Na negi medžiotojai jau ir šposyt pamiršo ... ? - www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po...


- Registracija - Forumai - Atsakė - Statistika - Paieška - Nariai

Pokalbiai prieš ir po medžioklės...

-- Naujienos Straipsniai -- Foto galerija -- Pokalbiai -- Orų prognozė --

Medžioklės taisyklės (naujausia redakcija)

www.hunter.lt Pokalbiai prieš ir po... / Indianapolis / Na negi medžiotojai jau ir šposyt pamiršo ... ?

<< 1 ... 153 . 154 . 155 . 156 . 157 . 158 . 159 . 160 . 161 . 162 . 163 ... 252 . 253 . >>

Autorius

Žinutė

stambus

# Atsiuntė: 8 Vasaris 2012 17:47

antanas222
o ka daryti, gyventi tai reikia, o kazkam isgerti, ir rasta puiki teisine iseitis

aurimas navickas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 8 Vasaris 2012 19:37

apuokas000 tiesiai i taikini

mangutass
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 8 Vasaris 2012 20:31

.a

hubertus
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 9 Vasaris 2012 08:13

Kontroliuokit savo atzalu leidziama laika prie kompiuterio kad nepavirstu i tokius kaip siame video

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedd ed&v=LDtSzzEEiIE

Petia34
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 9 Vasaris 2012 09:29

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedd ed&v=LDtSzzEEiIE

... cia jau nelabai juokinga... reiketu apie tokius dalykus susimastyt...

Medziokle geras dalykas visomis prasmemis :)

laukinis
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 9 Vasaris 2012 10:22

http://www.youtube.com/watch?v=gAwB-GAMFJU&feature =related

laukiniz@gmail.com

Anonimas

# Atsiuntė: 9 Vasaris 2012 10:56

http://www.youtube.com/watch?NR=1&feature=endscree n&v=8dwR-F79MjU

DeividasFox
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 9 Vasaris 2012 13:12

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedd ed&v=L3U73B0411E#!

Zvejybai sueitu toks masiniukas..

--------------------
Žvėrys žino viską, tik negali pasakyti, todėl, jeigu jie išnyks, dings visos paslaptys.
M. Prišvinas

Anonimas

# Atsiuntė: 9 Vasaris 2012 17:02

http://www.youtube.com/watch?v=ZYAFoso0CLk&feature =related nereikia nei nurenginet

bolidas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 9 Vasaris 2012 17:51

Anonimas
Čia ilgesnis video

http://epicfunnys.com/supra-girl-uncensored/

Vytautas90
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 9 Vasaris 2012 19:52

Susitinka trys medžiotojai ir giria savo šunis.
Pirmas:
-Ėjau kartą į medžioklę – šautuvą paėmiau o šovinius pamiršau. Daviau šuniui pauostyti šautuvą-o jis šovinius atnešė.
Antras:
-Ėjau aš karta į medžioklę, šovinius paėmiau, o šautuvą pamiršau. Daviau šuniui šovinius pauostyti, tai jis iš namų šautuvą atnešė.
Trečias:
-O aš tai kažkada ėjau su žmona į upę maudytis, tai žmona maudimuką pamiršo. Daviau šuniui pauostyti žmonai tarp kojų, tai jis kaimyną už kiaušinių atvilko.

Anonimas

# Atsiuntė: 9 Vasaris 2012 20:36

http://www.youtube.com/watch?v=ZsbANoMLfdQ&feature =share nebutu rusai

Agnius999
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 10 Vasaris 2012 10:44

Papasakosiu jums štai ką: mūsų kombainistų brigada dalinasi lygiai į tris dalis: geriantys, užsikodavę ir... užsikodavę du kartus.

Tai va, iš tų užkoduotų du kartus - aš, prikūliau daugiau už visus ir valdžia už tai mane apdovanojo trimis kelialapiais į Tailandą – man, mano žmonai ir Zosei Vėdaravičiūtei, t.y. mano uošvei. Uošvė pareiškė, kad ji važiuos būtinai, nes Tailandas yra jos mylimiausia Afrikos šalis. Svajoju, sako, pamatyti kengūrų gimtinę.

Surinkom dvi tašes. Toje, kur mažesnė, sutilpo visi mūsų daiktai: 15 pokų makaronų ir 19 litrinių konservų su šutinta paršiena. Didesnėje – uošvės maudymukas.

Atvažiavę į Tailandą apsigyvenome viešbutyje, paėdėm konservų su makaronais ir nuėjom pietaut. Papietavę – iš karto į pliažą. Ten poilsiautojai važinėjosi ant pripučiamo banano. Kai mudu su žmona ant jo atsisėdome, instruktorius paprašė ateiti dar šešiems žmonėms, kad būtų pilnas komplektas. Štai čia prie mūsų prisijungė uošvė ir... bananas nėrė po vandeniu, su savimi kartu nusitempdamas ir katerį su instruktoriumi. Ryklys užpuolė uošvę netikėtai. Įkandimas ant nugaros buvo toks didelis, kad nuo gautų žaizdų... ryklys iš karto nugrimzdo į dugną.

Po to uošvę sužavėjo reginys, kur kateris paskui save tempė parašiutininką, tad mastė ji neilgai.

Du Tajai, rengiantys šou, užmetė ant jos galingų pečių dvigubus odinius diržus ir pasakė „goo“. Kateris davė gazo, uošvė pradėjo įsibėgėjimo etapą, nušluodama nuo savo kelio smėlio pilis, saulės skėčius ir užsižiopsojusią publiką. Pribėgusi vandenį ji palenkė kojas ir sliuogė vandens paviršiumi skutančiuoju skridimu, tuo pačiu paskandindama du vandens motociklus ir tris katamaranus. Kai uošvė nutolo nuo kranto, liaudis, esanti pliaže, sustingo iš siaubo – ji laikė kryptį tiesiai į naftą gabenusio tanklaivio bortą. Tanklaivis, pamatęs pavojų iš dešinės, paleido pavojaus sireną. Uošvė, matomai iš išgąsčio, paleido atsakomąją ir pradėjo kilimo procesą. Ji buvo kaip tik virš tanklaivio, kai parašiuto lynai trūko. Nuo neišvengiamos mirties tanklaivis paspruko vien tik irklų dėka.

Ant ryt mes vykome į safarį. Kuomet važiavome pro begemotus, aš praradau amą – jeigu jie būtų su rūbais, pagalvočiau, jog atvyko uošvės giminaičiai, bet juokauti šia proga nesurizikavau. Kažkur penktame kilometre mus užpuolė jaunas babuinas ir pamėgino atimti iš uošvės krepšį su produktais, už ką ir buvo žiauriai nubaustas. Ji pakišo jo galvą po pažastimi ir ėmėsi smaugimo veiksmo. Babuinas letenėle tekšnodamas per smaugiančią ranką iš karto paprašė pasigailėti ir parodė uošvei Vietnamo piliečio pasą. Pavažiavus dar apie 800 metrų mes pamatėme milžinišką tigrą. Šis žiaurus žvėris tupėjo po medžiu ir kažką žiaumojo. Instruktorius pasakė: kas nepabijos pašerti pabaisą dešra, tas gaus šokoladuką, ir išsitraukė iš bordačioko šliosą virtos dešros. Po dešimties minučių, tigras ir Zosė Vėdaravičiūtė taikiai pietavo sėdėdami pavėsyje. Pabaisa, kaip ir priklauso, ėdė dešrą, o tigras – šokoladuką.

Sekančią dieną mes nuvykome į akvaparką. Kuomet uošvė išėjo iš persirengimo kabinos, stojo mirtina tyla. Nečiulbėjo net paukščiai, o žuvytės akvariume prisiplojo snukiais prie stiklinių sienų. Apsirengusi Zosė Vėdaravičiūtė buvo 1953 metų maudymosi kostiumu ir visiems iš karto tapo aišku nuo ko numirė Stalinas. Mudu su žmona nuėjome į kalnelius ir kartu eiti pasikvietėme uošvę, kas pasirodė didele klaida. Kai mudu su sutuoktine nusileidome greitėjimo juosta, pranėrėme vamzdžiu ir pūkštelėjome į baseiną, iš viršaus pasigirdo atvažiuojančio lokomotyvo triukšmas. Nežmonišku greičiu uošvė įlėkė į vamzdį, tačiau iš vamzdžio neišlėkė – ji jame užstrigo. Užpakalyje nenumaldomai kaupėsi vanduo. Apačioje visi nervingai nurijo seiles, įskaitant ir skruzdėdos iškamšą. Kanarėlė sparnais praskėtė narvelio plieninius virbus ir nubėgo link išėjimo, pamiršusi jog moka skraidyti. Ir čia pramušė... Su riksmu „o štai ir aš“, uošvė lyg ledkalnis driokstelėjo į baseiną. Žmones, buvusius antrame aukšte, fitneso salėje, nuplovė banga. Apie 20 sekundžių uošvė sėdėjo absoliučiai sausame baseine, pakol vanduo drauge su žmonėmis ir treniruokliais nesutekėjo atgal. Akvaparkas buvo uždarytas dėl techninių kliūčių.

Kitą dieną mes nuėjome į tailandietišką restoraną. Ten meniu buvo iš jūros gėrybių ir mes užsisakėme omarų. Greta mūsų omarus valgė vokiečiai, lukštendami kiautus specialiomis žnyplėmis. Zosė Vėdaravičiūtė savo omarą paguldė ant gabalo duonos ir suvalgė viską pilnumoje. Garsas buvo toks, lyg kažkas skalbimo mašinoje būtų skalavęs akmenis. Restorano savininkas paprašė uošvės autografo. Vėliau, kai oficiantas atnešė vėžlių sriubos, jis paklausė: jums vėžlį su kiautu? Vokietis laužyta rusų kalba pasakė: jei su kiautu – moku aš. Uošvė atšovė, kad jei mokės jis, vėžlio galit net ir nevirt, tempkit gyvą. Kiek vargšas vėžliukas savo letenėlėm besistengė remtis į Zosės Vėdaravičiūtės žandus, tai jo neišgelbėjo. Apatinis vokiečio žandikaulis gulėjo lėkštėje. Restorano savininkas paprašė uošvę, kad ji pasirašytų jam ant peties, nes vėliau iš to pažadėjo pasidaryti tatuiruotę.

Paskutinę dieną mes nuėjome prie okeano atsisveikinti su Tailandu ir su žmona įmetėme į vandenį po monetą laimei, kad grįžtume į čia dar kartą. Uošvė metė į vandenyną skardinę konservų su paršiena ir aš supratau, kad dabar į Tailandą grįšime bet kokiu atveju...

Stambus

# Atsiuntė: 10 Vasaris 2012 12:15

Agnius999
ar tik nesikartoja sis apsakymas?

Anonimas

# Atsiuntė: 10 Vasaris 2012 14:32

Pradedančio slidininko dienoraštis
Paslidinėti kalnuose - sena mano svajonė. Nuo vaikystės. Atsimenu, kaime, kur augau, su broliu turėjom slides "Šatrija". Tokias, pagamintas iš degtukams skirtos medienos. Nes lūždavo kaip degtukai, kai smarkiau griūdavom.
Prie sodybos turėjom ir neblogą kalniuką. Pasnigus kiek džiaugsmo būdavo! Grįžti iš mokyklos - ir ant slidžių. Pasidarėm trampliną. Nedidelį. Vienas šuolis - kruvina nosis. Kitas šuolis - gumbas kaktoj. Trečias šuolis - ir nėra slidžių "Šatrija", yra tik malkų krūvelė ir kažko piktas tėtis...
Ir dabar, darbe maigydamas kompo klavišus, dažnai užsisvajoju: štai skrieju aš kalnų slidėmis juodąja trasa! Ausyse švilpia vėjas, už nugaros lieka nustebę vokiečiai, čekai ir kiti italai... Jie kažką šaukia, rankomis moja... Ir staiga prie savo stalo pamatau šaukiantį ir rankomis mostaguojantį šefą: "Kur ketvirčio ataskaita, velniai rautų?!" Mintyse griūvu į pusnį, o realybėje pakniopstomis bėgu ieškoti eilinio segtuvo... Lyg tas kvailys negalėjo palaukti, kol nusileisiu...
Ir štai atostogos jau suplanuotos. Sausio 9-17 slidinėjam Čekijoje.
Aha, ruošiantis teko paskaitinėti visokius keliautojams skirtus žurnalus. Viename rašoma: "Čekijos kurortai - ideali vieta pradedantiesiems slidininkams. Čia nebrangu, o Špindleruv Mlyno regione yra net 25 kilometrai trasų...". O kitame rašoma taip: "Pradedantys slidininkai dažnai daro klaidą, rinkdamiesi pirmam slidinėjimui Čekiją. Čia nebrangu, tačiau prie keltuvų - ilgos eilės, o trasų - tik 25 kilometrai. Jei norite slidinėti, o ne stovėti eilėse prie keltuvų, rinkitės Austrijos kurortą N.. , kur yra net 100 kilometrų trasų."
Mes pasirinkom Čekiją. Ir neapsirikom. Toliau - apie viską iš eilės.
Penktadienis, sausio 8-oji.
Apsipirkom prieš kelionę. Sąrašas buvo sudarytas iš anksto:
1. Slidininko kostiumas.
2. Akiniai.
3. Batai.
4. Pėdkelnės... Jo, tikrai, ir nėr ko čia juoktis. Bendrakeleiviai patikino, kad be pėdkelnių kalnuose galima nušalti kai ką, kas vyrą nuo moters skiria. Pardavėjos maivosi, kažką tarpusavy šnibždasi apie žydruosius (gal žiburėlius?), tačiau pėdkelnės jau krepšyje.
Sunkiau buvo su kostiumu. Jo paieškos priminė bajoriškos kilmės paieškas iš anksto žinant, kad nei vienas prosenelis nebuvo bajoras... Pasidairau po didelį gražų prekybos centrą sostinėje: sporto prekių parduotuvėje už kostiumą prašo 1600 litų. Velniai žino kas! Šliūbinį kostiumą pigiau pirkau, tai su tuo ir apsiženijau, ir vaikus pakrikštinau, ir dar uošvę tikiuosi palaidoti... O čia!
Kitą radau už 700 litų. Vis tiek per brangu. Taigi seną "golfą" gali nupirkti už tiek. Su puse bako kuro...
Galiausia kostiumą aptinku padėvėtų drabužių krautuvėje. Kaip naujas. Už 58 litus.
Batų jau neieškau: išsinuomosiu. Aha, dar pirštinės, ilgos kojinės, šalikas, akiniai. Susikrovęs amuniciją einu gult.
Šeštadienis, sausio 9-oji
Dviem mašinom išvažiuojam į Čekiją. Vairuojantys vargsta slidžiame kelyje, nevairuojantys plėšia lietuviškas dainas ir šildosi lietuvišku brendžiu. Nuoširdžiai piktinamės, kai vienoje degalinėje mūsų neleidžia į tualetą už dyką. Draugiškai myžame ant degalinės kampo, operatorius grasina pakviesiantis policiją "kurvoms litvinams, o mes jam draugiškai patariam būti tolerantiškesniam jį supantiems žmonėms. Juk kas žino, kiek čia žmogus gyvensi?..
Sekmadienis, sausio 10-oji
Popiet prisišvartuojame čekų miestelyje Peč. Pensionas vadinasi "Senas malūnas". Šeimininkas, visai nepanašus į malūnininką, jau laukia visas išsišiepęs. Paskirsto po kambarius. Supažindina su taisyklėmis. Čia - kambariai, čia - svetainė, čia - valgomasis, čia - baras.. Aha, bare alus kainuoja 25 kronas. Didelis bokalas. Čekui kaipmat išaiškinam, kad mažų bokalų lietuviams nebūna. Jis nesiginčija. Smagu, kai žmonės supratingi.
Įsikūrę ir išbandę alų, einam pažiūrėti trasų.
Jėzus Marija! Ir iš tokio aukščio galima nusileisti su slidėmis? Gyvam? Sveikais kaulais? Nesąmonė... Bet žmonės kažkaip įsigudrinę tai padaryti, tad spoksom atvipusiais žandikauliais į juos, kaip rusai į savo pirmą kosmonautą. Nei tai žmogus, nei tai dievas...
Pritilę grįžtam į pensioną. Drąsa kažin kur dingo: jei visos trasos tokios, tai kur mes, pradedantieji, čiuošim? Šaligatviais gal?..
Pirmadienis, sausio 11-oji
Rytą vorele einam nuomotis slidininkų ekipiruotės.
Koks kvailys sugalvojo tokius batus slidininkams? Nėr žodžių... Tai ne batai, o tikras inkvizicijos įrankis. Apauk jais žmogų, tvirtai užsek, liepk nubėgti 50 metrų - jis tau viską prisipažins, pasakys, išduos. Net ir tai, ko nepadarė ir net nesapnavo, kad padarys.
Gaunu tokius batus ir aš. Kišu koją užsimerkęs, kaip į spąstus lokiams gaudyti. Koja, mano nuostabai, kažkaip telpa. Bandau užsegti užraktą ir čia pat sėkmingai prisispaudžiu mažąjį pirštą. Kapsi kraujas, pirštas peršti, noras slidinėti kažin kur dingsta...
Galų gale užsegu apkaustą. Batas spaudžia. Prašau kitos poros. Vietoj 42 išmieros paduoda 43 ir sako, kad turi tikti. Turi, bet netinka. Visa grupė jau baigia prisimatuoti slides, o aš vis dar be batų. Galų gale gaunu tokius senoviškus, gražios seno šaligatvio spalvos, kuriuose koja jaučiasi daugmaž patogiai.
Tada derinuosi slides.
Kodėl niekas nepasakė, kad jos tokios slidžios?
Vos tik šiaip ne taip užsidedi vieną, kita tuoj pat nučiuožia kažkur žemyn. Šiaip ne taip paveji, pasistatai, jau dėsi koją - ir jauti, kad dabar jau čiuožia kita slidė. Ta, kur ant kojos. O su ja - ir pats. Kokį šeštą kartą pasikėlęs iš pusnies suvoki, kad geriau būtų atsistoti ne išilgai, bet skersai kalno. Stebuklas! Pavyksta! Kone pašoku iš džiaugsmo kartu su slidėmis. Deja, nusileidimas - nesklandus. Slidės sugeba susikryžiuoti, o dešinė koja atsiduria kažkur už kairiosios. Vėl kėlimasis iš pusnies, su nostalgija prisimenant senas "Šatrijas": tos šitokių nesąmonių nekrėsdavo. Norint pajudėti, reikėjo gerai lazdomis pasispirti...
Galų gale aš ant slidžių. Stačias. Rankose - lazdos, akyse ryžtas. Jamsim kalną!
Ne, pasirodo, pirmiausia eisim į mokyklą...
Mokykloje pasitinka tokia jauna instruktorė, visai nieko sau būtų su ja ką nors daugiau pasimokyti... Bet mokomės užsidėt slides. Aha, jau geriau išeina. Padėt lazdas. Kas čia dabar?! Tai kuo remsimės? Ne, sako mokytoja, nereikia. Patikim. Padedam. Tada ji liepia su slidėm... vaikščiot. Kam sekasi, kam - nelabai. O štai ir vienas pagrindinių elementų - garsusis plūgas. Tai slidžių kryžiavimas ant briaunų, siekiant sumažinti greitį. Teoriškai čia viskas aišku: įsibėgėji, darai plūgą ir sustoji.
Lipu ant kalno, pasileidžiu žemyn, darau plūgą...
Dangus tą dieną buvo pilkas. O sniegas - baltas. Toks supratimas atsirado pabandžius "paplūguoti". Dešinė slidė kažkodėl vėl kirto kairiosios trasą ir netgi pabandė važiuoti toliau. Kojos tokių judesių nesuprato, tad plojausi visu ūgiu ir visu smarkumu.
Kitas plūgo bandymas išėjo panašiai, tik dabar jau kairė slidė užvažiavo už dešinės.
Apsidairiau aplink. Smagu, ne aš vienas toks: besimokant plūgą nosimis sniegą aria kone visa mūsų grupė. Iškart nuotaika pasitaisė...
Maždaug po dešimtojo kritimo visgi supratau, kaip daromas tas plūgas negriūvant.
O dabar - posūkiai, vingiavimas, vadinamos S raidės. Einam prie vaikiško keltuvo. Velnias, kiek čia tų vaikigalių. Ir tokie greiti, tik zuja visi aplink, tik neria kone pro tarpkojį. O mes, seniai, pasikeliam ir pasileidę varlinuke pabandom posūkius daryti.
Kitados turėjau kaimyną. Prisigėręs jis namo eidavo ne šaligatviu, o gatve. Važiuojama dalimi, kaip sako policija. Ir vingiuodavo taisyklingom S raidėm nuo vieno krašto prie kito. O dabar mums liepia taip čiuožti blaiviems! Kur matyta?! Pasileidai ir nuvažiavai, ko čia vingiuoti?
Instruktorė, išklausiusi tokias mintis, linksi galva: važiuokit tiesiai. Tik, jei ką, patys kalti...
Ir nuvažiavom. Kokia pagarba buvo tų vaikigalių akyse, kai nešėmės pro šoną! Bet pagarba tuoj pasikeitė į siaubą - čia jau mūsų akyse. Suvokiau, kad sustoti negaliu, plūgas nepadeda, o trasos pabaiga nenumaldomai artėja. Akimirką svarsčiau, kaip pasielgti. Kadangi sprendimo neradau, po tos akimirkos jau spurdėjau trasą supančiame tinkle kaip koks lydys, sugautas per nerštą... Ir blioviau kaip asilas. Kol pribėgančios instruktorės rankose nepamačiau peilio. Jėzau aukštielninkas! Taip, taip, pats kaltas, bet ar už tai reikia pjaut?.. Ėmiau dar labiau blaškytis tinkle...
Nuramino savi. Pasirodo, instruktorė iškart teisingai įvertino situaciją. Iškrapštyti mane iš to tinklo jo nesudraskiusi ji neturėjo jokių šansų, tad ir atlėkė su peiliu tinklui perpjauti...
Besijausdamas kažkiek kaltas, pakviečiau instruktorę vakare į diskoteką. Tebelaikydama rankoje peilį, ji mandagiai atsisakė... Pati kalta...
Vėl keliamės ant kalniuko mokytis S raidžių daryti. Man vietoje S išėjo G. Gražiai užpjovęs paskutinį posūkį tiesiog nuvirtau ant šono.
Paskui dar padariau kažką panašaus į B ir į Z, kol galų gale pavyko ir S...
Pamokos baigėsi.
Po jų mums dar leido pasivažinėti varlinuke, jei norime. Ką čia važinėsi, laikas į tikrą trasą! Raudoną! Keliuosi ir gėriuosi: va čia tai smagi trasa! Tik kažin ko tie žmonės taip dažnai griuvinėja? Gal karšto vyno padaugino? Kas juos tada neblaivius čia įleido?
Užkylu ant kalno, pasižiūriu žemyn. Brr... Bet trauktis nėr kur, ko galų gale čia atvažiavom?
Pasileidžiu žemyn. Vėjas ausyse švilpia visai taip pat, kaip ir įsivaizduodavau savo svajonėse. Ir čekai panašiai rėkia... Beje, ko jie čia dabar? Ir dar tokį negražų žodį... "Pozor! Pozor!" Ką, gėda man?! (rus. pozor - gėda). Išgraužkit! Pasvirau į priekį, dar padidinau greitį ir nuskriejau per tramplinus....
Pasirodo, čekiškai "pozor" reiškia "Dėmesio". Ar panašiai. Ir šaukė čekai norėdami vieni kitus perspėti. Apie mane. Nes tik nulėkęs du trečdalius trasos staiga supratau, kad plūgas neveikia, o vingiuoti jau neišeis. Ir kad jei tuoj pat nesustosiu, tai atgal į Lietuvą grįšiu geriausiu atveju reanimobiliu. Blogiausiu - katafalku...
Tiesiog griuvau ant dešinio šono.
Sniegas yra baltas, o dangus dar vis pilkas...
Kaip smagu suvokti, kad esi dar gyvas! Tai kas, kad mane per pagarbų atstumą būreliu apstojo nežinia ką marmaliuojantys čekai ir vokiečiai. Tai kas, kad nežinia kur nulėkė viena slidė. Tai kas, kad ant lazdos nežinia kokiu būdu užsimezgė mazgas. Aš gyvas! Aš nusileidau raudona trasa! Na,

vovocka
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 10 Vasaris 2012 14:33

Ką tik perskaičiau airgunerių forume. Dėkui Lincas25:

Vienam kaime moteriske nusisamde sena vietini meistra peciui sumuryti. Prisinese jis plytu molio prisimaise dirbt pradejo ir kaip senas zmogelis vis kalbasi su semininke. Tai si ir pradejo bedavoti
-Supranti va skiriuosi su vyru
-O tai ka musa ar geria
-Tai kad ne uztat knarkia kaip kiaule, viska isbandem ir i miesta pas gydytojus ir pas specialistus niekas nepadeda ....
-Hmm o kokioj pozoj jis miega
-Aukstielninkas ant nugaros
-hmm tai tu kai tik prades knarkti jam nakty kojas praskesk
Kita diena ateina meistras dirbti ziuri stalas nukrautas seimininke patankinta sako padejo neknarke visa nakti kaip cia jus taip
-Na matai kaip senas meistras tai taip samprotauju: kojas issketei - kiausai nukrito , kiausai nukrito - skyle siknoj uzdenge, skyle siknoj uzdenge - vadinasi trauka dingo , a traukos nera ir knarkt neturetu.

Canis_Lupus
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 10 Vasaris 2012 14:33

as apsales
http://www.youtube.com/watch?v=UZ58KWvsK54

Anonimas

# Atsiuntė: 10 Vasaris 2012 14:34

Na, beveik nusileidau.
"Toli eisi", sakydavo senelis, kai iškrėsdavau kokią šunybę. Dabar tuo patikėjau.
Visgi suvokiau, kad raudona trasa - dar ne man. Kad reikia dar pasitobulinti lengvesnėse. Tiesiog savo paties labui.
Antradienis, sausio 12-oji
Šiandien slidinėsiu lengvesnėje trasoje. Mėlynoje. Kokie 400 metrų puikaus sniego ir nuolydis visai nedidelis.
Kas čia dabar per keltuvas toks? Nuo lyno eina šniūriukas, prie šniūriuko pririštas pagaliukas, kuris baigiasi plastmasine lėkšte... Pasirodo, šitą lėkštę reikia kišti po subine. Per priekį. O aš, kaip augintas kultūringai, įsikibau į ją rankom. Jergutėliau, kaip nepatogu buvo! Prižiūrėtojas ėmė kažką rėkauti, bet aš jau išdidžiai kilau į kalną. Kol pusiaukelėje neišlaikęs paleidau lėkštę. Gėdingai išsitiesiau pakilimo take, vos dvi vokietės nesumindė.
Bandau vėl, šį kartą prižiūrėtojas lėkštę įgrūda man į klyną, kylu kalnan kaip ir visi žmonės. Šįkart sėkmingai.
Pasileidžiu nuo kalno. Jis kažkoks trumpas, greit baigiasi. Gale neišimu dešinio posūkio, ir tuoj pat prie manęs priartėja stambi apsnigta eglė. Velnias, iš kur eglės trasoje?! Stabdau griuvimo būdu. Pasibučiavimo su egle išvengiu, gumbo - ne...
Toliau viskas klojasi puikiai. Kol nepasirodo JIE. Jie - tai kokių 20 vienodomis oranžinėmis liemenėmis aprengtų 3-4 metų mažylių. Jiems pasirodžius, trasa virsta kažkuo panašiu į boulingo takelį. Su daugybe mažų kėglių, kurie tai sudaro tvarkingą figūrą, tai pabyra į visas puses tarsi pataikius kamuoliui.
Lekiu trasa aplenkdamas kėglius ir tobulėju. Išmokstu sustabdyti dviem staigiais posūkiais. Išmokstu nenumušti kėglių, net jei jie kerta mano trajektoriją. Išmokstu dideliu greičiu įlėkti į trasos pusiaukelėje veikiančio baro kiemą...
Dienos pabaigoje rašau sau dešimt su pliusu ir nekantrauju sulaukti rytdienos. Jamsim rimtesnius kalnus!
Trečiadienis, sausio 13-oji
Varom į raudonas trasas.
Trasa kaip trasa, bet štai inkaro formos keltuvai... Jie verti atskirų apmąstymų. Juos, ko gero, sukonstravo koks į atsargą išėjęs jūrininkas. Nes tie inkarai tik ir taikosi užkabinti, pagriebti, nepaleisti, pakelti, numesti... Mulkį, išradusį tokius keltuvus, reikėtų pakabinti ant to inkaro už jo nuosavų kiaušių ir gerai nuplakti!
Nusipirkau bilietą, palaukiau ilgoje eilėje, atsistojau, kur parodė ūsuotas keltuvo operatorius, ir laukiu savo inkaro. Sulaukiau... Atvažiavo inkaras, griebė mane už subinės, aš jį - už koto. Inkaras persisuko, ir nutempęs mane tik kokius 10 metrų, pabandė išvis pasprukti. Išgraužk! Aš eilėj dar kartą nestovėsiu. Griebiu inkarą rankom, suspaudžiu, ir - į kalną... Ir šitaip 1200 metrų... Net nesupratau, kodėl kažkokie vokiečiai mane vidury kalno vis fotografavo. Tik gale kalno pradėjau suprasti... Atsikabinęs nuo inkaro dar pusvalandį sėdėjau ištiesęs rankas į priekį sugniaužtais pirštais... Jau maniau, kad taip ir gyvensiu. Bet atleido...
Pasitaisau akinius ir šaunu nuo kalno. Vėjas švilpia, sniegas rūksta, smagu nesvietiškai! Porą kartų vos neploju ant žemės, bet pamostagavęs rankom išlaikau lygsvarą. Apačioje užpjaunu prieš pat nosis tiems mane fotografavusiems vokiečiams - lai žino, kad tikrą asą įamžino!
Keliuosi antrą kartą. Sėkmingai, be nuotykių, inkaras ten, kur ir turi būti - po užpakaliu. Baigiu kilti, pabandau pasileisti. Per anksti...
Toliau viską papasakojo kompanionai.
Pasak jų, kai aš kiek per anksti pabandžiau paleisti inkarą, jis, matyt, įsižeidęs, užuot nuskridęs ir susivyniojęs, užsikabino už mano kuprinės. Akimirka, ir pradėjau kilti į orą, o inkaras mane velka atgal trason. Spardausi kiek įmanydamas, tačiau negailestingas inkaras sugeba pakelti mane kokius tris metrus viršų, kol trūksta jo virvė. Lekiu žemyn, iš akių pasipila žiežirbos.
Aha, dangus šiandien mėlynas, o sniegas - baltas. O ką veikia visi šitie žmonės, kažko besibūriuojantys prie manęs? Žiū, ir keltuvas stovi, ir prižiūrėtojas čia pat. Jo rankose - mano nutrauktas inkaras, o akyse - kažkas per vidurį tarp nuostabos ir pykčio...
Bandau sėstis, kažkoks vokietis paslaugiai paduoda eilinį kartą išsilaksčiusias mano slides. O, aš turiu kojas, ir jos, pasirodo, sveikos! Jau linksmiau. Iškeliu nykštį aukštyn, publika šypsosi, ploja ir skirstosi. Dvi minutės šlovės baigiasi.
Ketvirtadienis, sausio 14-oji
Mes jau asai, ir trasų mums reikia rimtų. Su daug sniego ir adrenalino. Važiuojam į gretimą miesteliuką, kur yra net 3 kilometrų trasa, pusiau raudona, pusiau juoda.
Užkylam baisiai moderniu vagonėliu, kaip autobusu "Ikarus". Tik spėk įlipt ir išlipt. Virsukalnėje - rūkas, šerkšnas, šaltis. Ilgai mastyti nėr ko, tad aida žemyn!
Jėzau Kristau maloningasis, koks kvailys į trasą leidžią tuos, su snieglentėm?! Šitie išaria visą kalną, pridaro vagų, duobių, lekia bet kaip, neprognozuojamai, sugeba sustoti tau tiesiai prieš nosį. Juos būriais reikia šaudyti, kol jie dar maži!
Leidžiuosi juoda trasa, vienas toks prašvilpia iš kairės, kitas - iš dešinės. Na šitaip tai jau nebus, kad mane su tom lyginimo lentom lenktų! Įsiutęs pasileidžiu nosies tiesumu nestabdydamas. Vidury kalno paveju abu erelius ant lentų. Prašvilpiu kaip pro stovinčius, sukeldamas baltą sniego pūgą. Tegu trina akis, rupūžės!
Kalno apačia priartėja netikėtai. Gal trasa trumpesnė, negu rašė lankstinuke? Juk žinom, kokios apgaulingos tos reklamos. Kol svarstau, kaip čia sustojus, girdžiu šaukiant "Pozor!" Šaukia ne kas kitas, o keltuvo prižiūrėtojas. "Pozor!"
Bus tau "pozor"! O vat sustosiu prie pat, žinosi, kaip rėkaut be reikalo! "Pozor!" Chrienas tau! - spėju dar pagalvoti ir įlekiu į tiesiąją prie keltuvo. Darau plūgą - velnias, neveikia... Čia buvę slidininkai kažkokių šeštų pojūčių genami išsilaksto kaip zekai iš Pravieniškių atvirų durų dieną. Tik prižiūrėtojas pasitaikė drąsesnis - tas niekur nebėgo. Arba nespėjo. Dar ir dabar pamenu dideles dideles jo akis...
...Finišuoju tiesiai į prižiūrėtoją. Slidės mano, pasirodo, buvo geros. Kartu su prižiūrėtoju ant sprando nučiuožiau dar apie 30 metrų, išverčiau apsauginę tvorelę ir prisiparkavau ant sniego motociklo...
Sniegas - baltas, dangus - mėlynas, prižiūrėtojas - piktas ir nelaimingas. Jis ropoja keturpėsčias tolyn nuo manęs, vis atsisukdamas pasižiūrėti, ar vėl nesiruošiu į jį įvažiuoti. Iš užpakalio...
Bus tau "pozor", dar pagalvoju. O jis atsisako mane leisti į keltuvą. Keičiamės nuomonėm apie Lietuvos ir Čekijos santykius, apie kvailus (kaip jis) ir protingus (kaip aš) žmones. Galiausia leidžia man kilti išgavęs pažadą, kad finišuosiu kitoje vietoje.
Pakylu. Leidžiuosi dar kartą juodąja. Smagumėlis!
Tik spėjau pagalvoti, kad šįkart apsieisiu be nuotykių, kai trasoje nežinia iš kur pasirodo... rogės. Su pagyvenusia moterimi ant jų. Vietoj S raidės iš strioko padarau plūgą, bet kiek per vėlai ir nė nepajaučiu, kaip kojom apkabinu roges ir jų vadeliotoją.
Ar matėt rusų pokario filmus apie traktorius ir traktoristes komjaunuoles? Kaip jos bildėdavo tais traktoriais per laukus, tai keikdamos, tai dainuodamos...
Ne, dainų čia nebuvo. Bet keiksmų pakako su kaupu. Rogių vairuotoja, pasirodo, rusė buvo. Viešpatie su viešpačiukais, ko tik aš neišgirdau, kai įsispraudęs roges ir jų šoferę nubildėjau žemyn!.. Bet vos tik ji pradėjo kažką apie santykius su mama, trasa baigėsi. O jos gale mūsų laukė tas pats prižiūrėtojas. Ne, "pozor!" jis nešaukė. Matyt, amą atėmė... Tiesiog stovėjo kaip Lenino skulptūra, o mes lėkėm artyn nežmonišku greičiu...
***
Sako, kad sniegas yra baltas, kad dangus būna tai pilkas, tai mėlynas. Aš tuo tikiu. Mačiau kažkada pats. Dabar dar nematau, nors po antro finišo į prižiūrėtoją praėjo jau dvi savaitės. Sako, kad tvarsčius nuo veido nuims dar po savaitės, o gipsą nuo kojų - tik po mėnesio... Tada ir pasakys, ar dar kada teks man slidinėti, ar dar pajusiu, kaip ausyse švilpia vėjas.
O kol kas vėjas švilpauja tik kišenėse, nes per tą skubėjimą išvažiuoti pamiršau apsidrausti. Sako, kai pasveiksiu, turėsiu čekams ilgai sniegą kasti. Tą baltą, po mėlynu dangum...

tidas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 10 Vasaris 2012 15:32

dar nemedziotojas!

Gintarass
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Vasaris 2012 11:24

Mikė Pūkuotukas išlenda visas "apsiperdęs" iš seno medinio kaimo "tūliko", o paršelis sarkastiškai:
- Mike, tu ką, bičių nuo musių neatskiri?

Tinas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Vasaris 2012 12:23

...

************************
"Niekas nemiršta nekaltas, gyvenimas išdulkina visus."

vikas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 11 Vasaris 2012 17:33

http://www.youtube.com/watch?v=AeDd61n0Kqs

darsakas
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 12 Vasaris 2012 11:58

80-metis senelis skundziasi gydytojui:
- Turiu problema. Kiekviena karta po sekso man ausyse triuksmas kazkoks.. Kas cia per dalykas toks?
Gydytojas pasikaso pakausi:
-Aplodismentai, seneli, aplodismentai!!!

___________________________________________________________________________
Virvės nepastumsi, ją galimą tik patraukti, tačiau reikia neužmiršti, kad ji geba ir nutrūkti

Gintarass
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 12 Vasaris 2012 17:54

http://www.for-fun.lt/vaizdelis/tik_nebandyk_pypsi nti_bobutei/157/

Gintarass
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 12 Vasaris 2012 17:56

http://www.for-fun.lt/vaizdelis/nepakartojamas_kna rkimas/318/

Grobuoniss1
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 12 Vasaris 2012 18:19

http://www.youtube.com/watch?v=bbM9HOoDDyY&feature =player_embedded

www.balticlongrange.lt

gvazdys
Hunting for living

Narys

# Atsiuntė: 12 Vasaris 2012 18:40 - Redagavo: gvazdys

su varovais pakeliui i kita varyma

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedd ed&v=2nHEDypQK6s#!

Žemaitiss

# Atsiuntė: 12 Vasaris 2012 18:48

Krepsio varzybos
http://www.youtube.com/watch?v=EkCdCdIAtIY&feature =player_embedded

Grobuoniss1
Hunting forever

Narys

# Atsiuntė: 12 Vasaris 2012 18:50

gvazdys
Nenoreciau buti sitoje masinoje.

www.balticlongrange.lt

wij
Medžiotojas

Narys

# Atsiuntė: 12 Vasaris 2012 20:21

http://www.youtube.com/watch?v=SwYuKnf2STc&feature =related

„Dalyk patarimus labai atsargiai, nes žmonės neteisingai patarusiojo nekenčia labiau negu priešo“
„Pasirūpink savais, ir jie pasirūpins tavimi“

<< 1 ... 153 . 154 . 155 . 156 . 157 . 158 . 159 . 160 . 161 . 162 . 163 ... 252 . 253 . >>