miniBB: free php bulletin board and forum software
- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai   
Pokalbiai prieš  ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / ŠAUTI NEGALIMA PALEISTI

Autorius Žinutė
gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 08:33


Laikydamas pirštą ant ginklo nuleistuko, per optikos stiklus stebėjau menulio fone grakščiai pozuojantį, ragais pasipuošusį elnią. Iki pirmą kartą per visą medžiotojo karjerą taikinyje matomo žvėries buvo likę vos penkiasdešimt metrų, tad nuspaudęs saugiklio mygtuką, nusitaikiau į puikiai matomą, šonu stovinčio žvėries mentį ir akimirkai sustabdęs kvėpavimą pirštu pradėjau judesį, kurio nutraukti nebuvo galimybių....

O prieš dvi valandas, dar nežinodamas, kas manęs laukia, skubėjau į visą vasarą lankytą, bet taip nieko ir neatnešusią palaukę, kuri pernai užsodintais žaliuojančiais dobilais iš tolo išsiskyrė pageltusių laukų ir papilkėjusių medžių fone. Nepaisant prasidėjusių šalnų, per vasarą saulės energija pakrautas atolas stebiesi į viršų, prieštaraudamas gamtos dėsniams, bandydamas įrodyti teisę į egzistavimą. Ta sodri, sultinga, pulsuojanti gyvybė ir buvo traukos objektu, iš visų pašalių kviečiančiu maisto atsargas kaupiančius gyvūnus, kurie iš tolo užuodę kvepiančios žolės aromatus, lyg susitarę judėjo į vieną vietą. Tą puikiai žinojau – per ilgus vasaros tykojimo vakarus teko daugybę kartų stebėti šią pievą pamėgusius žvėris, kurie keistai nedrąsiai žengdavo į atvirą vietą, dažnai pasitenkindami pusiau sulaukėjusios žolės kąsneliais miško pakraštyje. Tačiau pasibaigus stirninų ir elnių rujai viskas kardinaliai pasikeitė. Iš aiškiai minkštoje žemėje paliktų pėdsakų buvo nesudėtinga nustatyti, kad po meilės žaidimų kalorijų ištroškę patinai vis dažniau pasirodydavo palaukėje, drąsiau žengdami į nenuskabytą atolą, ir tik tarpusavio konkurencija, iki galo neatvėsus hormonams, neleisdavo jiems ramiai rupšnoti žolės atstatant prarastas jėgas bei energiją. Todėl kupinas tikėjimo bei vilčių, kad šį vakarą manęs laukia įspūdinga medžioklė, skubėjau į aksominės palaukės kaimynystėje, perdžiūvusiame karklyne įrengtą vienišą lipynę.
1.jpg
1.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 08:34


Žinojau, kad nužiūrėtą lauką yra pamėgę elniai, tačiau įvertindamas nulinę mūsų susitikimų statistiką, ir šįkart nedrįsau svajoti apie lig šiol neturėtą trofėjų, todėl giliai galvoje paslėpęs informaciją apie turimą licenciją, šiandien tikėjausi sulaukti amžinai trokštamo, vis dar azartišką drebulį keliančio stirnino. Įvertinęs sutrumpėjusią saulės viešnagę danguje, dar šviesoje drąsiai žygiavau į priekį, retsykiais sustodamas, optikoje ieškodamas galbūt prie krūmo prisišlijusio, pilkėti pradėjusio taškelio. Kaip bebūtų keista, nors ir gavę ramybę nuo grybautojų, uogautojų ir kitų miško trikdytojų, žvėrys šį vakarą nebuvo linkę ankstyvam pasirodymui, todėl be nuotykių priėjęs kopėčias, stengdamasis negirgždėti pakopomis, užsiropščiau į viršų ir atlaisvinęs rankas nuo judesius kaustančių daiktų, pasiruošiau laukimui. Dažniausiai laukimas – tik priemonė tikslui pasiekti, tačiau kartais jis ir yra pati medžioklės kulminacija, atnešanti malonius įspūdžius ar tiesiog ramybės palaimą širdyje. Taip buvo ir tą vakarą – šildydamasis dar neužgesusios ir neatvėsusios saulės spinduliuose, stebėjau nakčiai besiruošiantį mišką, mėgaudamasis rudens spalvomis, kurios, tarsi nubėgusios nuo medžių viršūnių, apatinę paveikslo dalį užklojo gražia auksine paklode. Nuo miško pučiantis lengvas vėjas nešė gaivius, tik laukiniam sutvėrimui malonius, pūvančių lapų ir pelkės aromatus, ir atrodė, kad kiekviename naujame gūsyje galima užuosti ne tik floros, bet ir miške egzistuojančios faunos kvapus, kurie svaigino, galvoje kurdami nebūtus reiškinius bei iliuzijas.
2.jpg
2.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 08:34 - Redagavo: gudas


Tačiau, nepaisant beveik juntamo žvėries buvimo, laukas buvo tuščias. Su nerimu stebėdamas vis žemiau krentančią saulę bei sustoti negebančias laikrodžio rodykles, beveik atsisveikinau su tikimybe ką nors pamatyti, kai visai netikėtai, kitapus palaukės, pastebėjau neaiškų tašką, išsiskiriantį apnuogintų medžių fone ir nepanašų į gerai pažįstamus stirninų siluetus. Staigiai prisiglaudęs prie optikos vos neišmečiau ginklo, kai per stiklus pamačiau iš miško išėjusią elnio patelę. Nors ir žinojau, kad mūsų vietovėse nedažnas žvėris laikas nuo laiko visgi ateina į šią palaukę, tačiau tik vizualinis kontaktas leido iki galo suvokti šį faktą, tad nenuleisdamas ginklo, bijodamas praleisti ką nors svarbaus, lyg alkanas žvėris valgiau ją akimis, stengdamasis į galvą įrašyti kuo daugiau susitikimo kadrų. Meldžiausi, kad gyvūnas prieitų arčiau, kad galėčiau be tarpinių priemonių jį apžiūrėti, tačiau, lyg nujausdama galimą pavojų, parupšnojusi žolės, elnė kirto pievą ir nedideliais žingsniais pajudėjo ten, kur vaizdą užstojo didžiulis, dar vasarą planuotas būti iškirstas, šią akimirką didžiausiu priešu tapęs, karklas. Tačiau vakarą jau buvo galima laikyti vykusiu. Nepaisant to, kad nebegalėjau nei stebėti, nei sumedžioti, neapsakomai džiaugiausi, kad pagaliau gamta atvėrė uždangą, leisdama pasigrožėti savo vaiku, tad užsimerkęs ir mintyse atkartodamas visus neilgo pasimatymo momentus, ruošiausi sulaukti namo vejančios tamsos.
3.jpg
3.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 08:35


Tačiau, šį kartą mano laimei, planams nebuvo lemta išsipildyti. Visai netrukus, lygiai toje pat vietoje, kur iš miško išėjo patelė, pastebėjau dar vieną pilką siluetą. Nebūdamas tikras, kad nesivaidena, ir kad tai nėra déjà vu, pakėliau ginklą ir šį kartą lyg ekvilibristas turėjau išlaikyti pusiausvyrą, iš jaudulio pradėjęs svyruoti siaurame bokštelyje. Akims atsivėręs vaizdas kitam gal ir nesukeltų didelių jausmų, tačiau man pirmas, akivaizdus, neabejotinas ir tikras susitikimas su elnio patinu buvo per ne lyg netikėtas, kad galėčiau suvaldyti emocijas bei kraujagyslių sieneles pramušantį adrenaliną. Kiek įmanydamas tvirčiau prispaudęs ginklą, kad aprimtų nuo drebėjimo optikoje šokinėjantis elnias, įsistebeilijau į vieną tašką, bijodamas ir mintyse kartodamas vienintelį troškimą, kad gyvūnas nenueitų patelės pėdomis, paskandindamas viltį jį stebėti bent kiek ilgiau. Tačiau elnias, lyg pajutęs mano nerimą, auštai iškėlęs baltais galiukais spindinčius ragus, per tamsią sudrėkusią nosį įtraukė orą ir, vedamas tolstančios patelės kvapo, tik retsykiais pasilenkdamas atkąsti žolės stiebą, iš lėto nužygiavo jai iš paskos. Dar keletas sekundžių ir medžio šakos pilnai paslėpė žvėrį nuo mano akių. Nuleidau ginklą. Tik dabar pajutau, kaip nuo įtampos suskaudo raumenys bei pavargo įsitempusios akys. Pakabinęs šautuvą nusiėmiau kepurę ir atsilošęs į medžio kamieną, šluostydamasis prakaitu virtusį adrenaliną, sekundei užsimerkiau bandydamas nuraminti beprotiškai besidaužančios širdies ritmą.
4.jpg
4.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 08:35


Sekundė užsitęsė. Pagaliau pradėjęs ramiau kvėpuoti atmerkiau akis ir jau be jaudulio apsižvalgiau aplinkui. Elnių nesimatė, kartu su jais už kalvų dingusi saulė panaikino šansus stebėti žvėris jeigu jie ir būtų sugrįžę, todėl pievoje neradęs daugiau nieko įdomaus, susikaupęs pradėjau kurti likusio vakaro planus. Pirmas variantas buvo lipti iš bokštelio ir traukti namų link, nes nusileidus sutemoms net ir pasirodžius vėlyvam stirninui būtų beviltiška nustatyti jo trofėjines savybes. Kitas gi kelias buvo ženkliai emocionalesnis, pagalvojus apie kurį prakaitavo delnai ir kaito ausys. Skaidriame dangaus fone staiga į saulės vietą patekėjęs menulis puikiai apšvietė papilkėjusį lauką, tad turėjau mažytį teorinį šansą, kad lydint sėkmei, pavyktų prisėlinti prie atsargaus, kažkur netoliese pasislėpusio elnio ir galbūt paleisti... Ne, ne, šias mintis vijau lauk, nenorėdamas išgąsdinti galimai šalia sklandančios sėkmės. Pažvelgiau į laikrodį, turėjau dar gerą pusvalandį pasivaikščiojimui, todėl luktelėjęs, kol dar labiau sutems, kad menulio skleidžiama šviesa sukurtų didesnį kontrastą, atsargiai nulipau ant žemės, ir pasiėmęs lazdą, žengiau į nuo šalčio pradėjusią stirti pievą. Skubėti nebuvo kur, nežinojau, ar žvėrys vis dar yra lauke, todėl atsargiai puslankiu apeidinėjau krūmą taip, kad išlindus iš medžių šešėlio atsidurčiau aukščiausioje vietoje. Žoles kausčiusi šalna tą vakarą, lyg pasigailėdama, atslūgo, leisdama be garso judėti pirmyn. Vis dar nieko nemačiau, ir kuo labiau tolau nuo bokštelio, tuo didesnis nusivylimas skverbėsi į dūšią, tad atsidūręs numatytame trajektorijos taške, be didesnio entuziazmo pakėliau ginklą.
5.jpg
5.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 08:36


Neskubėdamas, įdėmiai apžiūrinėdamas kiekvieną įtartiną žemės lopinėlį, prisiglaudęs prie optikos skenavau palaukę, nuo pat tos vietos, iš kur išėjo elniai, tačiau mačiau tik juodą, nejudantį mišką, baugia tyla atsiliepiantį į mano sielos šauksmą. Ir tuo momentu, kai liko neapžvelgtas tik mažytis gabalėlis pamiškės, optika sustojo ties nebūdingu tamsiu siluetu pievos pakraštyje. Puikiai pažinojau valandų valandas stebėtą vietovę, todėl vienas, o kiek tolėliau ir kitas išryškėjęs juodulys, prikaustė dėmesį. Nebuvau tikras – kokie tai per žvėrys. Nuojauta kuždėjo, kad priešais matau būtent tai, ko ieškau, bet nepasiduodamas galimam miražui, privalėjau tuo įsitikinti. Nors žvėrys buvo šūvio atstumu nuo manęs, tačiau jų neryškūs kontūrai tirpo už jų dunksančio juodo miško fone. Nuleidęs ginklą ir užsibrėžęs maršrutą, pradėjau sėlinti senu pievą raižančiu keliuku arčiau, kad aukštai virš galvos šviečiantis menulis atsidurtų tiesiai gyvūnams už nugarų, leisdamas juos apžiūrėti bei įvertinti trofėjines savybes. Tačiau sugalvoti planą buvo lengviau negu įvykdyti. Puikiai prisimindamas pievos reljefą žinojau, jog teks nutraukti vizualinį kontaktą su žvėrimis, nes pirmiausia reikės nusileisti į lenkę, kuria mėgdavo vaikščioti iš vieno į kitą miškelį migruojančios stirnos ir šernai. Atsidūręs nuokalnėje ir praradęs gyvūnus iš akiračio, trumpam stabtelėjau, kad susitvarkyčiau su jauduliu bei padrikomis mintimis, nežinodamas, ar priešaky manęs dar kas nors laukia. Greičiausia, pajutę mano neramią širdį, žvėrys senokai pasislėpė miške, ir, galbūt, dabar jau iš saugios priedangos stebėjo tuštumą naršantį medžiotoją. Bet atgal kelio nebuvo, todėl patikrinęs paruoštą ginklą bei sukoncentravęs mintis ties vieninteliu tikslu, žengiau į įkalnę. Kiekvienas įveiktas metras ir iš paskos sekanti tyla bylojo apie mažą pergalę, tad stengdamasis suvaldyti norą kuo skubiau užkopti, įdėmiai žvalgydamasis į juodą žemę, kad neužlipčiau ant netyčia pasitaikiusios sausos šakelės, viltingai judėjau į priekį.
6.jpg
6.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 08:37


Jį pamačiau netikėtai. Nors ir tikėjausi, kad žvėris bus daug arčiau, tačiau, galbūt nusileidęs į daubą elnias paėjėjo link manęs, o galbūt tamsoje šiek tiek skyrėsi atstumo suvokimas, bet pakilus ant kalvos, akims atsivėrė nuostabus vaizdas su vos už penkiasdešimt metrų pozuojančiu elniu. Nereikėjo nei žiūronų, nei optikos, kad galėčiau stebėti šį grakštų gyvūną, kuris, lyg jausdamas bet dar nesuvokdamas pavojaus, nerimastingai žvalgėsi į mano pusę. Menulio fone puikai galėjau perskaityti jo kūno linijas, kiekvieno raumens nervingą drebėjimą ir, be abejonės, galvą puošiančius ragus. Tačiau neaiškų, lyg iš po žemės iššokusį juodulį, turėjo matyti ir žvėris. Todėl ilgai nelaukęs, padėjęs ginklą ant taikymosi lazdos, prisiglaudžiau prie optikos, mėgindamas apžiūrėti ragų atšakas. Vaizdas per lęšius buvo dar aiškesnis ir ryškesnis, tad be vargo suskaičiavau dešimt ataugų, kurių galingam, gerai įmitusiam, jaunystės periodą baigiančiam nugyventi patinui buvo akivaizdžiai per mažai, kas žmogaus pasaulyje priskyrė jį prie teisėtai medžiojamų. Tačiau elnias nelaukė, kol priimsiu sprendimą – vis labiau nerimaudamas, lyg pasiruošęs pulti neaišku priešą, žengė kelis metrus artyn, tačiau paskutinę sekundę pajutęs, jog ši kova gali būti lemtinga, pasisuko šonu, akimis ieškodamas draugės, kad kartu su ja spruktų į mišką. Delsti buvo pražūtinga – geresnę poziciją vargu ar įmanoma net įsivaizduoti, tad nusitaikęs į žvėries mentį, aiškiai matydamas po kailiu pulsuojančius raumenis, nuspaudžiau saugiklio mygtuką.
7.jpg
7.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 08:38


Liko tik truktelėti nuleistuką, prie kurio seniai priaugęs pirštas laukė impulso iš smegenų, bet... tas amžinas „bet“, kuris kartais nepaaiškinamai ir netikėtai sujaukia planus įsipainiojo ir šį sykį. Negalėjau iššauti. Jaučiau, lyg kažkieno nematoma ranka saugo gyvūną, o kartu ir mane, nuo lemtingo žingsnio. Ne gailestis, ne baimė, o kažkoks nesuprantamas jausmas įsibrovė į galvą, atimdamas galimybę gauti tai, ko laukiau visą savo medžioklinę karjerą, ir tai, kas dabar buvo ranka pasiekiama. Nenuleisdamas ginklo mėginau išsiakinti delsimo priežastį bandydamas suvaldyti emocijas ir susikaupti ties, atrodo, paprastu ir logišku veiksmu, bet visos pastangos buvo bergždžios. Jaučiau, kad šį sykį turiu paleisti gyvūną, ir, kad nepaisant suteiktos galimybės, jis nėra skirtas man. Tai suvokęs šyptelėjau, atpalaidavau įtemptus raumenis ir su palaiminga ramybe stebėjau, kaip žvėris, pagaliau supratęs jam gresiantį pavojų, keliais dideliais šuoliais pasiekė mišką, stabtelėjo ir atsukęs galvą, kad dar kartą apžvelgtų keistą juodą būtybę, ištirpo amžiams. Vedama pavyzdžio iš paskos nušuoliavo ir patelė. Likęs vienas dar ilgai žiūrėjau į tuščią vietą, kur prieš akimirką stovėjo mano svajonių laimikis, tol, kol atslūgęs adrenalinas bei nuo šalčio pradėjęs drebėti suprakaitavęs kūnas, liepė sukti namų link.

Žygiuodamas neseniai pramintu taku iš naujo kartojau kiekvieną įvykio detalę, dar nevisai suprasdamas, bet džiaugdamasis sprendimu, taip netikėtai, bet lemtingai pakreipusiu vakaro eigą. Apėmė nejaukus, bet kartu keistai malonus suvokimas, kad viskas priklauso ne vien nuo asmeninių norų, ginklo tikslumo, ar kulkų konstrukcijos, bet, kad medžioklės eigą gali pakoreguoti nežinoma, niekieno nematoma jėga, lemiamu momentu užvaldanti mintis bei kūną, ir verčianti priimti sprendimus, kurių būnant sveiko proto bei šviesios atminties, tikrai nesugalvotum. Ir net dabar, prabėgus keleriems metams, užmerkęs akis ir pasinėręs į prisiminimus, džiaugiuosi vakaro sėkme, vaizduotėje matydamas jėgų bei energijos kupiną gyvūną, tą vakarą padovanojusį daugiau negu trofėjų ar mėsos kalną.

P.S. O po trijų dienų sužinojau, kad toje pačioje pievoje atgulė dešimties šakų gražuolis, kuris pakirstas, turbūt jam lemtos, medžiotojo kulkos, iškeliavo į amžinuosius plotus, tam, kad ateityje jo sielai sugrįžus į žeme, neužmirštamos akimirkos būtų padovanotos kitoms medžiotojų kartoms.
8.jpg
8.jpg


vienas šūvis-vienas kūnas

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 08:38


Visiems linkiu gerų emocijų

vienas šūvis-vienas kūnas

H13
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 09:32


Gudas - the best of the best

Nepataiko ne šautuvas, o medziotojas

LeoPP
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 10:18


Liuks...;)

Almas81
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 10:38


grazu

Anonimas


# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 10:43


Nuostabiai aprašyti, patirti, kilnūs išgyvenimai, kartu nukėlė ir mane į prisiminimus apie pirmą praleistą stirniną, žioplą šernioką, po nakties pavargusį elnią... Su laiku emocijos tampa vertingesnės už rinkę dešros, ar sausą liudininką kabantį ant sienos. P.S. vertėtų paskaityt "načnykų" fanatams, bet jiems čia, manau, tuščia beletristika.

PAKO


# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 11:30 - Redagavo: PAKO


Graziai aprasyta, bet ziuronus vistiek reiketu tureti, kad be reikalo sautuvo nekilnot kas karta ;)

Evaldass
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 11:57




vincukas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 1 Spalis 2015 13:00


10 BALU

gudas
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 2 Spalis 2015 08:19


H13
LeoPP
Almas81
Evaldass
vincukas
Ačiū

Anonimas
Nenorečiau sutikti kad naktinio matymo taikiklių esami ar busimi turėtojai šaudys viską kas judą, bet tai jau gvildehama kitoje temoje.

PAKO
Ačiū,
bet nemegstu ėiti į mišką apsikarstės daiktais, ginklo su optika kolkas užtenka

vienas šūvis-vienas kūnas

aizekas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 3 Spalis 2015 17:07


jooo, isijauciau ir as, graziai aprasyta, daugiau tokiu rasiniu, sekmes

marcco
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 3 Spalis 2015 20:10


gudas
Puiki istorija!!
Ir labai pažįstamos emocijos..

"Negalima skirstyti Gamtos
kūrinių i blogus ir gerus. Šią taisyklę
reikėtų išmokti dar mokyklos suole ir
visą gyvenimą jos laikytis. Ką Gamta
sukūrė - viskas reikalinga, tobula ir
gražu."
-J.Tauginas-

Jūsų atsakymas
Bold Style  Italic Style  Underlined Style  Image Link  URL Link  Insert YouTube video  Uždrausti *Kas tai yra?
:) :hunter: :up: :down: :lol: :singing: :rofl: :diablo: :sad: :hunter2: :aggressive: :crazy: Daugiau šypsenėlių... Išjungti

» Vardas  » Slaptažodis 
Iveskite savo vardą ir slaptažodį.
 

Iš viso dabar vartotojų: Svečių - 2
Narių - 0
Daugiausia: 419 [18 Balandis 2021 19:42]
Svečių - 418 / Narių - 1

Naudojimosi taisyklės

Reklamos galimybė

Kontaktai


Powered by miniBB forum software © 2001-2024