. Didesnėje – uošvės maudymukas. Atvažiavę į Tailandą apsigyvenome viešbutyje, paėdėm konservų su makaronais ir nuėjom pietaut. Papietavę – iš karto į pliažą. Ten poilsiautojai važinėjosi ant pripučiamo banano. Kai mudu su žmona ant jo atsisėdome, instruktorius paprašė ateiti dar šešiems žmonėms, kad būtų pilnas komplektas. Štai čia prie mūsų prisijungė uošvė ir... bananas nėrė po vandeniu, su savimi kartu nusitempdamas ir katerį su instruktoriumi. Ryklys užpuolė uošvę netikėtai. Įkandimas ant nugaros buvo toks didelis, kad nuo gautų žaizdų... ryklys iš karto nugrimzdo į dugną. Po to uošvę sužavėjo reginys, kur kateris paskui save tempė parašiutininką, tad mastė ji neilgai. Du Tajai, rengiantys šou, užmetė ant jos galingų pečių dvigubus odinius diržus ir pasakė „goo“. Kateris davė gazo, uošvė pradėjo įsibėgėjimo etapą, nušluodama nuo savo kelio smėlio pilis, saulės skėčius ir užsižiopsojusią publiką. Pribėgusi vandenį ji palenkė kojas ir niogė vandens paviršiumi skutančiuoju skridimu, tuo pačiu paskandindama du vandens motociklus ir tris katamaranus. Kai uošvė nutolo nuo kranto, liaudis, esanti pliaže sustingo iš siaubo – ji laikė kryptį tiesiai į naftą gabenusio tanklaivio bortą. Tanklaivis pamatęs pavojų iš dešinės paleido pavojaus sireną. Uošvė, matomai iš išgąsčio, paleido atsakomąją ir pradėjo kilimo procesą. Ji buvo kaip tik virš tanklaivio, kai parašiuto lynai trūko. Nuo neišvengiamos mirties tanklaivis paspruko vien tik irklų dėka.
Antryt mes vykome į safarį. Kuomet važiavome pro begemotus, aš praradau amą – jeigu jie būtų su rūbais, pagalvočiau jog atvyko uošvės giminaičiai, bet juokauti šia proga nesurizikavau. Kažkur penktame kilometre mus užpuolė jaunas babuinas ir pamėgino atimti iš uošvės krepšį su produktais, už ką ir buvo žiauriai nubaustas. Ji pakišo jo galvą po pažastimi ir ėmėsi smaugimo veiksmo. Babuinas letenėle tekšnodamas per smaugiančią ranką iš karto paprašė pasigailėti ir parodė uošvei Vietnamo piliečio pasą. Pavažiavus dar apie 800 metrų mes pamatėme milžinišką tigrą. Šis žiaurus žvėris tupėjo po medžiu ir kažką žiaumojo. Instruktorius pasakė: - kas nepabijos pašerti pabaisą dešra, tas gaus šokoladuką, ir išsitraukė iš bordačioko šliosą virtos dešros. Po dešimties minučių, tigras ir Zosė Vėdaravičiūtė taikiai pietavo sėdėdami pavėsyje. Pabaisa, kaip ir priklauso ėdė dešrą o tigras – šokoladuką.
Sekančią dieną mes nuvykome į akvaparką. Kuomet uošvė išėjo iš persirengimo kabinos, stojo mirtina tyla. Nečiulbėjo net paukščiai, o žuvytės akvariume prisiplojo snukiais prie stiklinių sienų. Apsirengusi Zosė Vėdaravičiūtė buvo 1953 metų maudymosi kostiumu, ir visiems iš karto tapo aišku nuo ko numirė Stalinas. Mudu su žmona nuėjome į kalnelius ir kartu eiti pasikvietėme uošvę, kas pasirodė didele klaida. Kai mudu su sutuoktine nusileidome greitėjimosi juosta, pranėrėme vamzdžiu ir pūkštelėjome į baseiną, iš viršaus pasigirdo nuvažiuojančio lokomotyvo triukšmas. Nežmonišku greičiu uošvė įlėkė į vamzdį, tačiau iš vamzdžio neišlėkė – ji jame užstrigo. Užpakalyje nenumaldomai rinkosi vanduo. Apačioje visi nervingai nurijo seiles, įskaitant ir skruzdėdos iškamšą. Kanarėlė sparnais praskėtė narvelio plieninius virbus ir nubėgo link išėjimo, pamiršusi jog moka skraidyti. Ir čia parmušė. Su riksmu „o štai ir aš“, uošvė lyg ledkalnis driokstelėjo į baseiną. Žmones banga nuplovė net antrame aukšte, fitneso salėje. Apie 20 sekundžių uošvė sėdėjo absoliučiai sausame baseine, pakol vanduo drauge su žmonėmis ir treniruokliais nesutekėjo atgal. Akvaparkas buvo uždarytas dėl techninių kliūčių.
Kitą dieną mes nuėjome į tailandietišką restoraną. Ten meniu buvo iš jūros gėrybių ir mes užsisakėme omarų. Greta mūsų omarus valgė vokiečiai, lukštindami kiautus specialiomis žnyplėmis. Zosė Vėdaravičiūtė savo omarą paguldė ant gabalo duonos ir suvalgė viską pilnumoje. Garsas buvo toks, lyg kažkas skalbimo mašinoje būtų skalavęs akmenis. Restorano savininkas paprašė uošvės autografo. Vėliau, kai oficiantas atnešė vėžlių sriubos, jis paklausė: - jums vėžlį su kiautu? Vokietis laužyta rusų kalba pasakė: - jei su kiautu – moku aš. Uošvė atšovė: - jei mokės jis, vežlio galit net ir nevirt, tempkit gyvą. Kiek vargšas vėžliukas savo letenėlėm besistengė remtis į Zosės Vėdaravičiūtės žandus, jo tai neišgelbėjo. Apatinis vokiečio žandikaulis gulėjo lėkštėje. Restorano savininkas paprašė uošvę, kad ji pasirašytų jam ant peties, nes vėliau iš to pažadėjo pasidaryti tatuiruotę.
Paskutinę dieną mes nuėjome prie okeano atsisveikinti su Tailandu ir su žmona įmetėme į vandenį po monetą laimei, kad grįžtum į čia dar kartą. Uošvė metė į vandenyną konservą su paršiena ir aš supratau, kad dabar į Tailandą grįšime bet kokiu atveju.
...
...


************************
"Niekas nemiršta nekaltas, gyvenimas išdulkina visus."

aurimas
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 30 Sausis 2013 21:15


Vos kelniu neprivariau

Aš vadinu didvyriais ne tuos, kurie laimedavo mintimi arba jega.Aš vadinu didvyriu tik ta, kuris buvo didis širdimi. R.Rolanas

SIRSE


# Atsiuntė: 30 Sausis 2013 22:08


Isejo naujas ministro ysakymas nuo kovo 15d. iki balandzio 15d. bus galima medzioti laukines zasis,zelmenines,baltakaktes. medziosim kaip ir rusai medzioja pavasary.

Tinas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 30 Lapkritis 2015 23:19


"Švenčionėlių partizano dienoraštis" (ištrauka)
...Ėjo gūdi 1921 metu žiema... Tvarte slėpėmės tryse, aš, Tutkus ir Lokys/Sakalas Zybaila. Už lango ūbavo žvarbus vėjas - ūūūbuu ūūūbuuu ūūūūuu... Pasidalinome paskutinius papirosus ir bryzą lašinių, kurį mums paliko prieš tai tvarte pasikores valstietis. Žinojome, kad kažkur netoliese stribai vykdo kratas, prievartauja 1856 metų gimimo moteris, vaikus veja ravėti šieno ir iš pastipusių arklių taukų kepti cukrinius avinėlius.
Tyla spengė ausyse, retkarčiais pertraukiama Zybailos bezdėjimo. Žinojome, ilgai čia pasilikti negalime: arba mus suras stribai, arba išvarys pasikorusio valstiečio smarvė bei giminės, o žmogelio šeima buvo didelė: Žmona rankomis versdavo miške ąžuolus, tempdavo plugą su lyg dvylikos arklių kaimenės jėga... va, labiausiai jos ir bijojome...
...
...


************************
"Niekas nemiršta nekaltas, gyvenimas išdulkina visus."

Anonimas


# Atsiuntė: 1 Gruodis 2015 12:54


saulutė

ne durnom bobom suprasti šį žodyną...

Anonimas


# Atsiuntė: 2 Gruodis 2015 13:13


Nuostabus rugpjūčio vakaras, maždaug 6 valanda vakaro. Atsibudau, nes mano šuo laižė man veidą ir po truputėlį inkštė. Išvakarėse buvau audringame baliuje, kur buvo vartojami gyvybei pavojingi alkoholio kiekiai.Atsimerkiau. Šuo tęsė savo užsiėmimą. Jaučiausi lengvai pagiringas.

Lengvos pagirios pasireiškė daliniu mano kūno paralyžiumi. Tai yra, manęs visiškai neklausė dešinė ranka ir tos pačios pusės koja. Ir dar aš apkurtau ir nustojau matyt kairiąja akimi. Jei šiuo momentu būčiau norėjęs ką nors pasakyti, geriausiu atveju gautųsi kažkas panašaus į:

– Aaaa… uuu… ggg…

Iš šuns akių supratau, kad jei per artimiausias penkias minutes jis nebus išvestas į lauką, iš mano burnos sklindantis pagirių tvaikas bus sustiprintas šuns šūdo smarve.
Užsimečiau džinsinę striukę (vėliau ji labai pasitarnaus) ir išvirtau į gatvę. Buvo sekmadienis.
Jūs kada nors bandėte vaikščioti, kai absoliučiai nevaldote vienos rankos ir kojos? Vis dėlto sugebėjau atšliaužti iki kioskelio. Judesiais parodžiau, kad man reikia poros butelių alaus. Pirmas butelys buvo „sunaikintas“ akimirksniu.

O gyvenimas po truputį pradėjo gerėt… Todėl buvo nuspręsta pasivaikščiojimą pratęsti Botanikos sode. Tai maždaug dvidešimt minučių kelio.

Ir štai, pagaliau aš vietoje: šunys, žmonės, ramus vakaras, šilta… Bandžiau susirast nuošalų kampelį, kur galėčiau ramiai išgert alų, o mano šuo galėtų iki valiai išsilakstyti. Deja, sekmadienio vakarą Botanikos sode to padaryti, praktiškai, neįmanoma.

Sunku pasakyti, ar nuo alaus, ar tai nuo vakarykščio baliuko,tačiau mano organizmą pasiekė pirmoji banga. Žmonės, jus kada nors yra pervažiavęs buldozeris? Jis užvažiavo man ant galvos ir lėtai pradėjo slinkti kojų link. Tai, ką stūmė buldozeris, galėjo įšeiti tik per vieną vietą, ir tai buvo mano subinė. Akimirksniu išpylė šaltas prakaitas. Mano subinė paklausė manęs:

– Klausyk, brolau, gal – pašikam?

Tačiau tuo momentu banga atslūgo ir išnyko visai. Na, net kvailiui būtų aišku, kad reiktų ramiai slinkt link namų. Bet iš kitos pusės – viskas baigėsi laimingai, gyvenimas vėl tapo nuostabus.

Todėl aš atsirėmiau į medį ir užsirūkiau.

Antroji banga atskriejo tarsi uraganas. Ji suspaudė mano organizmą aštriai ir galingai, viską iš jo išspausti bandydama vienu ypu. Aš, lygtai, net kriuktelėjau. Jau antrą kartą šį vakarą kūną išpylė šaltas prakaitas. Aš užsimaniau ne šiaip sau pašikti, ne. Supratau, kad dabar privalau arba pašikt arba pirštu užsikišt subinę. Tačiau ir antroji banga palengva atsitraukė.

Vėl ramiai užsirūkiau… Šuo kuo ramiausiai graužė medžio šaką, man buvo gera. Smegenys pradėjo siųsti neramius signalus: o ar ne geriau būtų eiti namo? Tačiau butelis alaus, cigaretės, ramus ir šiltas vakaras šią mintį nustūmė toli toli. Po truputį pradėjau valdyti nutirpusį kūną, pradėjau girdėt abejomis ausimis…

Trečioji banga atūžė tarsi cunamis.

Mano subinė jau nieko neklausinėjo, ji, paprasčiausia, rėkė:

– O štai dabar, vaikine, aš tiesiog šiksiu!

Ji ne klausė, ji tvirtai žadėjo.

Man iš orbitų iššoko akys, o liežuvis, rodos, išsprūdo iš burnos ir karojo lyg šlapias skuduras.

Titaniškomis pastangomis užspaudęs savo „pusrutulius“ ir smarkiai suglaudęs kelėnus, supratau, kad man liko „maksimum“ dvi – trys minutės, ilgiau išlaikyt nesugebėsiu. Prisegęs šuniui pavadėlį, puoliau, kur akys veda. Žmonės, ar jūs kada nors bėgote su stipriai suspaustais „pusrutuliais“ ir suglaustais keliais? O aš bėgau ir paskui save tempiau šunį.

Nubėgęs apie trisdešimt metrų, supratau, kad tai klaidinga kryptis ir ten priteršti aš negalėsiu. Todėl žaibiškai apsisukau ir jau nulėkiau priešinga kryptimi. Orientuotis trukdė TAI, kas bandė išsiveržt iš mano vidaus. Kažkokiu momentu užmečiau akį į paskui mane oru lekiantį šunį ir jo akyse išskaičiau tik vieną klausymą:

– Šeimininke, tau ką – kiaušius uždegė, kad taip lakstyt pradėjai?!

Spaudimas subinėje pasiekė kritinius parametrus.

Man jau viskas buvo iki lemputės. Buvau pasiruošęs sėsti ir pašikt ten, kur stovėjau. Tačiau tai atlikti trukdė išsiauklėjimas. Prie kūno prilipo marškinėliai.

Pradėjau silpti. Tiesiog mačiau, kaip mano subinė žiojasi. Sąmonė mane apleido, liko tik laukiniai instinktai. Ir – o, stebūklas! Nedidelė laukymė, apaugusi krūmais, saugančiais nuo pašalinių žvilgsnių! Kaip greit nusimoviau kelnes… Nusimečiau jas drąsiai,nei dėl nieko nesijaudindamas. Mano viduriai buvo nerealiai suskystėję.

Tikriausia žinote, kad šuns uoslė gal šimtą kartų jautresnė, nei žmogaus. Mano šuo keistai pakreipė nosį ir tvirtu žingsniu pasuko link mano užpakalio. Tačiau, porą kartų gavęs per nosį, suprato, kad jo sprendimas buvo ne visai teisingas.

– Oi, o kas čia pas mus toks gražutis…

Aš vos „neapšalau“. Dargi vos neleptelėjau, kad tas „gražutis“ – tai aš.

Tiesiai link mano šikimo vietos, vedina prancūzų buldogu, artėjo nuostabi moteriška būtybė.

Man liko tik du variantai.

Pirmas. Per porą sekundžių nusivalyt užpakalį, užsisegti kelnes ir pasirodyti visu savo gražumu. Tačiau mano subinė signalizavo, kad procesas tikrai dar ne galutinėje stadijoje.

Antras. Ir toliau likti esamoje padėtyje. Vaidinti, kad, paprasčiausia, pritūpiau pailsėti.

Išsirinkau antrąjį variantą. Tiksliu judesiu sau ant kojų užsimečiau striukę ir taip likau tupėt!

– Jūsų šuo berniukas ar mergaitė, o tai aš akinius namuos palikau, nelabai matau, – artėdama link manęs paaiškino gražuolė.

– Beeerniuuuukas, – išspaudžiau. Savo subinės kontroliuoti negalėjau, o kaip tik dabar mes gyvenom absoliučiai skirtingus gyvenimus.

Rašau šias eilutes ir verkiu. Kaip sunku šikt šalia gražios mergičkos ir vaidint, kad tik šiaip, pailsėt pritūpei.

Mano šuo linksmai laksto su buldogu, vardu Musia. Na, kaipgi galima buldogams duot tokius vardus?!

– Oi, o jūs žinote, mes neseniai čia atsikraustėme ir mes neturime draugų, – iščiūlbėjo mergina.

Palauk, tuoj išsišiksiu ir tapsiu tavo artimu draugu, šmėkštelėjo mintis.

– Kas tie meeees, – blyn, mano subinė tuoj viska sugadins.
– Taigi mes, aš ir Musia, – krykštavo panelė.

Man nutirpo kojos. Kalbėjomės jau dešimt minučių. Būtų gerai, kad ji nesijudintų, kitaip iškart pamatys mano nuogą užpakalį ir tai, kas po juo. O ten buvo ką pažiūrėti. Viso pokalbio metu jaučiau, kaip iš subinės,nors ir nedidelėmis porcijomis, tačiau nuolat, varvėjo šūdai.

– Oi, o jūs į parodas vaikštote?, – pramurkė tas baltas angelas.
– Vaaaaikštom, – išstenėjau.
– Oi, kaip įdomu, papasakokite!, – nekaltai mirksėdama čiulbėjo gražuolė.

Py..diec, tiesiog py…diec! Aš šiku šalia simpatiškos merginos ir ji dar prašo papasakot, kaip mes vaikštom į parodas.

– Na, mes, šitą, Ukrainos čempioooonai, – dar pora tokių garselių ir ji pagalvos, kad man bloga. O man iš tikrųjų buvo nelabai gera. Bendraujame jau dvidešimt minučių. Ji čiauška apie Musios auklėjimą, o aš po truputį šiku.

Kojos nutirpo galutinai. Vieną koją pabandžiau iškišt į priekį, tačiau greit atsisakiau šios idėjos, nes vos neatsisėdau į savo šūdą. Būtų pats laikas viską baigt, tačiau kaip? Pasakyt, kad aš jau nusišikau ir dabar noriu nusivalyt užpakalį, o po to mes galėsim pratęst pokalbį? Ne, šis variantas atkrenta.

– Aš Andžela, o koks jūsų vardas? – paklausė mergina.

Tu man dar ranką pasisveikinimui ištiesk.

– Saaaaša, – šakės, mano subinė galutinai nusprendė sugadint visą idiliją.
– Aš štai vaikštinėju rytais nuo dešimtos, o vakare nuo septynių valandų. Žiūrėkit, kaip mūsų šuneliai gražiai tarpusavy žaidžia, užsirašykit mano telefoną, galėsim kartu vaikščioti! – „pasidavė“ angeliukas.

Jei rimtai, tai labai norėjosi ją ir jos Musia pasiųst ant trijų raidžių. Tačiau iš striukės išsitraukiau popieriaus lapelį ir sąžiningai užsirašinėjau jos telefoną. Py…siec, šikdamas „nukabinau“ paną. Hu-hu-hu. Tačiau tada juokai man jau nerūpėjo…

Mano subinė išleido tokį bjaurų garsą, kad net neįmanoma aprašyti. Tai buvo kažkas panašaus į drėgną, pertraukiamą ir šaižų perdimą, kuriam antrino krintantis – čiurlenantis šūdo garsas. Šiuos garsus pabandžiau sušvelninti mandagiu kostelėjimu. Galbūt mergina nieko ir nesuprato, tačiau Musia tiksliai nustatė garsų šaltinį. Musia ristele pasileido link manęs. O mano šuo, padla, ramiai sau gulėjo ir griaužė kažkokį pagalį.

Galvoj buvo tik viena mintis: kaip nuvyti Musią. Jei dar priartės, būtinai užuos subtilų mano išmatų kvapą. Ir tada Musia tikrai nuspręs sužinoti tikslią kvapų kilmę. Subinė vėl išleido garsą, tačiau aš jau nieko nedariau – tiesiog sėdėjau, klausiausi merginos čiauškėjimo ir buvau pasiryžęs pasitikti savo graudų likimą.

Musia, atsargiai praėjusi šalia manęs, pasuko tiesiai link mano užpakalio. Nežinau, ką ji ten darė, tik šalia subinės jutau jos karštą alsavimą. Vos nepravirkau. Tačiau Musia tuo neapsiribojo. Ji pradėjo laižyti mano užpakalį, o jei tiksliau – pačią analinę angą. Šmėkštelėjo mintis: jei Musia laižo mano subinę, reiškia, mažiausia iki pusės ji įsibridusi į mano šūdus. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys Musia, kai baigs laižyti mano subinę. „Apšalau“ galutinai.

Šuns šeimininkė ir toliau čiulbėjo apie šunų auklėjimo ir šėrimo problemas, Musia ir toliau laižė mano subinę. Aš, paprasčiausia, užsirūkiau ir pravirkau…

Tačiau šiuo momentu šiai dangiškąjai idilijai atėjo galas. Ketvirtoji šūdų išsiveržimo banga priminė pasaulio pabaigą.

Nebekontroliavau nei savęs, nei savo subinės. Net nebandžiau šiai bangai priešintis. Pajutau, tarsi šiuo momentu iš manęs išsiveržė kokie du kilogramai šūdų. Musia keistai krenkštelėjo ir nutilo. Aš jau net nebeprakaitavau, paprasčiausia, tik laukiau.

– Musia, Musia, mergaite, ateik pas mane…, – sunerimo šeimininkė.

O anksčiau, padla, šuns pašaukti negalėjai? – dingtelėjo mintis.

Kai pamačiau Musią, supratau, kad tai, ko aš bijojau anksčiau, tebuvo vaikiški žaisliukai.

Nuolat kliūdama už šakų ir pagalių, Musia judėjo keistais zigzagais. Tuo pačiu ji keistai,kažkaip drėgnai kosėjo ir inkštė. Kai ji atsidūrė šalia manęs, „ach..jelinau“ galutinai. Musią apšikau nuo galvos iki kojų. Apšikau viską: akis, ausis, burną, nosį ir , apskritai, visą kūną. Tai buvo didelis šūdo gabalas buldogo kojomis…

Jūsų šuo buvo baltas? Tai štai, dabar jis rudas. Namuose pamiršote akinius? Ką tokiu atveju jūs darote?

Teisingai, ta

Anonimas


# Atsiuntė: 2 Gruodis 2015 14:58


Teisingai, tam, kad apžiūrėti jūsų augintinio keistus pokyčius, jūs jį paimsite ant rankų. Musios šeimininkė taip ir padarė…

Ką dar galėčiau pridurt? Iki šio momento Andžela buvo „kliova“ mergička…

Autorius: IlusionGir

albert
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 9 Kovas 2016 21:28


Kaip Leninas su irklu zuikius medžiojo. Kremliovskaja oxota:
https://www.youtube.com/watch?v=zFxtW2E5x8g

Jūsų atsakymas
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Uždrausti *Kas tai yra?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... Išjungti

» Vardas  » Slaptažodis 
Iveskite savo vardą ir slaptažodį.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 3
Narių - 0
Daugiausia: 419 [18 Balandis 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai


Powered by miniBB forum software © 2001-2024